Kol karūnuotas virusas išdidžiai šeimininkauja pasaulyje, internete verda įvairaus lygio diskusijos, kas kaltas, kad gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Vieni kaltina tuos, kas keliavo po svečias šalis ir parvežė virusą, kiti keikia valdžią, kad uždarė namuose ir tenka patiems auklėti savo vaikus, treti iš tikrųjų smarkiai nukentėjo, nes prarastas darbas, žlunga verslas.

Randasi pranašų, aiškinančių, kad gamta tokiu būdu apsivalo nuo žmonių pertekliaus, nuo perdėto homo sapiens kišimosi į tai, kas tik Dievo valioje. Virusas esąs pasiųstas – kad žmonija atitoktų, pamąstytų ir keistųsi.

Nesutaria ir filosofai. Vieni tikisi, kad pasaulis tarsi iš naujo sutveriamas, kad jame atsiras daugiau erdvės kūrybai, individualumui, kitiems atrodo, kad žlunga demokratinės vertybės, pamintas žmogaus orumas. Tiesos turbūt yra abiejose pusėse. Kaip dabarties situaciją vertina ir kokias galimas permainas įžvelgia filosofas Jurgis Dieliautas?

Nuolatinės varžytuvės
Pandemijos, epidemijos jokia naujiena, vienos giltinės dalgiu rėžia visą gyvastį, kitos tarsi santūresnės – pagąsdina ir atsitraukia. Kas šimtmetį, kas dešimtmetį išlenda kokia nors bjaurastis – lyg norėtų išbandyti žmonijos atsparumą.

Sezoninį gripą jau tariamės neblogai pažįstą, gal tai ir budrumą užmigdė. Pasak Jurgio Dieliauto, šį kartą pandemija mus užtiko visai nepasiruošusius. Pasauliniu mastu naujasis virusas išplito per kelis mėnesius, nedaug teliko šalių, kurių nepalietė. Gyvename globaliame pasaulyje, taigi toks greitas išplitimas –  kultūrinės, socialinės globalizacijos pasekmė: visi esame lengvai pasiekiami.

Apie pandemijų kilmę ir anksčiau būdavo versijų įvairiausių. Įkyriai platinama sąmokslo teorija, kad Uhane virusas išsprūdo iš laboratorijos. Gandus skatina  sutapimas, kad tame Kinijos mieste  yra virusologijos laboratorija. Filosofas J. Dieliautas  nelinkęs tokiais išvedžiojimais tikėti: pačių kinų žūtys siaubingos. Atsitiktinumas turbūt.

Jeigu lygintume su 1918 metų ispaniškojo gripo pandemija, kuri vyko tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, buvo dar baisiau. Tada apskritai šalys buvo nepasirengusios, karo išvargintos, milijonais skaičiavo aukas. Suveikė skaudus faktorius – natūrali atranka: kiek atlaiko, tiek išgyvena.  

Institucinio cinizmo virusas
Dabar, žinoma, kitokia situacija, bet yra dalykų, kurie piktina filosofą J. Dieliautą:  „Mane liūdina  ciniškas institucinis, ciniškas mediciniškas požiūris į žmogų, į gyvybę. Ne vien pas mus, viso pasaulio. Ypač į senjorus, senyvus žmones. Pavadino rizikos grupe. Po tuo pavadinimu cinizmas paslėptas: tarsi antrarūšiai, pasmerkti, nereikalingi. Yra verti išgelbėjimo – darbingi, o kiti neverti, jie ir taip serga – tegu miršta. Deja, mirtis yra kodas, kurio neperskaitome – mirtingi visi.“ Pašnekovo teigimu, tai baisi nepagarba gyvybei: „Neišsprendėme šito klausimo per tris dešimtmečius po nepriklausomybės. Gyvybei turėtų būti visuotinė pagarba. Kas bebūtų – ministras ar taksistas, eilinis pardavėjas ar labai įžymus mokslininkas – kiekvienas svarbus. Ne deklaracijomis, o realiai už kiekvieną žmogų turėtume kovoti. Kai to nėra, žmonės nesijaučia saugūs, tada emigruoja.“

Antra cinizmo dalis – statistinis požiūris į žmogų. Seniai gyvename statistiškai skaičiuojamame pasaulyje. Dabar kasdien esame bombarduojami statistika: kiek susirgo, kiek numirė. Pasidarome  politiniu bauginimo režimu valdomi.

