Kaip greitai bėga laikas. Ar jau pasistatėte ant stalo ar miegamajame prie lovos tigro statulėlę? Pasitikti Naujųjų iš Airijos grįžęs draugas, besibaigiant buteliui, tapo perdėm jautrus ir apsiverkė: „Pasiimčiau Lietuvą į Airiją.“ Jis klydo. Prašmatnaus namo Palangoje kvadratinio metro kaina 9 300 eurų, panašaus namo Santa Barbaroje – 6 500 eurų. Princo Hario ir Meghan Markle namai pigesni nei tūlo lietuvio Palangoje. O štai brangiausi lapkričio mėn. butų sandoriai Vilniuje: 1 000 000 eurų 191 kv. m. Olimpiečių g., 846 000 eurų 157 kv. m. Z. Sierakausko g. ir 660 000 eurų 212 kv. m. Rožių alėjoje.

Baigiantis metams, išgirdau mintį, jog reikėtų atstatyti Gedimino pilį. Kai Vilniuje atstatinėjo Valdovų rūmus, žvelgiau skeptiškai. Bet dabar galvoju – gal ir gerai, kad atstatėme. Gedimino piliai pritarčiau. Atrodytų kaip Edinburge, o dabartinė pilis būtų tik šoninis atstatytos pilies bokštelis. Taip kažkada ir buvo.

Reikia, kad viskas atsirastų laiku. Neries krantinės arka – puikus meno kūrinys, tik, manau, su ja paskubėta. Ji turėjo atsirasti krantinę pilnai sutvarkius, „iščiustijus“. Aplink spalvingomis plytelėmis kloti takai, gėlynai, kavinių staliukai apstatyti krištolo taurėmis ir surūdijęs vamzdis.

Ir Vilniuje, ir Kaune vyksta naujametiniai „Traviatos“ spektakliai. Vilniuje pirmojo veiksmo puotos scenoje visos viešnios vienodais rūbais. Tiesa, puošniais. Sako, tai labai gražu: vienodas spalvų ir fasonų derinys. Bet juk A. Diuma laikais, jei į pobūvį ateitų moteris pasipuošusi tokia pat suknele, kaip ir kita, kažkuri iš jų turėtų palikti pobūvio salę.

Jei apie teatrą, tai žmonės Lietuvoje nėra blogi. Pastebėjau, paskutiniu metu po spektaklio visi ploja atsistoję. Suvaidino prastai, vis tiek stojasi ir ploja.

Sutikdamas Naujuosius žiūriu Woody Aleno kino filmus. Ką išskirčiau iš šio režisieriaus kūrinių? „Vidurnakčio Paryžiuje“, „Į Romą su meile“, „Aukštuomenės klubas“, „Užburtas ratas“, „Lemiamas taškas“, „Džesmina“, „Rifkino festivalis“...

Mielai jau kelintą kartą peržiūrėjau „Į Romą su meile“. Roma – jau ketvirtasis Europos miestas, garsiam režisieriui tapęs filmavimo aikštele. W. Allenas gerbėjus jau privertė trokšti nukeliauti į Ispaniją, leisdamas žvilgtelėti į šią šalį filme „Viki Kristina Barselona“, Londone nufilmuotas „Lemiamas taškas“ atskleidė turtingą ir kraugerišką britų gyvenimą, o jau minėtas svajingas „Vidurnaktis Paryžiuje“ sužavėjo prancūziška elegancija, grožio bei senų laikų prisiminimais.

Žiūrovams pasiūlomos keturios istorijos apie kelių italų bei amerikiečių nuotykius amžinajame mieste. Jaunas architektas (akt. J. Eisenbergas) susižavi savo mylimosios drauge aktore; nevykęs operų statytojas (pats W. Allenas) mėgina padaryti žvaigždę iš savo dukros būsimo vyro tėvo; jauna porelė iš provincijos sužino, kas yra atsitiktinis seksas su viešbučių vagimi bei prostitute (P. Cruz), o eilinis italas (net R. Benigni) penkiolikai minučių atsiduria garsenybės kailyje.

Keturių meilės istorijų popuri, gražiausi Romos ir Vatikano peizažai, džiazo muzikos garsai, neurotiškas Woody Alleno humoras, nauji, perspektyvūs bei grįžtantys aktoriai ir sankryžoje eismą kontroliuojantis policininkas, kuriam tenka tapti jausmingos ir šmaikščios ekskursijos vedliu ir komentatoriumi.

