Nosis – charakteringiausias fizionominis elementas, ryškiausia žmogaus veido dalis. Nosis (lot. nasus) – žmogaus kvėpavimo takų pradinė dalis, kurioje yra uoslės organas. Ji apibūdinama kaip trikampės piramidės pavidalo veido iškilimas, gaubiantis kvėpavimo takų pradžią.

Šaknis, nugara, viršūnė ir sparneliai
Žmogaus nosis susideda iš išorinės nosies ir nosies ertmės. Išorinė nosis – trikampės piramidės formos veido iškilimas. Jos pagrindą sudaro nosikauliai ir kremzlės. Pastarosios iš šonų apriboja dvi nosies angos šnervės, kurias skiria kremzlinė nosies pertvara. Nosis turi šaknį, nugarą, viršūnę ir sparnelius. Nosies nugara būna tiesi, įlinka ir iškila.

Nosies sparneliai susiję su mūsų emocijomis, ypač seksualumu. Lytiškai susijaudinus, žmonių nosies sparneliai išsiplečia bei vibruoja, tačiau ryškiausiai jie reaguoja į pyktį. Žmogus iš pykčio gali net imti šnopuoti. Kai žmogus labai santūrus, jo susijaudinimą galima pastebėti tik iš nosies sparnelių.

Labai išrankūs žmonės dažnai suraukia viršunosę, todėl tokioje vietoje atsiranda statmenos raukšlės. Jos gali išlikti arba pranykti. Pažiūrėjęs į tokį veidą, stebėtojas gali pasakyti, jog tai išrankaus žmogaus nosis. Raumuo, sutraukiantis viršunosės odą, drauge pakelia nosies sparnelius ir viršutinę lūpą, todėl raukšlės ir susidaro.

Pagal nosies pločio ir aukščio santykį skiriamas chamerininis (platus), mezorininis (vidurinis) ir leptorininis (siauras) nosių tipai. Leptorininis nosies tipas būdingas europidams, chamerininis – negridams, australonegridams.

Į nosies ertmę veda šnervės. Anglosaksų vienuolis, teologas ir pamokslininkas Alkuinas (apie 735–804) rašė: „Kas yra šnervės – kvapų pateikėjos.“

Nosies ertmė (cavum nasi), žmogaus galvos ertmė, kurioje yra uoslės organas. Žmogaus nosies ertmė – siauras porinis plyšys tarp nosies pertvaros ir šoninės nosies sienos. Nosies ertmė skirstoma į uodžiamąją ir kvėpuojamąją dalį.

Uodžiamosios nosies ertmės dalies, užimančios viršutinį nosies trečdalį, gleivinėje yra recepcinės uoslės ląstelės, tarp jų – uodžiamosios liaukos. Patekus į šią gleivinės dalį kvapiosioms medžiagoms, juntamas kvapas. Nosies pagalba mes galime užuosti įvairius kvapus.

Uodžiama nosimi, tiksliau – viršutiniame nosies ertmės trečdalyje esančia uodžiamąja gleivine, kurios plotas apie 10 kv. cm.

Uodžiamojoje gleivinėje yra apie 70 mln. uoslės receptorių. Tai lazdelės pavidalo ląstelės, kurių kiekviena turi po 5-6 žiuželius, pasvirusius į nosies ertmę. Žiuželiai 100–150 kartų padidina uodžiamosios gleivinės paviršių, judėdami padeda jai geriau susiliesti su įkvepiamu oru. Patekus medžiagos kvapui (kvapios medžiagos molekulėms) į nosį, sudirginama uoslė receptorių membrana. Joje kyla jaudinimas, kuris uodžiamaisiais nervais sklinda į galvos smegenų uodžiamąsias sritis: kvapas suvokiamas.