Politinio valdymo problema yra ne kokybinis, o kiekybinis   požiūris į žmogų. Kai girdime tik skaičius, tik sausą statistinę informaciją, grėsmė yra kažkur. Ji nuasmeninta ir žmogaus nebeveikia. Statistikai nerūpi žmogaus nepakartojamumas, savitumas. Valdžios institucijoms tai patogu. Juk nežinia, kada bus vakcina, ar pasiteisins gydymo metodai, nežinia, kaip pavyks virusą suvaldyti. Nežinia, kokios pasekmės bus vėliau.

J. Dieliautą  erzina dvejopos informacinės bangos – viena  kaip pageidavimų koncerto, kita su laidotuvių, gedulo namų intonacija. Čia tiktų H. Hesės mintis, kaip jis „Stiklo karoliukų žaidimuose“ perfrazavo F. Nyčę: „Jei sunyksta muzika, tai tikras ženklas, kad smunka valdžia ir valstybė.“ Pasak filosofo, muzikine prasme nė viena iš tų bangų nieko gero nežada: „ Labai patogu – paskelbei statistiką, instrukciją ir nusišalinai. Baisiausias užkratas – arogantiškas institucinis cinizmas.“  

Mintyse negaliu nepritarti filosofui; jau darosi neskaudu, kad mirė 40 ar 43. Ypač kai pridedama: „priklausė rizikos grupei“. „Valio, man tai negresia“, – pagalvoja ne vienas.

Č. Darvino teorija, apie tai kad išlieka stipriausi, buvo kritikuojama F. Nyčės. Pasak J. Dieliauto, ji verta perfrazavimo: „Išlieka ne stipriausi, o silpniausi. Perdėta drąsa, nesisaugojimas, manant, kad esu jaunas, stiprus, sveikas, nėra gerai. Paprastai bravūra duoda priešingą efektą. Sąmoningas pasirinkimas laikytis distancijos, saugotis užsikrėtimo, nesilankymas viešose vietose yra patikimesnė pozicija.“

Susijusi ir  trečia, sparčiai visuomenėje plintanti  cinizmo kryptis – informacija, kad bus nauja epidemijos banga, išgis tik tie, kieno stiprus imunitetas. J. Dieliautas pasiremia italų filosofo Giorgio Agambeno vasarį paskelbtu tekstu apie biovaldžią. Autorius pandemiją lygina su Holokaustu. Kai susidaro tinkamos sąlygos, suvereni valdžia prisiskiria sau galią atsirinkti vertingą gyvenimą (bios) nuo nevertingo (zoe).

„Kai nesuvokiame, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, pereiname į zoologijos lygmenį arba pradedame mąstyti technologiškai, – teigia pašnekovas. – Dar viena problema, kad šiuo metu tarsi pamirštos kitos ligos, net ir tokios, kurios pavojingumu prilygsta  epidemijoms. Žmonės turi įvairių  bėdų su sveikata, bet ligoninės jėgas meta tik šitai veiklai. Kas laukia tų, kuriems reikia pagalbos ne dėl koronos? Tai irgi cinizmas. “

J. Dieliautas jokiu būdu nekaltina medikų. Priešingai, su didžiausia pagarba kalba, kad jie ekstremaliomis sąlygomis dirba herojiškai, mokosi eigoje, daro greitus ir teisingus sprendimus.  Neramina kitas dalykas. Pasaulyje kasmet skiriamos didžiulės lėšos, skelbiama, kad medikams pratybos organizuojamos kaip pasiruošti katastrofoms, epidemijoms. Kiek realiai pasiruošta, kiek tik deklaracijomis – atviras klausimas. Dabar jau matome, kad pasauliniu lygiu šiai pandemijai  nebuvo pasiruošta. (Tereikia prisiminti vasario mėnesio kalbas, kaip mes puikiai pasirengę, ir sandėliukuose rakinamus respiratorius. Ar šimtais skaičiuotume užsikrėtusius medikus, jei pasiruošimas būtų ne ciniškai apsimestinis?)

Kodėl mes sutrikę?
„Mes stokojame tikros informacijos, kas su mumis darosi, kokie pokyčiai realiai vyksta šiuo metu, – esame sutrikę, valia paralyžiuota, pasitikėjimas įstrigęs. Aiškumo nėra, kaip išgyventi dabartį, –teigia J. Dieliautas. – Visais lygiais reikia dirbti, kad sugrąžintume pasitikėjimą ir viltį.“

Kai kurie dalykai iš pirmo žvilgsnio visai nesudėtingi. Mokslinės, virusologinės, epidemiologinės ir kitokios specialistams suprantamos ekspertų informacijos gausu. Iš televizijos ekranų, interneto portalų sklinda žymių žmonių patarimai. Kasdien girdime: reikia plauti rankas. Elementaru.

