Ausis simbolikoje labai reikšminga žmogaus kūno dalis. Žymus anglosaksų vienuolis, teologas ir mokslininkas Alkuinas (apie 735-804) savo traktate „Mokytojo pokalbis su mokiniu“ rašė: „Dėl ausies sugebėjimo girdėti garsus sukrečiamas žmogaus vidus.“ Ausys padeda mums išgirsti, ką kalba ar dainuoja kiti žmonės, jų dėka galima klausytis muzikos ar paukščių balsų, kitų garsų.

Bendraujant su kitais klausa yra svarbiausias mūsų jutimas. Žmonės praleidžia daug laiko kalbėdami ir klausydami. Gebėjimas girdėti yra greitas ir veiksmingas žinių gavimo būdas.

Žmogaus girdėjimo diapazonas prasideda nuo labai žemų garsų, kai garso virpesių dažnis sudaro maždaug 16 virpesių per sekundę (šis tonas atitinka 16 hercų).

Aukščiausias žmogaus girdimas tonas priklauso nuo jo amžiaus. Vaikų girdėjimo diapazono viršutinė riba viršija 20 000 Hz, tačiau su amžiumi ji sumažėja ir tampa mažesnė negu 10 000 Hz, tačiau to pakanka, kad būtų girdimi pagrindiniai ir įprasti garsai.

Garsai gali mus apsaugoti, perspėti apie pavojų. Garso bangos dydis matuojamas decibelais (dB). Tyliausi mūsų girdimi garsai yra apie 10 dB (kvėpavimas). Maždaug 120 dB ir stipresni garsai (naktinio klubo muzika) gali visam laikui pakenkti vidinei ausiai ir iššaukti net kurtumą.

Klausai kenkia ir per koncertus nustatytas higienos normas viršijantis muzikos garsas. 2007 m. liepos mėnesį Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino taisykles, pagal kurias didžiausias leistinas garsas yra 85–90 decibelų. Tokį garso foną leidžiama sukurti per koncertus ir įvairius muzikinius renginius.

Ausys – klausos, bendravimo ir paklusnumo simbolis. Kaip akis yra regėjimo organas, taip sielos ausis gali simbolizuoti įteigimą, sielos „klausymas“, palyginti su sielos „matymu“, laikomas senesniu sugebėjimu. Ausys taip pat teikia nuolatinį srautą informacijos apie kūno padėtį erdvėje ir kitų daiktų atžvilgiu.

Ausys reiškia ir išorinę, ir vidinę klausą, atidą, pusiausvyrą, gebėjimą išklausyti ir paklusti, mokėjimą orientuotis aplinkoje ir įvairiose situacijose.

Ausys – žmogaus kūrybinių galių atspindys. Didelės ausys būdingos žmogui, trokštančiam tobulėti, kaupti žinias. Mažos ausys – lengvabūdiškumo ir ribotumo ženklas. Asmenys su mažomis ausimis dažnai mėgsta rizikuoti, priimti skubotus sprendimus.

Žmogus turi dvi ausis. Jos padeda labai tiksliai nustatyti, iš kur sklinda garsas. Galvos smegenų klausos centras gauna signalus iš abiejų ausų ir juos palygina. Jis labai jautriai reaguoja į mažyčius laiko skirtumus, kurie atsiranda, nes tas pats garsas nevienodai greitai pasiekia dešiniąją ir kairiąją ausį. Pavyzdžiui, jeigu garsas sklinda iš į dešinę nuo žmogaus esančio garso šaltinio, tuomet šis garsas dešiniąją ausį pasiekia keliomis sekundės dalimis anksčiau negu kairiąją.

Tuo pat metu abi ausis garsas pasiekia tik iš tiesiai prieš žmogų ar tiesiai už jo nugaros esančių garso šaltinių. Be to, žmogus sugeba iškart atskirti, ar šis garsas sklinda iš priekio, ar iš nugaros, ar iš šono.