Mūsų uoslė veikia, nes nosyje yra specialių jutiminių ląstelių, galinčių „pagauti“ ir atpažinti mažyčius įkvėptame ore esančius medžiagų kiekius. Nosies uoslės receptoriams sureaguoti pakanka kelių molekulių. Eilinis žmogus sugeba atskirti apie 4 tūkst. skirtingų kvapų, o specialiai treniruoti žmonės – maždaug apie 10 tūkst. kvapų. Uoslė padeda įvertinti maistą, aplinką, refleksiškai sukelia seilių ir kitų virškinamųjų sulčių išsiskyrimą, skatina virškinimą, emocijas. Ji ypač svarbi kai kurių profesijų žmonėms (pvz., degustatoriams, parfumerijos firmų darbuotojams, chemikams ir kt.). Kvapus tyrinėja osmologija.

Kvapų užuodimas nėra vienintelė nosies paskirtis. Mažyčiai nosyje esantys plaukeliai, visas nosies paviršius ir gleivės padeda išvalyti įkvėptas dulkes, sudrėkinti ir pašildyti įkvėptą orą. Be to, nosis padeda kalbėti ir dainuoti; dėl šios priežasties, kai žmogus serga sloga ar būna tyčia užsiėmęs nosį, labai pasikeičia jo balsas.

Kvėpuojamąją nosies ertmės dalį dengia gleivinė su virpamuoju epiteliu; joje yra daug liaukų, kurių sekretas drėkina gleivinę ir pro nosį einantį orą. Nosies ertmės gleivinėje gausu kraujagyslių. Nosies kriauklių srityje jos sudaro veninius rezginius, kurie šildo pro nosį traukiamą orą, reguliuoja jo srovę. Oras nosies ertmėje sušyla, iš jo išvalomos dulkės, sudrėkinamas.

Be to, nosies ertmė yra balso rezonatorius; virpėdamas joje oras sustiprina garsą, suteikia jam tembrą, individualų skambėsį.

Nosį dengia oda su smulkiais plaukais, riebalų ir prakaito liaukomis. Nosis būna įlinkusi, tiesi ir iškila. Žymus italų dailininkas Leonardas da Vinčis, tyrinėdamas žmogaus kūno proporcijas ir formas, rašė: „Kad  būtų lengviau įsiminti veido išraišką, pirmiau susipažinkite su keleto galvų, akių, nosių, lūpų, smakrų, skruostų, kaklų ir pečių (formų) įvairove. O štai pavyzdys – nosių būna 10 tipų: tiesios, svogūniškos, įdubusios, pakumpusios viršuje arba apačioje, ereliškos, taisyklingos, plokščios, apvalios arba smailios. Tokia ji būna iš profilio. Iš priekio jų būna 11 tipų: tai storos per vidurį, siauros per vidurį, su plačiu galiuku ir siaura šaknimi arba su siauru galiuku ir plačia šaknimi, su plačiomis arba siauromis šnervėmis, aukštos ir žemos, su plačiomis skylėmis ir su pridengtomis galiuko; be to, rasite lygiai tokią pačią įvairovę ir kitų detalių, kurias turite piešti iš natūros ir gerai įsiminti.“

Antropologijoje dažniausiai minimi šie indeksai susiję su nosimi. Anatominis veido indeksas – atstumas nuo nosies šaknies iki pasmakrio, padalintas iš atstumo tarp abiejų skruostų kaulų. Fizinis veido indeksas – atstumas nuo nosies šaknies iki lūpų susidūrimo, padalintas iš atstumo tarp skruostų kaulų. Nosies indeksas – atstumas tarp šnervių išorinių sienelių, padalintas iš visos nosies ilgio. Visais atvejais gautas skaičius padauginamas iš šimto.

Nosis parodo orumą, išdidumą, lytinį pajėgumą. Užriesta ar suraukta nosis gali reikšti pasipūtimą. Ji taip pat simbolizuoja baltą spalvą, liūdesį,  pasaulio kryptį – Vakarus, metų laiką – rudenį. Žmogaus nosis auga visą gyvenimą.

Nosis pasaulio tautų kultūrose ir mituose
Nosis įvairių šalių mitologijoje vadinama Jupiterio skeptru, Merkurijaus vėzdu. Dar ją vadina krūtinės durimis, mąstymo organu, gražiausiu veido papuošalu dėl dviejų įspūdingų ir taisyklingai išsidėsčiusių šnervių.