O kodėl apie tai priversti kalbėti? J. Dieliauto teigimu, žydų maras nepalietė, nes jų religinis kasdienis ritualas – prieš valgį nusiplauti rankas. Turi ir pas mus įvykti kasdienės higienos perversmas. Natūraliai, ne karinėmis priverstinėmis priemonėmis. Vaikai darželyje ir pradinėse klasėse  mokomi plautis rankas. Tai kur dingsta įpročiai? Kažkodėl viršų paima agrarinė tradicija: ar dažnas valstietis iš daržo parėjęs plauna rankas? Antropologai aprašė, kad renesansas išmokė žmoniją imti stalo įrankius. Kiek prireikė, kol tai tapo norma?

„Kasdienis švaros ritualas atsiremia į moralinę tradiciją saugoti save. Jei grįšime prie natūralaus ritmo, įsitvirtins pagarba gyvybei. Ne vieni kitų bijosime, bet saugosime save ir saugosime kitą“, – apibendrina filosofas.

J. Dieliautą maloniai nustebino vaizdai Vokietijoje: didžiųjų miestų gatvėse krepšeliai pakabinti su vaisiais, daržovėmis, produktais benamiams, paribio žmonėms. „Tai vokiškos tradicijos pagarba  gyvybei. O mes kuriame naujus užribius, atskirties zonas. Mes vis dar tremiame, darome užkardas, – piktinasi pašnekovas. – Pasibaisėjimo vertos replikos apie grįžusius, išvadintus padugnėmis, atliekomis. Gal neišsilavinęs, savo vietos neradęs, bet jis yra žmogus, Lietuvos pilietis ir kiekvienas vertas pagarbos. Net jei užkratą paplatino, jis nėra nusikaltėlis, kurį reikėtų naikinti.“

Filosofas teigia, kad mūsų savisauga nukreipta ne ta kryptimi. Turime perkeisti mūsų santykius, įsisąmoninti, kad  kiekvienas pažeidžiamas: ar jis – prezidentas, ar statybininkas, aukštųjų technologijų specialistas ar valytojas. Kitokio pobūdžio solidarumas įsivyrautų. Ne dirbtinai deklaruojamas, o natūraliai subrendęs.

Epidemija, iš vienos pusės, mobilizuoja, solidarizuoja, vienija. Sujudo visuomenė, atgijo savanorystės judėjimas, daugybė nesavanaudiškų iniciatyvų. Nelaimės akivaizdoje nemažai prisidėjo ir verslininkai. „Tačiau kai pasigilini, gali išsakyti antiliberalistinių priekaištų, labai turtingi retas su parama skuba. Daugiau tylios paramos, kurią suteikia mažiau turtingi ir nesireklamuoja“, – pastebi J. Dieliautas.

Neramina filosofą, kad randasi, kas nori politiškai pasinaudoti situacija. Yra bandymų įvesti ypatingąją padėtį, karinę diktatūrą. Totalitarinė sistema nuo viruso neapgins. Baltarusijoje pavyzdys – stovi karinės užkardos, o įdeda kas nors dolerių į kišenę ir – nesulaiko. Infekcija nėra taip lengvai suvaldoma, nelengvai nuo jos apsisaugoma. Atsitiktinių faktorių tiek ir tiek. Iš ypač griežtų priemonių paprastai nedaug pozityvo.

Nepritaria J. Dieliautas ir kolegoms, kurie pandemijos situaciją lygina su aprašytu maru. Filosofas nelinkęs pulti į apokaliptinius apmąstymus: „Mes išgyvename ne maro situaciją. Mes gyvename medijuotame įtarpintame pasaulyje, esame nuo jo priklausomi. Medijų valdyme mums reikia išeiti iš tos įkyrios, nieko nesakančios informacijos, atsiriboti. Reikia išmokti savimi pačiu užsiimti, būti pačiu savimi.“

Menas, J. Dieliauto teigimu, žymiai įtaigiau ir plačiau žiūri į tokius reiškinius ir tai teikia vilčių. Pavyzdžiui, šiauliečiai menininkai, o ir kiti prie jų prisijungę greitai suprato, kokius nuostolius patiriame, kai iš mūsų atimamas viešasis gyvenimas, kaip epidemija sujaukia sociumą. Jokios medijos nepakeis gyvo ryšio, gyvo kontakto. „Dalyvauju daugelyje grupių, komentuoju virtualias parodas, menininkų darbus. bet tai nepakeis pokalbio prie kavos, – pripažįsta filosofas. – Visi šneka, kad labai pasiilgo susitikimų, viliasi – kai viskas baigsis, pulsime į parodas.“