Klausos centras pagal laikų skirtumą žaibo greitumu apskaičiuoja kampą tarp garso šaltinio ir žmogaus galvos padėties ir taip nustatoma garso šaltinio vieta. Tokiu būdu abi ausys tarsi lokatoriai atlieka labai svarbią funkciją nustatant  garso šaltinio ir objekto vietą ir laiką. Žinoma, tai priklauso nuo klausos, žmogaus buvimo padėties ir kitų aplinkybių.

Leonardas da Vinči rašė: „Ausis gali smarkiai klysti, nustatydama objekto buvimo vietą ir nuotolį, nes vaizdai ją pasiekia ne tiesiomis linijomis, kaip akis, bet lenktomis aido linijomis; todėl dažnai nutinka, kad tai, kas tolima, atrodo arčiau už tai, kas yra šalia, ir tai nulemia šių vaizdų įveiktas kelias…“

Žmogaus ausis susideda iš 3 dalių: išorinės, vidurinės ir vidinės ausies. Išorinę ausį sudaro ausies kaušelis (elastinė kremzlė, kuria dengia antkremzlis ir oda), 2,5 cm ilgio išorinė klausomoji landa. Ausies kaušelis padeda nukreipti į landą garso bangas; prie jo jungiasi rudimentiniai raumenys. Išorinę ausį nuo vidurinės skiria plėvelė – ausies būgnelis.
Vidurinė ausis yra smilkinkaulyje, sudaryta iš būgninės ertmės, klausomųjų kaulelių, trimito ir speninės ataugos su ertmėmis. Vidinė ausis (vadinama labirintas) yra smilkinkaulio piramidėje. Labirintas susideda iš prieangio, sraigės (2,5 karto susisukusio kanalo) ir 3 pusratinių kanalų.

Kaip veikia ausys? Išoriniai ausies kaušeliai yra garso lokatoriai. Jie sugauna garso virpesius ir juos nukreipia į klausomąsias landas. Toliau garso virpesiai eina kanalu iki būgnelio, plonytės membranos, kuri jų veikiama taip pat pradeda virpėti, sustiprina garsą.

Trys mažyčiai vienas su kitu sujungti klausomieji kauleliai – prie būgnelio esantis plaktukas, priekalas ir kilpa – perduoda šiuos virpesius toliau. Kilpa perduoda šiuos virpesius ausies sraigei. Sraigės plėvinio kanalo vijų ertmėje yra klausos receptorius – spiralinis (Corti) organas.

Ausies sraigė – tai skysčio pripildytas sraigės formos kanalas. Iš išorės ateinantys virpesiai šiame skystyje sukelia bangas. Sraigėje yra apie 35 000 mažyčių plaukuotų ląstelių.

Šios ląstelės registruoja skysčio virpesius, be to, kiekviena jų reaguoja į tam tikro tono aukščio virpesius. Šių skysčių bangavimas spiraliniame organe transformuojamas į nervinius impulsus, kurie neuronų grandine nueina į galvos smegenų klausos centrus ir ten sukelia garso pojūtį.

Ausies kaušelyje sutelktas tankus arterijų, ir venų kraujagyslių tinklas, čia praeina penki svarbiausi nervų kanalai. Ausies kaušelis – ypač jautri, labai pažeidžiama nervinė zona.

Vidinės ausies prieangis ir pusratiniai kanalai sudaro pusiausvyros aparatą, arba vestibulinį aparatą, kurio receptoriai reaguoja į galvos ir viso kūno padėties kitimą ir judėjimą, ir užtikrina žmogaus kūno pusiausvyrą.

Ausys pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Senovėje Rytų valdovai nešiojo ausyse didžiulius auskarus, taip pabrėždami savo išskirtinumą ir kilmingumą. Buda paprastai vaizduojamas su ilgomis ausimis, matyt, ištemptomis tokių auskarų, kuriuos jis nešiojo jaunystėje, būdamas princas. Taigi ilgi ausų speneliai simbolizuoja ir karališkąją, ir dvasinę valdžią.

