Delfi TV laidoje „Delfi diena“ buvo klausiama ko žmonės šiandien labiausiai norėtų. Pasirodo, labiausiai norėtų galimybės vaikščioti lauke be kaukės. Antrojoje norų vietoje atsidūrė kelionės, trečiojoje – teatrų, muziejų, koncertų salių lankymas.
Daugelis planuojame, kur pirmiausia keliausime pasibaigus karantinui. Stengiuosi prisiminti ką įdomesnio ir linksmesnio iš buvusių kelionių. Prisimenu, iš Lvovo (jau reikėtų sakyti Lvivo, bet dar kažkaip šis pavadinimas neįsigali) važiavome į netoliese esantį nediduką miestelį keistu pavadinimu Žovka, kuris garsėja XVI a. statyta medine cerkve.
Įvažiuojant į tą Žovką prie pėsčiųjų perėjos stovėjo seneliukas. Mūsų autobusas sustojo jį praleisti. Seneliukas neina. Mūsų vairuotojas rodo ranka jam eiti. Pagaliau jis pajudėjo ir kad skuos per gatvę. Vairuotojai juokėsi, jog senolis ukrainietis pripratęs prie vietinių vairuotojų ir nežino, kada jiems toptelės mintis važiuoti. Mano mintys buvo šviesesnės. Pamąsčiau, jog senolis nenorėjo gaišinti autobuso su keleiviais ir skubėjo, kad šiam nereikėtų ilgai stovėti.
Prisimename, ką skanaus svečiuose kraštuose valgėme, kokias lauktuves parsivežėme. Štai iš to paties Lvovo ne vienas parsiveža lašinių šokolade. Lašiniai Ukrainoje skanūs (dažniausiai sūdyti), bet jų į ES įsivežti neleidžia, o štai aptrauktus šokoladu galima. Lvove pardavinėjami jie tik vienoje vietoje – Lašinių muziejuje. Keistas skonis, kai nučiulpęs šokoladą pajunti lašinius. Yra saldainių su likeriu. Manau, daugelis ragavę ir patyrę tą perėjimo nuo šokolado prie likerio jausmą. Panašiai ir su lašiniais, tik dar stipriau.
Šiandien panorau prisiminti Amsterdamą. Jei paklaustumėte, kodėl verta aplankyti šį miestą, tam yra daug priežasčių ir tai ne tik kanalai ar raudonųjų žibintų kvartalas. Jums įspūdį paliks Nacionalinis muziejus, Naujoji katedra, Karalių rūmai, gotikinė Senoji bažnyčia, Šv. Antano vartai, Rembranto namas, Van Gogo muziejus, Madam Tiuso muziejus, gėlių turgus ir net blusų turgelis. O kur dar naktinis Amsterdamo gyvenimas.
Pirmą kartą Amsterdame lankiausi labai seniai, kai dar nebuvo pas mus įsiskverbęs bet koks moralinis sugedimas ar kitos blogybės. Tai buvo gal prieš trisdešimt metų. Tuomet man Amsterdamas pasirodė panašus į pragarą. Bet ilgiau čia pabuvęs ir dar ne kartą apsilankęs, šį miestą pamilau. Sunku apsakyti tą miesto laisvumą, gyventojų atvirumą, kurie nežino, kas yra langų užuolaidos. Tu gali gulėti ant kokio nors paminklo laiptelių ir sėdintys tau negali trukdyti to daryti. Ypač miela šlapintis lauko tualetuose Amsterdamo gatvėse ir tuo pačiu (nes tualetas tave uždengia tik iki pečių) stebėti praeivius. Kiekvieną pirmą rugpjūčio šeštadienį, vyksta visų gerai žinomi Amsterdamo gėjų paradai.
Bet ar viskas Amsterdame galima? Negalima eiti dviračių takais ar ant jų stovėti (tai niekur negalima daryti, o Amsterdame ypač), rūkyti galima tik specialiose zonose (nuo 2004 m. mieste uždrausta daug kur rūkyti, kai iki tol dūmas buvo plėšiamas bet kur), o žolės rūkyti viešose vietose visiškai negalima.
O jei rimčiau, tai ypač mėgstu Nacionaliniame muziejuje sėdėti prieš Rembranto paveikslą „Nakties sargyba“. Prasėdžiu gal pusvalandį ir gėriuosi. Vienas garsiausių šio dailininko paveikslų „Kapitono Franso Baningo Koko ir leitenanto Vilemo van Roitenbiurgo šaulių kuopos pasirodymas“ apie du šimtus metų kabojo įvairiose salėse ir tik XIX a. jį aptiko dailėtyrininkai. Kadangi figūros buvo pavaizduotos tamsiame fone, jis buvo pavadintas „Nakties sargyba“, šiuo pavadinimu paveikslas įėjo į pasaulio meno lobyną.