Atskirtyje filosofas įžvelgia rimtų pavojų: „Baisiausia yra saviizoliacija – esu priverstas save tramdyti, tampu didžiulio mechanizmo sraigteliu, didelio aparato varžteliu. Ne mano valioje, ką galima ar negalima padaryti. Kiek laiko tai užtruks? Amžinai negalima slėptis. Ilga izoliacija nieko neduotų.“ Be abejo, yra, kas gyvena izoliuotą privatų gyvenimą, tarkim, kai kurie dvasininkai, menininkai, ekscentriški žmonės, kurie patys izoliaciją pasirinko. Tačiau J. Dieliauto išvada tvirta: „Dirbtinio asketizmo nesukursime.“

Kiekviena krizė yra galimybė
Vis dažniau girdime kalbant, kad tokioms epidemijoms kelią galima užkirsti ribojant keliones, prekybą, atsitveriant sienomis. Tai esą įrodęs karantinas, kuris pristabdė grėsmės plitimą. J. Dieliautas ilgalaikei izoliacijai nepritaria: „Nesilaikau nuomonės, kad pramogų, mados industrijos, kelionių, vartojimo atsisakymas išeis žmonijai į naudą. Nebus to, kad neliktų lošimo namų, turizmo ir pan. Palengva viskas grįš, turizmas atsigaus, įsibėgės vartojimas. Tai jau yra įvykę, jokios užkardos ar draudimai nebesulaikys. Globalizacijos, kultūrinių mainų mes nebesustabdysime. Naujų kinų sienų statyti modernus pasaulis negali.“

Pasak filosofo, neverta kalbėti ir apie bandymą marksistinėmis priemonėmis sukontroliuoti vartojimą. Kovoti prieš vartojimą beviltiška ir ne tai didžioji bėda. Jei norime gyventi demokratijoje, žmogus renkasi pats. Jis turi savo kasdienius socialinius kultūrinius ritmus ir jais gyvena. Ir tai yra laisvė.

Istorija rodo, kad po visų nelaimių gyvenimas atsistato. Visuomenė iš griuvėsių pakyla. „Sunkiau, kai visuomenė demoralizuojama socialine, kultūrine prasme, kai įsitvirtina nihilizmas, beviltiškumas, – svarsto pašnekovas. – Turime suprasti ligą ar jos bijoti? Ar reikia baimę didinti, ar nukreipti pozityviąja prasme? Mes turime suprasti. Perdėtos drąsos nereikia ir perdėtos baimės. Aristoteliu remiantis, rasti aukso vidurį.“ Pasak filosofo, tai reiškia gyventi savo paties gyvenimą. Reikia ramiai susikurti savo minčių srautą. Nebijoti skeptiškai pažiūrėti, ieškoti alternatyvų, ieškoti naujo komunikacijos modelio. Būtina grįžti prie egzistencinių asmeninių klausimų.

„Esu optimistas, kad bus sukurti mechanizmai, kaip įveikti viruso sukeltą krizę, –  tikina filosofas. – Institucijos, politikai, mokslininkai, medikai, įvairių sričių specialistai apmąstys patirtis. Ne tik Lietuva, visas pasaulis padarys išvadas. Kai institucijos realiai dirbs šitoj srity, galėsime ne vieni kitų bijoti, o  suprasti.“

Svarstoma, kad galimai žmogus susiprotėjo, sąmoningai mažins vartojimą. „Kad ir kokie būtų sukrėtimai, nuo patogaus gyvenimo ir malonumų tai neatgraso, – sako J. Dieliautas. – Stebiu, kaip prie „Akropolio“ atsinaujina srautai  žmonių. Negrįžtamų pokyčių nebus. Pasaulis sugrįš prie įprastos rutinos.“

Pasak filosofo, svarbu išgyventi kiekvieną kasdienybės akimirką. Ne bėgti kažkur, ne galvoti, kas bus po to, o suprasti, kas dabar vyksta, ir džiaugtis: „Buvo niūrus rytas, dabar saulė išlindo, medžiai žiedais  apsipylę sutvisko. Brangi kiekviena  atradimo akimirka. Atradimo džiaugsmas  – didžiausia stiprybė, antvirusinė priemonė.“

Jurgis Dieliautas: „Priminimas oficialioms institucijoms: čia turi būti saugu ir jauku gyventi kiekvienam.“
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.