Struktūrinių reformų nebuvimas, didelė emigracija nepadeda spręsti socialinių problemų. Dabartinė demografinė situacija rodo, kad laikas nustoti iš valdžios laukti stebuklų. Senatvės pensijos nepadidės taip greitai, kaip mes tikimės. Priešingai – pensijų augimo rodikliai rodo, jog apie pensiją reikia pradėti galvoti vos tik pradėjus dirbti. Būtina patiems kiek įmanoma anksčiau galvoti apie savo senatvę. Priešingu atveju – teks dirbti iki grabo lentos.

Išgyventi pakankamai sudėtinga
Per paskutinius ketverius metus pensijos augo tris kartus mažesniu tempu, negu buvo pakilęs minimalus darbo užmokestis. Ekonomistė Jekaterina Rojaka „Šiaulių naujienoms“ sako, kad pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžiai iš esmės priklauso ne nuo ekonomikos tendencijų, bet nuo politinės valios.

„Politinė valia labiau pasireiškia didinant minimalų mėnesio atlyginimą, nes taip prisidedama prie mokesčių surinkimo ir bendro iždo didėjimo. O pensijų didinimas reikštų atvirkštinį procesą. Todėl atitinkamai ir politinė valia nukreipiama į labiausiai palankią strategiją“, – sako J. Rojaka.

Ekonomistė pastebi, kad pensinio amžiaus žmonėms gyvenimas Lietuvoje yra tikrai nesaldus. Štai jaunimas gali emigruoti ir ieškoti geresnių pragyvenimo šaltinių kitose šalyse. Tuo tarpu senjorai turi mažiau pasirinkimų.

Ekonomistės teigimu, Vakarų šalių pensininkams gyventi yra lengviau. Ten požiūris į senjorus, kaip į darbuotojus, yra geresnis. O Lietuvoje senjorams iki šiol nėra sudaryta pakankamai galimybių senatvėje oriai gyventi. Pavyzdžiui, priešpensinio arba pensinio amžiaus žmonėms labai sunku susirasti darbą. Ekonomistė sako, kad šiuo atžvilgiu priimti jauną asmenį reiškia prisiimti mažesnę atsakomybę. Be to, atleisti priešpensinio amžiaus žmogų yra gerokai sudėtingiau. Situacija galbūt pasikeistų, jei šios nuostatos būtų pakeistos įteisinant naująjį Darbo kodeksą.

„Galima sakyti, kad pensininkams Lietuvoje yra riesta. Pakankamai santaupų nesukaupusiems išgyventi iš tiesų yra sudėtinga“, – pabrėžia J. Rojaka.

Ekonominiai rodikliai prasti
Prastą senjorų padėtį iliustruoja ir pasaulinės senatvės kokybės reitingas. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Lietuva reitinge yra 30-ojoje vietoje tarp 43-jų reitinguotų šalių. Aplenkėme Latviją, tačiau atsilikome nuo Lenkijos ir Estijos. Prasčiausiai senatvės kokybės reitinge įvertintos Rusija, Brazilija, Graikija ir Indija.

Tarptautiniame tyrime geriausiai įvertinta finansinė Lietuvos pensininkų padėtis – 70 proc. Pagal šį rodiklį Lietuva yra vienuolikta pasaulyje. Tačiau jų materialinės gerovės indeksas įvertintas prasčiausiai – 50 proc. Sveikatos indeksas surinko 54 proc., o gyvenimo kokybės – 62 proc.

Ekonomistė paaiškina, kad finansinė padėtis rodo bendrą valstybės įsiskolinimo lygį ir pan. Vertinant bendrą valstybės įsiskolinimo santykį su bendruoju vidaus produktu ir kitais rodikliais, mes atrodome pakankamai neblogai. Bendras įsiskolinimo lygis privačiame sektoriuje yra vienas mažiausių. Tačiau, anot jos, senjorų gyvenimo kokybei tai neturi daug poveikio.

Be to, ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje gyvenimo kokybės santykis iš tiesų yra prastas.

„Bendra pensininkų gyvenimo kokybė pas mus nėra labai aukšta, nes sveikatos rodikliai yra labai prasti. Prevencinės priemonės pas mus yra labai ribotos ir brangokos palyginti su gaunamos pensijos dydžiu. Jeigu daugumoje Šiaurės šalių Vakarų Europos daug dėmesio yra skiriama būtent prevencinei medicinai, tai pas mus vyksta postfaktinė medicina“, – akcentuoja finansų ekspertė.

Būtinas papildomas kapitalas
J. Rojaka sako, kad palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis, Lietuvoje pensijos yra mažiausios. Pragyvenimo lygis čia taip pat yra mažesnis. Vertinant tik absoliučiuosius skaičius, akivaizdu, kad mes atsiliekame nuo Latvijos, Estijos, Vakarų Europos. Tuo tarpu vertinant tik pragyvenimo kainą, galima sakyti, kad esame vienodame lygyje su Latvija.

„Pensijos didinimą reikia sieti ne su rinkimais, bet su ekonominiais rodikliais ir žiūrėti, kad viskas priklausytų nuo bendro darbo užmokesčio fondo. Nuo to, kiek pinigų yra surenkama, nes mokesčių surinkimas gerėja, bet pensininkai kol kas pagerėjimo nejaučia. Tai ne tik politikų, bet ir pačių gyventojų reikalas, nes reikia papildomo kaupimo. Būtina iš anksto pradėti galvoti apie savo pensiją, suprasti, kad Lietuva nevisagalė ir demografinės tendencijos nėra labai palankios. Reikia ieškoti ir kitų būdų sutaupyti. Pas mus tai nėra įprasta kaip kitose šalyse“, – pataria ekonomistė.