Ir tik 1947 m. jį restauruojant buvo aptikta, kad paveikslas spėjo apaugti suodžių sluoksniu, kuris iškreipė jo koloritą. Jį nuvalius galutinai paaiškėjo, kad Rembranto pavaizduota scena iš tiesų vyksta dieną. Nuo kapitono Koko krintančio šešėlio padėtis rodo, kad veiksmas vyksta ne vėliau kaip 14 valandą. Ši paveikslo istorija man pasirodė įdomi, kad net teksto pavadinimą pagal ją sukūriau.
Į Van Gogo muziejų sugrįžo Van Gogo „Autoportretas“, „Saulėgrąžos“, „Bulvių valgytojai“ – iš viso 75 kūriniai. Tiesa, nustebau muziejaus pirmajame aukšte eksponuojama kažkokio dailininko paroda. Tokia jau prasta, bet tokiame muziejuje. Muziejaus darbuotojai paaiškino, jog jeigu dailininkai gerai susimoka, gali čia eksponuotis, nes sunku muziejui be papildomų lėšų išsilaikyti.
Bet tai tarp kitko, o grįžtant prie Amsterdamo, tai kai po visų pandemijų ten nuvyksite, apsilankykite „Waterhole“ bare, kuriame gyva muzika skamba kas vakarą, o įėjimas simboliškas – 1 euras. Bliuzo mėgėjai kviečiami į bliuzo barą „Maloe Melo“, o džiazo fanatikai – į „Jazz Café Alto“.
Amsterdamas miega mažai, miesto centras perpildytas turistais, kurie iš visos Europos suvažiuoja čia pasilinksminti ir puikiai praleisti laiką. Nors kartą gyvenime būtina aplankyti Amsterdamą.
Ir dar viena kelionė, kurią siūlau po pandemijos. Kiek arčiau. Jeigu, aišku, dar nebuvote. Tai Krokuva – miestas, kuris dažnai vadinamas antrąja Roma. Bet kelionės į Krokuvą metu būtina aplankyti ir dar kelias šalia jos esančias vietoves.
Veličkų miestelis vos 15 km nutolęs nuo Krokuvos. Ten rasite 700 metų veikiančias 135 m gylyje esančias druskų kasyklas, kurias puošia įvairios skulptūros, koplyčios bei bažnyčia (visos skulptūros, altorius ir net šviestuvai padaryti iš druskos).
Išėjus iš bažnyčios patenkama į kamerą, kurioje tyvuliuoja druskos prisotintas ežeras. Ilgiau pabuvus, tereikia lyžtelti lūpas, kad pajausti nusėdusias ant odos smulkias druskos dalelės. Kvėpuojant smulkios druskos dalelytės patenka giliai į kvėpavimo takus, nesveikatos požymių turį žmonės ima lengviau atsikosėti, pradeda valytis bronchai, lengviau kvėpuoti. „Kvėpuoju ir sveikstu“, – taip trumpai galima nusakyti druskų kasyklų poveikį.
Ežeras ežeru, bet žingsniuodamas kasyklų tuneliais ir salėmis prieini ir restoraną. Man tai net priminė sceną iš kino filmo „Švytėjimas“ pagal S. Kingo romaną, kai pagrindinis herojus įžengia į kalnų viešbutyje įsikūrusį restoraną.
Toliau į Zakopanę, miestą 100 km nutolusį nuo Krokuvos, prie pat Slovakijos sienos, Tatrų kalnų papėdėje. Pirmiausia viešint Zakopanėje tiesiog privaloma atrasti nuostabaus grožio kalnų ežerą Morskie Oko („Jūros akis“). Iki ežero reikia kilti 9 km ilgio keliu. Galima pėsčiomis, galima bričkomis.
Aišku, būtina pasivaikščioti ir po pačią Zakopanę. Krupuvki gatvės gale yra keltai į kalną, iš kur atsiveria nuostabi Tatrų panorama. Miesto kapinėse galima rasti 1907 m. gruodžio 8 d. mirusio ir čia palaidoto Jono Biliūno kapavietės vietą. 1953 m. jo palaikai perkelti į gimtinę. O kvėpuodamas gaiviu Zakopanės oru jauti, koks reikalingas jis buvo sergančiam Jonui Biliūnui.
Na, o kol keliauti nėra galimybių, žiūriu kelionių laidas TV. Tai INIT TV „Gyvenu čia“, „Orijaus keliones“, „Lietuvos ryto“ TV „Lietuvos miestai“, „Keliautojo dienoraštis“... Su LRT plius „Euromaxx“ irgi „aplankai“ svečias šalis. RTG (Russian Travel Guide) – kelionės po Rusiją. Nors šio kanalo laidos kiek nuobodokos. Dar yra „Viasat History“, „Discovery“, „National Geografhic“...
