Apie kiekvieną buto-muziejaus daiktą galima išgirsti intriguojančią istoriją, vaizdingai R. Grigaliūnienės pasakojamą.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ
Prieškambaris. Čia gausu meno kūrinių – daugiausia aktoriaus portretų. Tai Albinos Makūnaitės, Antano Gudaičio, Broniaus Uoginto ir kitų garsių menininkų darbai. Matomiausioje vietoje – Paryžiaus laikų (1936 m.) Viktoro Petravičiaus nutapytas jauno J. Miltinio portretas. J. Miltiniui patikdavo pozuoti.
Svečių kambarys. Nemažai žmonių prisibijojo buto šeimininko, vengė lankytis tuose namuose, pas jį užsukusiuosius kviesdavo į svečių kambarį, kuris šiandien atrodo, kaip ką tik paliktas kažkur trumpam išėjusio šeimininko.
Interjeras byloja čia gyvenus tikrą intelektualą. Įmantraus melsvo turkio (ne brangakmenio, o tik pusbrangio akmens dažo imitacija) spalvos sienos. Antikvariniai baldai: XIX a. drožinėtas stalas, XVII a. odinė kėdė ir to pat amžiaus itališka spintelė... O ir kilimui, kurio kraštuose „įrašyti“ maldos žodžiai, 70 metų.
Sieninėje spintoje saugoma kavos pupelių skrudintuvė ir kavamalė. Kavą svečiams ruošdavo pats, pagal slaptą receptą / būdą. Kulinarija jam buvo menas, mėgo improvizuoti šioje srityje. Labai nenoriai išduodavo savo virtuvės paslaptis. Garsusis jo pikantiškasis patiekalas – angliškas bifšteksas (pusžalis kraujuotas jautienos kepsnys). Kulinariniai sugebėjimai išryškėjo jaunystėje, gyvenant pas seną paryžietę Jankauskienę, kurios vyras, pagarsėjęs kulinaras Londone, buvo didelis šio meno žinovas.
Kai dar gyveno bendrabutyje, jame kilus gaisrui, J. Miltinis pirmiausia gelbėjo du daiktus: kavamalę ir V. Petravičiaus nutapytą portretą.
Muziejuje likę paties režisieriaus gaminto geltonų rožių (pačios mėgstamiausios J. Miltinio gėlės) užpilo, ruošto gimtadienio svečiams rugsėjo 3 d. pavaišinti (mirė liepos 13 d.). Tuo užpilu ne tik svečius vaišindavo, bet mėgdavo ir pasikvėpinti.
Biblioteka – įdomiausia muziejaus dalis, nes joje išsaugota paties J. Miltinio susikurta tvarka. Skaitė prancūzų, anglų, vokiečių kalbomis, itališkai ir ispaniškai, mokėjo klasikines – senovės graikų ir lotynų – kalbas. Kodėl neminima rusų kalba? Gal jos nemokėjo? Komentarai tokie: gastrolėse visur bendraudavo per vertėją, nes sakydavęs nemokąs tos kalbos, bet iš Centre saugomų asmeninių laiškų daugiausia rašytų rusiškai. (Išvadą palieku patiems pasidaryti.)
J. Miltinis į savo biblioteką tik išskirtinius asmenis įsileisdavo: laikėsi nuostatos, kad knygas vogti – jokia nuodėmė. Šeimininkas labai brangino knygas, niekam jų neskolino, nedalijo.
Visos knygos (jų 3,5 tūkst.; išspausdintos 1716–1992 m; lietuvių kalba tik apie 200) paženklintos išraiškingu savininko autografu. Daugiausia filosofijos ir psichologijos srities knygų.
Neįmanoma apibūdinti visos bibliotekos turinio, reikia pamatyti, reikia pajusti knygų kuriamą aurą.
