Labas mano išsiilgtoji!

Atrodo, jau visą amžinybę esu Šiaurės Lietuvoje, o naktimis sapnuoju karštą Sicilijos saulę, dėdės Vinčensijo vynuogynus ir, žinoma, tave, mano Džiuljeta!

Šiaulių krašto žmonės ir toliau nepaliauja stebinę. Makaronų fabrikėlio reikalai nejuda, bet visokių pikantiškų naujienų važinėdamas sužinau tikrai nemažai. Štai lietuvaičių humoras... Jis toks, kad net man, jaunystėje buvusiam mafijos „torpeda”, ausys iš gėdos rausta. Beveik viskas sukasi vien apie „antrąjį galą”. Anąkart žiūrėjau humoro laidą per televiziją. Kad ir kokią mintį bepradėtų vystyti jos dalyviai, gali būti tikras, jog ją užbaigs užuominomis į seksą, užpakalį, tuštinimąsi ir t. t. O lėkštam vedančiojo sąmojui sutartiniu gagenimu vis pritardavo būrys žiūrovų studijoje. Matyt, kikeno tam, kad nepasirodytų nesuprantantys... Intelektualus humoras čia nepaklausus – duok „žemiau juosmens”. Nebūtų tokios puikios temos – tautos linksmintojams beliktų susirinkti savo „manatkes” bei bolotiruotis į Seimą, kaip ir padarė būrys populiaresnių veidų iš pramogų šou. Irgi grynai lietuviškas humoras...

Seksas nešantis pelną

Labai įdomus lietuvaičių požiūris į seksą. Skaitydamas vietos laikraščius susidariau įspūdį, kad daugelis čia kūniškuosius malonumus sieja su pelnu. Štai viena 29 metų pakruojietė turguje sutiko metais jaunesnį kaliūzės ragavusį pažįstamą. Iš pradžių pasikalbėjo, paskui drauge parūkė, paskui pasimylėjo (kam veltui laiką gaišti?), o paskui sinjorina pamąstė ir nutarė kiek pajuokauti: kreipėsi į policiją dėl išprievartavimo, kur tuo pačiu jai buvo nustatytas beveik 3 promilių girtumas! Perpus blaivesnis sinjoras tikino, jog meilės rapsodija vyko abipusiu šalių susitarimu, tačiau pareigūnai pasitaikė visai be humoro jausmo ir donžuaną įgrūdo belangėn. Jam gresia 7 metai laisvės atėmimo ir viskas dabar priklauso nuo teismo medicinos ekspertų išvadų. Tik įdomu, pagal ką jie rengiasi nustatyti, buvo abipusis šių meilės vergų susitarimas ar ne?

Lietuviai nebijo „turmos”

Vietiniai tiesiog be proto mėgsta sėdėti dabuoklėse. Toks sadomazochistinis humoras. Kalėjimo duonos ragavęs žmogus vietinių laikomas gyvenimo mačiusiu, išbandytu, pasitikėjimo vertu vyru (moterimi). Jam atsiveria durys į politiką, į verslą, į pripažinimą. Be kalėjimo karjerą čia sunku padaryti. Dažnas tik ir laukia palankios progos, kad pakliūtų už grotų, ir dėl šio idealo pasiryžęs viskam. O prie kalėjimų laukia norinčių juose sėdėti eilės. Netiki? Be reikalo. Štai ir aš svarstau, gal man irgi vertėtų trumpam pasėdėti, dėl solidumo, taip sakant? Kitaip bus sunku įsteigti makaronų fabrikėlį. Ką galvoji?
Šiaulių apskrityje susidarė per 80 nesunkiai nusikaltusiųjų eilė. Areštinės perpildytos. Žinoma, dažnas galėtų susimokėti baudą ir tiek tų reikalų, bet kur tau lietuvis praleis šitokią puikią galimybę ir dar mokės valdžiai pinigus! Juk be geidžiamo titulo „sėdėjęs” areštinėje jis dar bus maitinamas tris kartus per dieną karštu maistu, galės maudytis duše, pailsėti – malonumai, kuriuos dažnas vargeta jau seniai pamiršo. Ir dirbti nereikės. Sakyk, ką nori, irgi pliusas. Pareigūnai tai vadina „ydinga tvarka”, tačiau realybė tokia, kad 37 vietų Joniškio areštinė jau aptarnauja norinčiuosius „pakalėti” ir iš kitų rajonų.