Nesu rusiškų TV programų gerbėjas, bet vieną laidą pasižiūriu. Tai viktorina „Kas? Kur? Kada?“ Žiūriu ją jau gal keturiasdešimt metų, o gal ir daugiau. Galima sakyti, nuo tada, kai ši laida pradėta rodyti. Įdomūs klausimai, mąslūs žaidėjai, o ypač maloniai nuteikia kreipinys „Gospodin“ („Pone“) ir tai dar sovietmetyje. Rusijoje dar populiarus LIK (Linksmųjų išradingųjų klubas). Šios laidos nežiūriu, daug likusio komjaunuoliško entuziazmo ir auklėjimo, o štai „Kas? Kur? Kada?“ visai kas kita.
Naujametiniame žaidime buvo klausiama, ką reiškia įvairūs užrašai ant dekoracijų teatre. Pasirodo, tai sakiniai, kuriems scenoje nuskambėjus, scenos darbininkai žino, ką reikia nešti scenon. Arba apie vaikų konkursą, kurio metu žiūrovai aprengti ramunių kostiumais. Net veidų nesimato, o didelis ramunių laukas. Klausiama buvo, kam visa tai. Pasirodo, kad dainuojantys ar šokantys vaikai nematytų savo tėvų ir į juos nesižvalgytų. Bet labiausiai patiko klausimas „Žmonija nuo seno ginčijasi, ar tai obuolys, ar veidrodėlis, ar vėduoklė. Kas tai?“ Pasirodo, žmonija jau daug metų sprendžia, kas galėjo būti Milo Veneros rankoje.
Prisimenant naujametines programos, tai buvo rodoma daug mūsų žvaigždžių, o ir užsienio, ištisus koncertus. Atrodo, paprasta, nereikia nieko ruošti, paleidai kažkada įrašytą koncertą ir tegul. Tiesa, buvo daug ir šiam Naujųjų sutikimui paruoštų pramoginių laidų. Atrodytų, žmonės dirbo, stengėsi, bet kai vedantieji kalba, kad tik kažką kalbėtų, humoras senas ir primityvus, pagalvoji, jog tiesiog ištisas koncertas netgi geriau. Šiaip jau būčiau žiūrėjęs naujametinį „Laikykitės ten“ su Andriumi Tapinu“, bet neiškentęs dvi dienos iki Naujųjų pažiūrėjau šią laidą youtube, nes Laisvės TV youtube myli ir paruošę laidą tuoj ją ten kelia.
Žiūrėjau laidą apie Vytenį Rimkų (Naujųjų išvakarėse norėjosi neseniai išėjusį profesorių prisiminti), miuziklą „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ (spalvingame renginyje scenoje per 100 atlikėjų), o pramoginėms laidoms pasirinkau Lenkijos televiziją TV POLONIA, ir ne todėl, kad suprantu lenkiškai, bet dėl laidų estetikos. Tiesa, retkartėmis įsijungdavau TNT „Komedijų klubą“.
Ką skaityti, dažnai klausiame patarimo, o ką žiūrėti, retas paklaus. O vertėtų. Nors kas pasakys. Manau, jog reikia surašyti visas žiūrimas laidas, po to vienos ar kitos jų atsisakyti atrankos principu.
Girdėjau nuomonę, jog pati primityviausia laida yra sveikinimų koncertas. Jau esu tai rašęs, bet pasikartosiu, kad nenorėčiau sutikti, nes šis koncertas malonumą suteikia daug kam: tiems, kuriuos sveikina, tiems, kurie sveikina, ir patiems atlikėjams, kad štai jų dainų liaudis pageidauja. Malonu, manau, ir Kučinskui, ir Šiškauskui, ką bekalbėti apie Livetą ir Petrą Kazlauskus bei kažkieno žentus.
Kažkas siūlo kasdien ieškoti naujos vietos savo bute ar name. Name, aišku, paprasčiau, bute tokių naujų vietų ir neatrastų kampelių nėra daug. Neturiu didelio pasirinkimo ir aš – nuo knygų lentynos iki krėslo prieš televizorių.
Keliaujantis iš vienos TV laidos į kitą popso dainininkas skundžiasi nebeturįs iš ko pragyventi. Kitas jo kolega, prisirišęs ant nugaros didžiulį krepšį, pagal užsakymus vedžioja iš restorano maistą.
Skiepų skeptikams norisi pasakyti, jog pažvelkite, kaip skuba skiepytis žydai. O jie niekad neklysta. O pati geriausia žinia, manau pritarsite, jog koronavirusą galima bus nustatyti iš seilių.