Nosis senovės Balio rankraščiuose asocijuojasi su vienu iš septynių pasaulių. Kai kuriose tautose ir tikėjimuose vyro nosis turi analoginį santykį su falu.
Malonezijos protėvių figūros dažnai vaizduojamos kaip būtybės, kurių panaši į snapą nosis sujungta su genitalijomis.
Pagal Rytų medicinos tradiciją nosis prilyginama metalui ir jam atitinka rūgštus kvapas.

Senovėje daugelyje tautų buvo priimta pradurti šnerves ar nosies pertvarą. Šis paprotys vadinamas perforacija (lot. perforatio – pragręžimas), skylių, angų pradūrimas, pramušimas, atsivėrimas.

Kai kurie Indijos gyventojai ir dabar kabina ant nosies puošnius auskarus ar žiedus.

Pietų Amerikos indėnai miranjai, gyvenantys prie Žapuros upės, panaudodavo nosyje žiedus kaip veržles, kurios reiškė jų gentyje tam tikrus pasižymėjimo ženklus. Buvo sukaupiama jų tiek, kad moterys nešiojo pilnas grandines tokių veržlių, ir jas tekdavo permesti už ausies, kad netrukdytų dirbti.

Indijos ir Pakistano pasienyje Gudžarato provincijos Taro dykumoje gyvenančios klajoklių danetajatų tautelės musulmonės moterys nešioja į nosis įsivėrusios didžiulius auksinius žiedus.

Afrikoje moterys iš Džiur ir Moru genčių be nosies pertvaros pradurdavo ausies kaušelį ir viršutinę lūpą.

Daugelis Pietų Amerikos indėnų turėjo paprotį pradurti angas įvairiose kūno vietose, tačiau dažniausiai jas darydavo nosyje, ausyse ir apatinėje lūpoje. Pro šias skylutes prakišdavo medines ar bambukines lazdeles, o iškilmingais atvejais – nedidelio paukštelio nuogus kaulelius su ištiestomis pro juos plunksnomis.

Vakarų Mikronezijos gyventojai tiki, kad be specialios skylutės nosies pertvaroje po mirties jie negalės patekti į vietinį rojų ir bus visada uždaryti į gigantišką kriauklę. Todėl tam tikslui vietiniai aborigenai visados praduria sau nosies pertvarą.

Žymus keliautojas Nikolajus Miklucho-Maklajus aprašė tokią legendą, kuri buvo pasakojama kai kuriose Vakarų Mikronezijos salose. Čiabuviai tikėjo, kad be skylutės nosies pertvaroje jie neturės pilnakraujo gyvenimo aname pasaulyje.

Pagal Pelau salos padavimą, kada Delepas, tai yra, mirusiojo siela, nori patekti į Nedeloką – pomirtinį pasaulį, tai kitos, jau ten gyvenančios sielos, pasitikdamos naują atvykėlę, apžiūri ją ir matydamos, kad ji neturi Ilapo, tai yra, kiaurymės nosies pertvaroje, nustumia ją nuo rąsto, kuris permestas per statų Nedeloko krantą. Nustumta į jūrą siela patenka į milžinišką kriauklę, kuri tuoj pat ją aklinai uždaro. Tolimesnis Delepo egzistavimas be Ilapo vyksta kriauklės viduje. Štai taip: būtina sąlyga patekti į vietinį rojų buvo nelabai sudėtinga operacija padaryta brendimo metu gyvam žmogui, perduriant jam tuo tikslu nosies pertvarą.

Papua-Naujosios Gvinėjos aborigenai praduria nosies pertvarą per iniciacijos (lot. initiatio – įšventinimas) apeigas. Šis jaunuolių įšventinimo į vyrus paprotys, būdingas gimininei bendruomenei. Šios apeigos, susijusios su draudimu prisiliesti prie maisto ir laikina izoliacija nuo genties.