Knygos ištisus dešimtmečius kauptos tikslingai. Užsienyje gyvenantiems draugams pateikdavo ieškomų leidinių sąrašus. Štai Jolanta Vaičaitis iš Paryžiaus rašė: „Mano brangusis šėtoniškasis Miltini. Sąraše, kurį man davei, knygos senos ir dauguma labai retos, todėl sunku surasti. Aš kaip nors surasiu“. Užsieniečiams už atsiųstas autorines knygas atsidėkodavo rūkytais liežuviais.
J. Miltinio bibliotekos knygos įdomios ir dėl gausių donacinių / dedikacinių įrašų, atskleidžiančių autografo autoriaus ir režisieriaus bendravimo ar susitikimo aplinkybes, santykius. Tie įrašai taikliai charakterizuoja bibliotekos savininką. Nestandartinės dramaturgo Juozo Grušo dedikacijos: „Juozui Miltiniui, susidedančiam iš Dievo ir žvėries – tokio balasto, kaip žmogus, jame nėra“ arba „Tam velniui, kuris įviliojo mane į dramaturgijos pelkes, Juozui Miltiniui“.
Rašytojas ir žurnalistas Romualdas Narečionis, dedikuodamas apysaką „Pasmerkimas“ (1967), užrašė: „Gerb. Juozui Miltiniui – Asmenybei ir Žmogui, kurio šešėlyje būti didesnė laimė, negu būti apgailėtinoje kito šviesoje“.
Algirdas Julius Greimas draugystę patvirtino tokiais žodžiais: „ Juozui Miltiniui – bendrakeleiviui – prasmės ir reikšmių ieškotojui“; „J. Miltiniui, žvaigždei – žvaigždė“...
J. Miltinis yra pabrėžęs knygų svarbą jo gyvenime: „Biblioteka neduoda man sustingti, apsnūsti, subuitėti. Ji akstinuoja intelektualų gyvenimą: iš jos sklinda intelektuali šviesa“ (T. Sakalauskas)
Testamentinis palikimas visuomenei – tai biblioteka, rankraštiniai dokumentai, meno kūrinių kolekcija, asmeniniai daiktai, repeticijų garso įrašai, vaizdo įrašų rinkinys. 2006 m. J. Miltinio fondas įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą ir pripažintas nacionalinės reikšmės kolekcija.
Bibliotekos garbingiausioje vietoje saugomas J. Miltinio autoportretas (turėjęs polinkį piešti, net dalyvavęs keliuose pleneruose). Šalia supamosios kėdės skaitymui – lazda, kuri, pažinojusiųjų nuomone, vos spėdavusi sekti paskui savo šeimininką.
Nuotraukomis J. Miltinio gyvenimo istoriją pasakoja 2007 m. dailininkės-scenografės Ritos Kosmauskienės parengta ekspozicija parodų salėje.

Uždaro gyvenimo šalininkas
J. Miltinis gyveno uždarą gyvenimą, tad ne kiekvieną įsileisdavo į jį. Ar jį tenkino vienatvė? 1953 m. aktorei R. Hokušaitei dovanodamas Izvekovo knygą „Scena“ įrašė: „Mano didžiai brangiai Reginai, mano vaikui ir mano laimei, kada aš buvau vienatvėje. Tu mano vaikas, Tu mano džiaugsmas, Tu man brangi“. Savo vidinę būseną Maestro, matyt, išliedavo rytmetiniais smuikavimais, pasitikdamas saulėtekį šio nuostabaus instrumento garsais. Juk ten, kur muzika, ten ir meilė gyvenimui, darbui ir knygai, ir...
1965 m. atėjo žinia, kad eidama 56-uosius metus mirė Liūnė Janušytė, turėjusi mediumo (asmuo, užvaldytas mirusiojo dvasios ar dievybės ir praradęs individualų identiškumą, skelbiantis tai, ką liepia toji dvasia) savybių. J. Miltinį nuo šios žinios ištikęs šokas. Gal tai mirties baimė, išgirdus žinią apie bendraamžę? O gal kas daugiau? Pasak R. Grigaliūnienės, J. Miltinis vokiečių okupacijos metais buvo net susimetrikavęs su L. Janušyte, deja, santuoka tęsėsi tik 3 dienas.
