Lietuva – puiki šalis tik turintiems pinigų. Su šia mintimi sutikti nesunku, žinant, kiek mūsų šalyje nelygybės. Tenka apgailestauti, kad skurdo rizikos lygis nekrinta žemiau 20 proc. Net trečdalį sveikatos apsaugos išlaidų lietuviai turi padengti iš savo kišenės, be to, valstybė nepakankamai remia žemiausią socialinį-ekonominį statusą turinčias šeimas.

Galimybės nėra lygios
Nepaisant to, turime ir kuo pasidžiaugti. Pasirodo, pandemija nesutrukdė Lietuvos ekonomikos „aukso amžiui“. Kaip sakė ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas Lazutka, pastarieji 20 metų Lietuvoje primena XX a. 6-7 dešimtmečius Vakarų Europoje, kurie pavadinti gerovės valstybės aukso amžiumi, nes per 20 metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vidutiniškai augo 5,2 proc. Tai reiškia, kad algos ir bendros namų ūkio pajamos padvigubėjo, kai kainos išaugo tik 20 proc.

„Sąjūdžio laikų svajonė išsipildė – jau gyvename kaip švedai 1990 m. Dar 1988 m. Lietuvos BVP vienam gyventojui buvo pasiekęs 1960 m. Vakarų lygį. Mes turėjome ekonominį pagrindą gerovės valstybei, o dabar esame panašiai turtingi kaip vakariečiai 1990 m.“, – kalbėjo R. Lazutka.

Gal ir būtų galima tuo pasidžiaugti, jei mažėtų ir skurdo lygis. Deja, skurdo rizikos lygis nekrinta žemiau 20 proc. Pagal šį rodiklį esame nelabai europietiška šalis. Už mus skurdesni tik turkai ir meksikiečiai, o tai tikrai netoleruotina. Juo labiau žinant, kad mūsų kaimynai lenkai su šia problema susidoroja kur kas geriau už mus. Airija, Čekija, Slovakija, Suomija taip pat intensyviai dirba ties šia sritimi ir jų skurdo lygis yra gerokai žemesnis nei mūsų, vadinasi, panorėję, situaciją galėtumėme pakeisti ir mes.

Skurstantys gyvena trumpiau
Siekiant patogaus gyvenimo Lietuvoje, svarbios ne tik pajamos, socialinė apsauga, bet ir lygios galimybės. Vis dėlto čia turime didžiulę problemą. Paaiškėjo, kad dėl nelygių galimybių, mūsų šalies vyrai vidutiniškai gyvena 5 metais trumpiau nei čekai ir 10 metų trumpiau nei suomiai. Moterų gyvenimo trukmės nukrypimai nuo tokių šalių yra mažesni. Be to, įvairūs užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad JAV gyvenantys turtingi asmenys gyvena 10 metų ilgiau už skurdesnius asmenis.

„Deja, mes neturime pakankamai duomenų, kad gyvenimo trukmę galėtumėme palyginti ne tik pagal lytį, bet ir ekonominį statusą, bet tikrai galime daryti prielaidą ar hipotezę, jog Lietuvoje, ko gero, yra ne geriau“, – svarstė profesorius.

Įdomu tai, kad įtakos sveikatai turi ir geografinė aplinka, bet tik mažų pajamų grupėje. Tarp tų, kurių pajamos yra didesnės, gyvenimo trukmė ir sveikata panaši, nepriklausomai nuo to, kur jie gyventų. Matyt, todėl ne veltui sakoma, kad Lietuva yra puiki šalis, jeigu turi pinigų. Tai reiškia, kad reikėtų skirti didesnį dėmesį tiems, kas jų neturi.

Sveikata priklauso ir nuo išlaidų sveikatos apsaugai, tik anot pašnekovo, mūsų šalyje tam skiriama per mažai lėšų: „Trečdalį sveikatos apsaugos išlaidų lietuviai turi padengti iš savo kišenės. Kišenės labai nelygios, nelygios ir sveikatos galimybės.“

Tyrimai rodo, kad socialiniai-ekonominiai veiksniai lemia 40 proc. sveikatos, o sveikatos apsauga – 20 proc. Žinoma, svarbi ir žmonių elgsena, koks maistas yra vartojamas ar nepiktnaudžiaujama alkoholiu, kitomis psichotropinėmis medžiagomis.