Gana įdomus įšventinimo į vyrus ritualas buvo aprašytas apie Naujosios Gvinėjos salos malulų kalniečius. Čia nosies pradūrimas buvo palydimas užkeikimais. Po to „pacientai“, kuriems buvo atlikta ši operacija, gyveno kurį laiką atskirai ir atkakliai darbavosi, kad išplėstų naują kiaurymę nosyje. Jie ten įkišdavo storas medines lazdeles ir palmių lapus. Tuo laikotarpiu jiems priklausė maitintis tik batatu – saldžiosiomis bulvėmis, kurias paruošdavo specialiai parinkta moteris. Kada kiaurymė nosyje pasiekdavo reikiamą dydį, ją užkišdavo krotono lapu (nuodingas augalas iš moločainų šeimos). Po šios procedūros galima buvo grįžti pas žmones.

Tačiau sunkiausia laukdavo priešaky. Bandomasis turėjo pagauti atitinkamos rūšies ir dydžio juodą gyvatę. Po to ištraukti iš nosies skylutės iš krotono lapų padarytą kamštį ir prakišti per nosies pertvaroje padarytą kiaurymę gyvatę nuo uodegos iki galvos, staigiu judesiu ištraukti jos galvą ir numesti šį gyvį į šalį. Po šio veiksmo ir atlikto įšventinimo ritualo tokiam vyrui būdavo panaikinami visi draudimai maistui.
Naujosios Gvinėjos kumanams nosies pertvaros perforacija – tai galimybė pašalinti vyrams blogą kraują, „motinos palikimą“.

Šiuolaikiniame pasaulyje taip pat populiarus tradicinis peircingas – būdas originaliai papuošti žmogaus kūną įvairiais randais ir ženklais. Įvairių socialinių grupių ir įsitikinimų, amžiaus bei pažiūrų žmones praduria sau beveik visas iškilias kūno vietas: ausis, antakius, skruostus, lūpas, nosį. Mažai lieka vietų, net intymių, kurios nebūtų paliestos peircingo. Šis būdas taikomas ir savitai papuošiant nosį, įvairiais žiedais, auskarais, grandinėmis, kitais svetimkūniais.

Italų antropologas ir teismo psichiatras Čezarė Lombrozas teigia, kad nusikaltėlio nosis priplota ir beveik visada kreiva. Žudikų nosis dažniausiai būna didelė, kumpa kaip plėšraus paukščio.

Literatūroje nosis dažnai siejama su falu – jos dydis yra užmaskuota nuoroda į vyrišką lytinį pajėgumą. Tačiau populiarioje pasakoje „Pinokis“ didelė nosis simbolizuoja nesąžiningumą, nes lėlės nosis ištįsdavo jam sumelavus.

Daugelio tautų folklore taip pat dažnai minima nosis (sveikintis su nosimi, kaišioti nosį kur nereikia, parodyti nosį, riesti nosį, liesti nosį ir t. t.).

Kai kurių tautų įprasta sveikintis ar bučiuotis ne lūpomis, o nosimi. Malaizijoje, Okeanijoje, šiek tiek į bučinį panašus prisilietimas nosimi.

Naujojoje Zelandijoje praktikuojamas hongi, tradicinis maorių pasisveikinimas – pasitrinti nosimis. Jie tai daro pagarbiai ir švelniai prisiliesdami prie sutiktojo žmogaus nosies išsikišimo. Čiukčiai, eskimai ir kitos Šiaurės tautos prikiša nosį prie skruosto (nebūtinai nosį prie nosies) ir įtraukia oro. Taigi toks sveikinimas ar pasibučiavimas susijęs ne su prisilietimu lūpomis, o su pasitrynimu ar prisilietimu nosimi, pauostymu ar apsiuostymu.

Nežinojo pasibučiavimo lūpomis papročių ir indėnai. Išreikšdami pagarbą jie praktikavo apsiuostymą ar prisilietimą nosimi. Maoriai nosimis kovodavo, kas ką nugalės.