Krikščionybėje ausis simbolinė Kristaus išdavystės scenos detalė, nes šv. Petras nukirto ausį Malkui, vienam iš kareivių, atėjusių suimti Viešpaties. Dievo žodis – Kristus pasiekia žmogų per ausį: „Klausykis, dukterie, įsidėmėk ir klausyk“ (Ps 45,11). „Kas turi ausis, teklauso“ (lot. Qui habet aures audiendi, audiat; Naujajame Testamente „Evangelijoje pagal Matą“ šie Jėzaus žodžiai buvo pasakyti apie Joną Krikštytoją, kurio reikia klausytis, Mt 11, 15).

Viduramžiais buvo teologų, kurie sakė, kad Švč. Mergelė Marija pradėjo Kristų per ausį. Dailėje vaizduojamas sklindantis į Marijos ausį šviesos srautas. Marijos nėštumo Jėzumi pradžia ankstyvųjų viduramžių mene naiviai vaizduojama kaip balandis – Šventoji Dvasia įsiskverbia į Dievo gimdytojos ausį. Ausies kriauklės panašumai su sraigės vingiais išskleidžia simbolinį ryšį ausis-sraigė-gimimas (kai sraigės kūnas išlenda iš kiaukuto) ir, progai pasitaikius, dievai ir herojai, įvairiuose mituose pasakoja, esą jie išėję iš savo motinos ausies.

Ausis jau nuo antikos laikų buvo paplitusi atminties buvimo vieta. Patraukti už ausų viduramžiais buvo įprasta per teismo procesus, žadinant liudytojo atmintį, kad nepamirštų faktų. Šis juridinis paprotys, sudarant sutartis kai liudininkas tempiamas už ausų, o po to apdovanojamas pinigais, kad liudininkas geriau įsimintų ginčytiną teigiamą arba neigiamą faktą, sustiprindavo ausies, kaip žinojimo ir atminties simbolio, svarbą.

Viduramžiais mokytojai savo nepaklusnius ir neišmanėlius mokinius už neišmoktas pamokas ir užduotis, nedrausmingumą pamokų metu, bausdavo skaudžiai nusukdami vieną ausį arba iškart abi.

Senovės Mesopotamijoje ausis buvo laikoma išminties organu, proto ir sielos buveine.

Kasinėjant Babiloną, buvo rastos dievybės, kurios turėjo labai dideles ausis.

Rytuose tikima, kad kuo didesnės ausys, tuo ilgesnis žmogaus gyvenimas ir geresnė sveikata.

Aukštutinio Nilo teritorijoje gyvenančios gentys turėjo specialius svarelius, kuriais buvo tempiamos ausys net iki pečių. Masajų genties moterys ir šiandien daro ausyse specialias įpjovas, į kurias įstato medinius diskus, kuriuos palaipsniui keičia į didesnius. Taip kartais būna ištempiamos ausys iki tokio dydžio, kad jas galima pritvirtinti už sprando viena prie kitos.

Ilgos didelės ausys, pvz., Kinijoje buvo laikomos protinių sugebėjimų, išminties ir nemirtingumo ženklu. Kinai ausį įsivaizduoja kaip kūdikį, esantį motinos įsčiose. Senovės kinų medicina tvirtina, kad „ausis – tai vieta, kur susitinka visi kanalai“.

Kai kuriose Vietnamo tautelėse gyvuoja tradicija pirmąją savaitę po naujagimio gimimo, pūsti į jo ausį, kad taip greičiau į jo kūną patektų siela. Po to jo ausį pradurdavo. Tai daroma, kad kūdikis greičiau įsisavintų šventųjų fleitų garsus.

Naujoje Zelandijoje po virkštelės pašalinimo, naujagimiui į ausį įdėdavo labai mažą stabuką. Tik po to buvo galima tikėtis, kad į kūdikio sielą prasiskverbia Dievo žodis.