Aišku, kaip be paskutiniojo, jubiliejinio, 50-ojo režisieriaus filmo „Rifkino festivalis“. Vėl nusikeliama į saulėtą Ispaniją – į kino filmų festivalį San Sebastiane. Filmo herojai grožisi juos supančia architektūra, aptarinėja festivalio filmus, dalyvauja spaudos konferencijose, apdovanojimų ceremonijose, vakarėliuose ir, be abejo, pasineria į meilės nuotykius.

Romantiškų jausmų jau nebepuoselėjanti amerikiečių šeima atvykusi į festivalį iškart pasiduoda laisvai festivalio atmosferai. Ji užmezga romaną su jaunu režisieriumi, jis susižavi žavingąja vietine gydytoja.

„Gyvenimas – tarsi filmas. Kartais tai komedija, drama arba romantinis filmas, tačiau visų pirma tai – detektyvas“, – skelbia balsas už kadro. Stebi filmą ir atsiduri tarsi F. Felinio, L. Bonuelio, I. Bergmano ar J. L. Godardo filmuose. O kiek puikių aktorių. Kad ir gražiąją gydytoją vaidinanti Elena Anaya.

O iš knygų lentynos Naujųjų sutikimui traukiu Vladimiro Nabokovo „Žvelk į arlekinus!“ Neseniai skaičiau, regis, paviršutiniškai, tad norėjosi grįžti. Net ne Nabokovo „Lolita“, bet „Arlekinai“ (matau Pikaso paveikslą) mane labiau užkabino. Tai paskutinis baigtas garsaus rašytojo romanas. Jis apie meilę ir kūrybą.

Kai kas tvirtina, kad tai paties Nabokovo biografija. Štai pradedant knygą pateikiami pagrindinio knygos veikėjo – irgi rašytojo – kūrinių pavadinimai: „Tamara“, 1925 (atitikmuo V.Nabokovo „Mašenkai“, 1926), „Karalystė prie jūros“, 1962 (ati¬tikmuo „Lolitai“, 1955, nes šią knygą autorius pradžioje „Karalyste prie jūros“ buvo pavadinęs) ir t. t. Romanas nesunkiai skaitosi, nes ar gali nesiskaityti kad ir tokios scenos: „Šypsodamasi įėjo Doli. Šypsodamasi smakro kryptelėjimu davė ženklą, kad padėčiau ragelį. Šypsodamasi nušlavė nuo stalo egza¬minų sąsiuvinius ir įsitaisė ant jo, man prieš veidą atstačiusi plikas blauzdas.“ Kažkuri iš literatūros kritikių taikliai pastebėjo, jog šito romano sluoksnio paviršutiniškiems skaitytojams turėtų pakakti, visa kita juos trikdys.

Romano herojų Vadimą kurti dar vaikystėje prikalbino senelės sesuo. Aštuonmečiam berniukui ji pasakoja apie arlekinus, kurie, anot jos, yra viskas – medžiai, žodžiai, situacijos ir uždaviniai. Skaičiau, kad V. Nabokovas teigia, esą, rašytojai, kurie sako, jog kartais nežino, ką jiems iškrės jų herojai, yra puspročiai, tačiau rašytojai, įsivaizduojantys, kad stumdo savo veikėjus tarsi šachmatų figūras griežtai nužymėtais takais, irgi nėra visagaliai.

Besibaigiant metams, per pačius gruodžio šalčius pažymėjome dailininko Eduardo Juchnevičiaus 80-metį. Eduardas jau išėjęs, irgi prieš apvalų metų skaičių – 10-metį. Vyriausybinės premijos laureatas Eduardas Juchnevičius save bandė ir tapyboje, bet šiaip jau jis buvo grafikos maestro. Ne veltui Baltijos šalių grafikų trienalėje 1986 m. Taline iš tiek Baltijos šalių grafikų yra tapęs laureatu.

O prasidėjo viskas 1968-aisiais, kai baigęs Vilniaus dailės institutą jis grįžo į Šiaulius.

„Atėjo naujas“, – taip Šiauliuose sakė apie jauną menininką Eduardą Juchnevičių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje tai buvo populiarus posakis, nes režisieriaus Jono Jurašo atėjimas į Kauno dramos teatrą buvo apibūdinamas lenkų dramaturgo Mareko Domanskio pjesės „Atėjo naujas“ žodžiais ir jais imta apibūdinti visus veikliuosius ano meto žmones.