Moteris neįėjo, neįsimaišė į jo gyvenimą. Grįžęs iš užsienio, savo studijų draugę Bronę Mingilaitę rado ištekėjusią. Laidotuvių dieną prie jos kapo tik atsidūsėjęs puse lūpų prasitardamas ją mylėjęs... Daug nežinomųjų, kurie tyli ir tylės...
„Kuo įžymesnis žmogus, tuo vienišesnis“, – rašo R. Hokušaitė knygos „Tikros legendos“ pabaigoje. Matyt, kovai su vienišumu Maestro įsigijo „patį gražiausią, išmintingiausią, inteligentiškiausią, ir ištikimiausią draugą“ – škotišką terjerą. Mėgdavęs sakyti: „Gerai, kai šuo – žmogaus draugas, blogai, kai draugas – šuo“.
Įspūdžiai, patirti J. Miltinio palikimo studijų centre, – antras menamas susitikimas ir antrasis išvykos puslapis, paskatinęs susimąstyti, kokios gyvenimo taktikos turėtų laikytis pagyvenęs žmogus / senjoras / emeritas.

„Pilkų keleivių“ pozicijos gyvenime
Buvimas tarp kolegų, dalijimasis įspūdžiais bei patirtimi tiek TAU, tiek klubinėje veikloje dalyvius praturtina žiniomis, anuliuoja dvasinius sunkumus, gaunant emocinę paramą, virsta pasitenkinimu, džiaugsmu. Visas šis procesas mokslininkų vadinamas pagyvenusių žmonių socialiniu aktyvumu, kuriam priskiriami du privalumai: naujos informacijos gavimas bei plėtojimas ir emocijų reguliavimas. Visuomeniškai aktyvūs pensinio amžiaus žmonės, pasižymi ramybe ir kantrybe, išmintingai geba palaikyti harmoniją patys su savimi bei aplinkiniais, gali jauniems žmonėms tapti dvasine atrama. Jie psichologų priskiriami pirmajai senjorų kategorijai.
Kita šio amžiaus žmonių grupė – tai atkaklūs savigarbos gynėjai, saugantys savo orumą darbu, negailint jėgų, ir tokiu būdu siekiantys įrodyti, kad jie dar nepaseno, kad jie – geri savo srities specialistai, gebantys į savo patirtį inkorporuoti naujoves ir iššūkius.
Trečioji „pilkų keleivių“ grupė – tai asmenys, kurie, artėdami prie pensinio amžiaus, darosi pikti, ima pavydėti jaunesniems, riboja kontaktus su kitais žmonėmis, net ir su artimaisiais, užsisklendžia savyje, linksta į vienišumą, matyt, neskirdami jo nuo vienatvės. Tėvo Stanislovo teigimu, vienatvė ir vienišumas – skirtingi dalykai. Vienatvė esanti priemonė žmogui sustiprėti, o vienišumas esąs „piktas, negeras“, kai „žmogus visiškai nemoka pasakyti įvardžio „mes“, kai jis – nuogas egoistas“. Ir dar pridėdavęs: „būti šitaip vienišam – nuodėmė“.
Ketvirtoji grupė – tai tarsi kaprizingi vaikai, kurie iš artimųjų išsireikalaus, kad būtų jų kasdien lankomi, o jei šie gyvena kitur – kad nepraleistų dienos nepaskambinę telefonu ir pan.
Nežinau, ar mes kada pagalvojame, kuriai kategorijai priklausome, ar pasvarstome galimybes, kaip keistis, kad nebūtume artimiesiems gyva našta. Į save pažvelgti tarsi iš šalies leidžia menami ir tikri susitikimai su įdomiais žmonėmis, nuoširdus tarpusavio bendravimas pašmaikštaujant, sąmojais apdalijant vienas kitą. Čia sveikatos pradžių pradžios.

Juozo Miltinio palikimo studijų centre.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.