Vienoje iš Jemeno tautelių yra paprotys, jeigu vienas kūdikis miršta, tai kitam per vidurį praduria dešinę ausį, kad jis išgyventų.

Daugelyje kultūrų ausies spenelį praduria arba pragręžia tam, kad pasikabintų medinius skritulius, žadeitinius kuolelius, auksinius karulius ar kitokius papuošalus, dėl to smarkiai nutįsę ausų speneliai dažnai laikomi kilmingumo simboliais ir nuopelnų ženklais. Auskarai – vieni seniausių papuošalų, segėtų moterų, kartais ir vyrų, dažniausiai vienoje ausyje kaip amuletas.

Garsus Indijos gydytojas Sushruta, kuris gyveno apytiksliai 600–400 metais prieš Kristų, pirmasis aprašė ausies spenelio atkūrimo procedūrą. Persodinimui buvo patariama naudoti nuo skruosto ar kaktos atskirtą odos gabalėlį.
Garsus Romos medikas Aulas Kornelijus Celsas (53 m. pr. Kristų – 7 m. po Kr.) aprašė sužalotų ausų ir kitų audinių atkūrimo metodus.

Inkų imperijos kilminguosius senovės Peru užkariautojai ispanai vadino „orejones“ (didžiausiais). Nenatūraliai ilgos ausys senuose pasaulio aprašymuose priskiriamos egzotiškiems laukiniams žmonėms, kurie gyvena nekultūringoje šalyje ir turi apsigobti savo ausimis tarsi apsiaustu.

Afrikoje ausys dažnai turėdavo seksualinę reikšmę: išorinė ausies forma buvo siejama su falu, o vidinė – kaip klausos organas – su vagina.

Lotynų išmintis byloja: „Pilvas ausų neturi“ (Venter auribus caret).

Antikoje paplito vaizdingas posakis Dionisijo ausys. Dionisijo ausys – slapta vieta, kur viskas girdima; pasiklausymo vieta.

IV a. pr. Kr. Sirakūzų valdovas, labai žiaurus ir išradingas tironas Dionisijas Vyresnysis, pasmerktuosius įkalindavo celėse, įrengtose akmens skaldyklose. Atsimušę į specialiai įrengtus celių skliautus, net ir vos girdimi garsai pasiekdavo ausų formos slaptą angą, per kurią Dionisijas ar jo patikėtiniai klausydavosi kalinių pokalbių.

Prancūzai sako: „Midas, le roi Midas a des oreilles d’ane“, Mido, karaliaus Mido, asilo ausys. Mido ausys reiškia nepaslepiamą ydą. Tai citata iš Nikola Bualo (Boileau; 1636–1711), prancūzų poeto, literatūros kritiko kūrinio „Satyros.“

Ovidijus, remdamasis mitais, pasakoja, kad Frygijos karalius Midas (Midas; 738–696 pr. m. e.), didelis nemokša ir pasipūtėlis, neturėdamas jokio supratimo apie muziką, dalyvavo miškų dievo Pano ir dievo Apolono muzikavimo varžybose ir nusprendė, kad Pano fleita skambanti gražiau nei saulės Dievo Apolono.

Už Mido užsispyrimą, kuriuo šis parodė savo nemokšiškumą, Apolonas jam pritaisė asilo ausis, iš čia posakis – Mido ausys. Midas jas slėpdavo po aukšta kepure, ir vien tik jo barzdaskutys Kalamis žinojo šią paslaptį. Nepajėgdamas išlaikyti paslapties, Kalamis išsikasė duobutę ir jai tyliai pasakė: „karalius Midas turi asilo ausis.“ Šitoje vietoje išaugo meldai, kurie, vėjui pučiant Mido paslaptį išnešiojo po visą Frygiją. Europoje Mido ir nenorinčiųjų mokytis mokinių „asiliškos ausys“ yra pajuokos objektas.