Pašnekovė pastebi, kad lietuviai nėra linkę papildomai užsidirbti už savo turimą nekilnojamąjį turtą. Pavyzdžiui, senjorai, užuot persikraustę į mažesnį būstą, mieliau jį stengiasi perduoti savo palikuonims. Tuo trapu Vakarų šalyse kiekvienas kovoja už save. Ten į pensiją išėję žmonės parduoda savo būstą arba iškeičia į mažesnį ir galbūt patogesnį. O pardavimų skirtumo likučius priskiria prie santaupų, kurie tampa priedu prie pensijos.

Ekonomistės teigimu, reikia patiems kiek įmanoma anksčiau galvoti apie savo pensiją. Nesvarbu, ar tai būtų kaupimas pensijų pakopose, ar papildomos investicijos pagal galimybes.

„Remtis vien tik politika neprotinga. Matome, kaip keičiasi politikų nuomonės, todėl priklausyti vien tik nuo jų tikrai neverta. Reikia investuoti į save, kol dar esame jauni, ir ruoštis laikui, kai būsime pensininkai“, – pabrėžia J. Rojaka.

Ragina keisti požiūrį
Vis dėlto negalima sakyti, kad valdžiai senjorų padėtis nerūpi. Lietuvoje pensinis amžius jau dabar laipsniškai ilginamas taip, kad pasiektų 65 metus vyrams ir moterims. Priėmus naująjį Darbo kodeksą, nuo 2026 m. pensinis amžius būtų susietas su vidutine tikėtina gyvenimo trukme – jei ilgės trukmė, ilgės ir pensinis amžius.

Ekonomistės nuomone, pensinio amžiaus vėlinimas ir būtinojo stažo senatvės pensijai gauti ilginimas yra pagrindinės priemonės, kuriomis reaguojama į artėjančią demografinę krizę: „Pensinio amžiaus ilginimas – neišvengiama mūsų ateitis. Dirbsime ilgiau negu mūsų tėvai. Demografinės tendencijos nėra labai palankios. Jeigu nebus didinamas pensinis amžius, nebus tiek išlaikančių darbingo amžiaus žmonių, kiek bus pensininkų.“

Sociologas Romualdas Mačiūnas dienraščiui antrina, kad savo finansinę, materialinę padėtį prastai vertina ir patys senjorai. Taip yra, nes pas mus emigracijos mastas yra daug didesnis negu kitose šalyse. Disproporcija tarp jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių yra ryškesnė. Todėl vyresnio amžiaus gyventojų savijauta blogesnė.

Nepaisant to, ne visi senjorai skuba ieškoti papildomo pajamų šaltinio. O jaunuoliai nėra linkę iš anksto pradėti rūpintis senatvės pensija. Sociologas svarsto, kad galbūt taip yra dėl šeimoje puoselėjamų tradicijų. Galbūt jaunuoliai pradėtų anksčiau kaupti pinigus, jeigu tėvai dažniau jiems aiškintų, kodėl tai svarbu, ir patys šių taisyklių laikytųsi. Štai Latvija, Estija – labiau protestantiškos šalys, kur į tokius dalykus žiūrima racionaliau. Šiuo atžvilgiu lietuviai labiau panašūs į lenkus, kai labiau linkstama gyventi šia diena nei ateitimi.

„Tarybiniais laikais žmonės buvo verčiami gyventi šia diena ir mažiau rūpintis ateitimi. Buvo grindžiama, kad valstybė pasirūpins žmogaus ateitimi. Natūralu, kad toks požiūris taip greitai nepasikeis, tam reikia laiko. Tačiau dabartinės jaunos šeimos turi pradėti eiti šia linkme. Kai pradės keisis tėvų požiūris, keisis ir vaikų“, – svarsto R. Mačiūnas.
 
Būtina rasti balansą
Sociologo teigimu, natūralu, kad jaunuoliai apie senatvę nesusimąsto, tačiau negalima sakyti, kad visi jauni žmonės apie pensiją negalvoja. Apie ateitį dažniausiai susimąstoma sulaukus trisdešimties metų. Būtent tokio amžiaus asmenys jau turi sukaupę šiek tiek turto ar pradėję siekti karjeros aukštumų. Todėl, kai nebereikia galvoti apie būstą, galima susimąstyti apie ateitį senatvėje.  

Sociologas sako, kad tai būdinga visoms pasaulio valstybėms.

Vis dėlto jis pabrėžia, kad negyvensime geriau tol, kol tiek valdžia, tiek žmogus nepradės glaudžiau bendradarbiauti.

„Akivaizdu, kad nesikeičiant ekonominei situacijai, valdžia nelabai turi galimybių ką nors pakeisti. Tačiau bent jau galėtų parodyti didesnį dėmesį smulkmenoms. Viską lemia nebūtinai tik pensijos dydis. Svarbi ir socialinė apsauga, kad žmogus turėtų daugiau galimybių pasirinkti. Jeigu valdžia tokio dėmesio rodytų daugiau, galbūt ir žmonių vertinimai būtų kitokie. Kol kas pensininkai prisimenami tik per rinkimus. Aišku, žmogus savo ateitimi turi rūpintis ir pats. Tačiau bepigu taip kalbėti, kai žmogus yra sveikas ir turi geras gyvenimo sąlygas. Turi būti balansas tarp valdžios ir asmens priimamų sprendimų. Vien valdžia ar tik žmogus negali viskuo rūpintis pats. Būtent balanso suradimas yra protingos valdžios rodiklis“, – sako R. Mačiūnas.