Nukenčia mažiausiai uždirbantys
Tam tikrų nelygybių esama ne tik sveikatos apsaugos, bet ir švietimo srityje. Moterų galimybė studijuoti yra beveik 70 proc. didesnė nei vyrų, o paradoksaliausia tai, kad galimybė patekti į universitetą ar bet kokią kitą aukštąją mokyklą iš aukščiausio socialinio-ekonominio statuso yra apie 8 kartus didesnė negu iš žemiausio socialinio-ekonominio statuso. Tai reiškia, kad dėl nevienodo kokybiško ugdymo prieinamumo ir valstybės finansuojamų vietų skirstymo išimtinai pagal akademinius pasiekimus mokestis už studijas yra regresinis: tarp įstojusių dažniausiai už studijas moka tie, kurių galimybės mokėti mažiausios.

Profesorius tikisi, kad pasirašius nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos (2021–2030), situacija šiek tiek pasikeis.

„Labai gerai, kad ten yra įsipareigojimas, kad iki 2030 m. ne mažiau kaip 35 proc. aštuntąją klasę lankiusių mokinių iš žemo socialinio, ekonominio ir kultūrinio statuso šeimų studijuotų aukštojoje mokykloje. Tik, deja, ten neįvardytos priemonės, kaip to bus siekiama“, – atkreipė dėmesį R. Lazutka.

Skiriama per mažai lėšų
Kažkas „ne taip“ yra ir su socialinės apsaugos raida. Įvertinus ekonominius pasiekimus, matyti, kad pagal BVP tenkantį vienam gyventojui, Lietuva yra gana aukštai pakilusi. Pagal individualų vartojimą esame dar aukščiau, tačiau pagal išlaidas socialinei apsaugai – labai žemai.

Jeigu pažvelgtumėme į istoriją, Lietuvos išlaidos socialinei apsaugai 2020 m. sudarė tik 12,3 proc. Tai yra tiek, kiek Vakarų europiečiai tam skyrė 1960 m. Vadinasi, šiuo atžvilgiu atsiliekame net 60 m.

Esama tam tikrų socialinių išmokų indeksavimo spragų. Prarastas darbo pajamas kompensuojančios „Sodros“ išmokos susietos su alga, todėl indeksuojamos. Socialinė pašalpa ir teisė į kai kurias paramos išmokas indeksuojama pagal kainas ir nuo žemo lygio. Kategorinės išmokos neindeksuojamos, didinamos nepakankamai ir santykinai nuvertėja kylant gyvenimo lygiui.

„Sodros“ pensijos nepakankamai kompensuoja prarastas algas. Nepaisant didinimo, pastaraisiais metais tas santykis vis tiek negerėja ir yra labai žemas. Pensijas reikia paspartintai didinti“, – akcentavo ekonomistas.

Nedžiugina ir tai, kad vidutinė pensija negarantuoja skurdo rizikos įveikimo. Skurdo rizikos riba vienam gyventojui ir senatvės pensijos pastaraisiais metais mažėjo, nepaisant pensijų didinimo, nes augo ekonomika ir gyventojų pajamos.

Reikia didinti minimalias garantijas
Lūkesčiai dėl II pensijų pakopos taip pat nepasiteisino dėl menkos anuitetų vertės „Sodros“ pensijos kontekste. „Sodros“ vidutinės senatvės pensija augo beveik du kartus sparčiau nei II pakopos fondų vertė. Vien per 2021 m. „Sodros“ vidutinė pensija padidėjo 38 eurais.

Tenka apgailestauti ir dėl kategorinių ir paramos išmokų gavėjų santykinio nuskurdinimo. Jeigu mes palygintumėme darbo užmokestį ir tuos bazinius dydžius, nuo kurių priklauso kategorinės išmokos: šalpos pensijų bazė, valstybės remiamos pajamos, tikslinių kompensacijų bazė, valstybinių pensijų bazė, bazinė socialinė išmoka, pamatytumėme, didžiulį skirtumą.

„Tai reiškia, kad tam tikros grupės žmonių, kurie nėra gerai organizuoti, nesukuria politinio spaudimo, į juos nekreipiama dėmesio. Reikėtų tai keisti ir skirti daugiau pinigų“, – pabrėžė R. Lazutka.

Taip pat svarbu didinti minimalių pajamų garantijas, nes šiuo metu jos yra nepakankamos. Reikia ekstremaliame skurde esančių gydymo – sparčiai didinti socialinę paramą ir minimalią algą, švelninti pajamų skurdą.

Padėtį sunkina ir tai, kad Lietuvoje valstybės pajamos iš mokesčių sudaro tik apie 30 proc., o tai yra 1950–1960 m. Vakarų Europos lygis.

„Reikia peržiūrėti mokesčius, reikia studijų, mokslininkų, kurie skatintų finansų ministrus eiti į priekį ir rinkti mokesčius iš tų, kurie pajėgūs mokėti, priešingu atveju, mes su socialine politika nesusitvarkysime“, – perspėjo R. Lazutka.