Padėtį gerino padėkos raštais

Radviliškio rajono žemdirbiai atvyko į susitikimą su žemės ūkio ministru B. Markausku ir kitais svečiais. Žemdirbius šiuo metu jaudina daug problemų: augantys mokesčiai, sumažėjusios pajamos, iki šiol neparduotas derlius, tušti trąšų sandėliai, planai steigti naują pieno supirkimo įmonę. Ir papildomų išmokų kitiems metams kol kas nėra iš ko laukti. Lieka atviras klausimas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, mažas žemės ūkio produkcijos konkurencingumas užsienio rinkose ir t. t.

Atsakydami svečiai negailėjo gražių padėkos žodžių žemdirbiams už  jų sunkų darbą. O Žemės ūkio skyriaus padėkos raštai bei prizai įteikti net penkiolikai ūkininkų ir žemės ūkio specialistų. Sakyk, argi ne puikus tautinio humoro pavyzdys?

Pabiros

Būdamas Kražiuose pamačiau popierinėmis T raidėmis apklijuotus vietinės gimnazijos langus. Sužinojau, jog gimnazistai ir jų pedagogai šitaip pažymi Tolerancijos dieną. O pakalbintas gimnazijos mokytojas papasakojo, jog klasėse vyksta integruoti pokalbiai „Ar esu tolerantiškas?” -  vaikai vieni kitiems turi sakyti gerus žodžius ir t. t.

Tolerancija - be abejo, vertybė. Tik ji ne vienkartinė akcija. Jos reikia mokytis visą gyvenimą. Žinoma, garsiai to nepasakiau...

Slėptuvė

Taip, lietuvių humoras, miela mano, labai skiriasi nuo italų. Štai sodybos Bubiuose savininkas savo du laikomus medžioklinius šautuvus paslėpė po lova. Kitą dieną grįžęs iš darbo šautuvų neberado. Nė kiek nenustebčiau sužinojęs, kad jos nugvelbęs kitas toks pat pokštininkas šautuvus parsinešė ir paslėpė lauke prie durų - po kilimėliu kojoms valyti.

Priesaikos

Tačiau pokštus čia krečia net ir tie, kurių pareigos šiaip lyg ir netinka pokštavimui... Šeštadienį dvi Pakruojo gyventojos su aukšta temperatūra artimųjų buvo atvežtos į polikliniką. (Rašiau tau aname laiške apie vis labiau čia pučiamą kiaulių gripo burbulą ir panikos apimtus žmones.) Tačiau pakruojiečių medikai, pasirodo, visai nelaukė: polikliniką jos rado užrakintą. Nebuvo net budinčio gydytojo. Manding, tai ir suprantama: kol nėra vakcinos ir efektyvių vaistų, koks gi asilas norės rizikuoti, ir dar per išeigines? Paklausi, o kaip Hipokrato priesaika? Ak, miela mano, ką šiandienos žmogui reiškia priesaikos? Štai kad ir mūsų kaimynai Viola ir Antonijas Monseračiai... Prisiekinėjo viešai vienas kitam amžiną meilę, o po dviejų mėnesių išsilakstė kas sau...
Tiek daug kalbėjau apie lietuvių humorą, kad būtų visai logišką laišką baigti vienu iš geresnių anekdotų, kokį čia sužvejojau. Į ligoninės Priėmimo skyrių greitoji atveža leisgyvį vyrą su nugaroje styrančiu peiliu. „Turbūt jums labai skauda?” - klausia budintis gydytojas. „Ne, tik tada, kai juokiuosi”, - paaiškina sužeistasis.

Iki kito karto. Bučiuoju.

Tavo Džiuzepė

Kęstučio PABIJUTO pieš.