Garsusis grafikas Petras Repšys nedvejodamas teigia: „Eduardas Juchnevičius tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje.“ Kultūriniam miesto gyvenimui jaunasis menininkas suteikė daug naujovių. Viena jų buvo dailės parodos ir literatūros vakarai ką tik pastatytuose dailininkų namuose Ežero gatvėje šalia senųjų miesto kapinių. Atvykdavo Eduardo Vilniaus studijų draugai: Vincas Kisarauskas, Rimantas Gibavičius, Antanas Martinaitis ir kiti. A. Martinaičio apsilankymai Šiauliuose Eduardui tapo ypač mieli, nes šis irgi buvo poetas, tad diskutuojant pokalbių būdavo daugiau poezijos. Čia yra lankęsis ir garsusis Tomas Venclova.

Gabus menininkas buvo ir žlugdomas, ir keliamas. Iš parodų buvo išimami jo darbai, nukabinami darbai parduotuvėse, stotyse, nors iš pradžių ypač palankiai buvo sutikta jo mintis eksponuoti paveikslus ne tik parodų salėse (dabar parodos netikėtuose erdvėse nieko nebestebina, o tuomet E. Juchnevičiaus paroda Šiaulių geležinkelio stotyje buvo tiesiog iššūkis). Eduardo Juchnevičiaus kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, dailininko parodos nukeliavo į Lenkiją, Vengriją, JAV, Italiją, Austriją, Australiją. Miela pavartyti ir Eduardo Juchnevičiaus poezijos bei dramų knygas „Vilkolakiai“, „Švento Roko šuo“, „Prūsijos krikštai. Treblinka 2“, kurias autorius pats yra iliustravęs.

Eduardo Juchnevičiaus kūrybos atspirties taškas, anot jo paties, yra 1009 metai, kai Šv. Brunonas atrado Lietuvą. Nors ne vienas menotyrininkas yra pripažinęs, jog istorinė tiesa dažnai nuskęsta Eduardo Juchnevičiaus meninėje tiesoje. Moteris, durklas, vyras – juos užtiksi bemaž kiekviename dailininko paveiksle. Tiesa, jo paveiksluose daug ir netikėtumų, pavyzdžiui, jei vaizduoja Kristų, tai dažniausiai su girtuokliu šalia, vieno laikmečio istoriniai personažai bendrauja su visai kito laikmečio atstovais.

Prasidės Naujieji. Jie visad prasideda tyliai. Sausis pats vangiausias mėnuo. Judesys prasideda vasarį, artėjant Valentino dienai.

Bent man metų pradžios tyla miela. Tylintys žmonės atrodo orūs. Susimąsčiau apie tylą žmonių santykiuose. Kažkas yra pasakęs, jog gerus santykius lemia ne tik mokėjimas susikalbėti, bet ir sugebėjimas gerai jaustis tyloje. Tyla yra bendravimo dalis. Kartais būna, kad tu tyli ir jautiesi nejaukiai. Kartais būna, kad tu tyli, o tyla reiškia meilę ir pagarbą. Kartais būna, kad žmogus tyli ir jautiesi kvailai. Kartais būna, kad žmogus tyli, o ta tyla yra kažkuo turtinga. „Kalbėjimas yra menas, tačiau tylėjimas – dar didesnis menas“, – didžiųjų išmintis.

Iškrypusioje Vakarų Europoje ir JAV tylėjimas paprastai laikomas nesugebėjimu bendrauti, tačiau Rytų pasaulyje tai yra sudedamoji socialinių santykių dalis. Anot kinų patarlės, „tie, kurie žino, nekalba; tie, kurie kalba, nežino“. Rytuose tylėjimas reiškia įsiklausymą ir mokymąsi.

Tyla – tai būdas apginti individualumą ir privatumą, tai pagarba kitų individualumui. Didelis dalykas priprasti prie ilgos tylos ir mokėti likti kantriam. Caras Petras I norėdamas išjuokti kokį nepaklusnų bojariną liepdavęs: „Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlįstų.“

Žirgų lenktynėse statantis žmogelis kreipėsi į astrologus patarti kaip ateinančiais metais pasirinkti žirgą, kuris atbėgtų pirmasis. Šie išpranašavo, jog jo skaičius 6 ir reikia visad šio skaičiaus laikytis. Tad žmogelis kėlėsi ryte 6 valandą, nuvykęs į hipodromą pirko bilietą 6 sektoriuje, 6 eilės 6 vietoje, pastatė už 6 žirgą ir tas atbėgo... šeštas.