Ar pastebėjote, jog tapome šiek tiek jautresni? Tai nėra blogai. Išminčiai sako, jog gyvenimas – daugiau nei teorija. Tai liudija kad ir pasibaigę metai.

Ar juos sutikdami galėjome pagalvoti, kad jie bus tokie? Planavome begalę darbų, rinkomės kur atostogauti. Sovietmečiu pakilę rytais iškart iš dienraščių, radijo, televizijos išgirsdavome apie socializmo pergales ir gamybinių planų viršijimo procentus, dabar išgirstame kovido skaičius. O kelionių organizatoriai sako, jog turizmo istorijoje grįžome į 1990-uosius.

Viena gera šių dienų savybė – susikaupimas. Prisimename turintys ne vien kūną, bet ir sielą. Net žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ tokiu metu tampa aktualesni. Tiesa, tūlam intelektualui dvasingumas yra įtartina, prie gero nevedanti kategorija ir ji paliekama kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus.

Besibaigiant metams sakėme: „Tokių Kūčių ir Kalėdų dar nebuvo.“ O iš tikrųjų buvo visko. 1970 m. Kūčių vakarą mes, studentai, ne pas tėvus galėjome važiuoti, o Kauno dramos teatre turėjome žiūrėti M. Šatrovo pjesę „Bolševikai“. Vargom ir mes, ir aktoriai.

Žmonės, kurie pyksta, kad mums pavogė Kalėdas, patys budi už kampo saugodami vagiančius. Kalbame vieną, elgiamės kitaip. Perfrazuojant klasiką, jei sakai, kad geri kaip Širvys, tai kur tavo eilės? Kam į parduotuvę eiti visomis šeimomis ir trypčioti vienam šalia kito iškišus nosis? Keistas noras – pamatyti eglutę ir numirti.

Parduotuvėje jau garbaus amžiaus moteris žurnalistų paklausta, ko čia atėjusi, atsakė: „Prieskonių.“ Skaičiau apie ieškojusį šunkelių, kaip Kalėdoms nuvažiuoti pas babą, bet atsidūrusį Baltarusijos pasienyje, kur įkliuvo pasieniečiams. Jei parduotuvė ir apsilankymas prie eglutės – tavo priklausomybė, girdėjau pasiūlymą: nusiskusk antakius ir niekur nebenorėsi eiti. Įtaigiausi prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiai: „Tai ne skaičiai, tai – jūsų tėvai, broliai, seserys.“

Vėl pradėjau gauti dovanų knygų. Džiaugiuosi. Taip mano rankose atsidūrė žalia žalia (tokios spalvos viršelis) Waly Whitman poezijos rinktinė „Žolės lapai“. Į lietuvių kalbą šią rinktinę pirmasis išvertė Antanas Miškinis, bet nuo to laiko prabėgo jau šeši dešimtmečiai, tad labai reikėjo naujo knygos pasirodymo.

Pamenu gražų Antano Miškinio vertimą, dabar knyga išversta naujai Mariaus Buroko ir Kasparo Pociaus. Ir vėl puikiai. Be to, vertėjai jauni žmonės ir labiau pritampa prie šiandienos skaitytojo mąstymo. Mano supratimu, šią knygą reikia skaityti po keletą puslapių kasdien, kad suvoktum autoriaus minčių gylį, paliekant laiko apmąstymams.

O Petro Rakštiko miniatiūrų knygą „Nuobodulio sirenos“ gavau dovanų iš paties autoriaus. Knygoje ir jo paties piešiniai. Atsivertus knygą, po išvardinto turinio man ypač mielas pasirodė žmogelis, sėdintis ant zuslano ir laikantis rankose akmenį (bent man atrodo, kad tai akmuo). Gal tai pats autorius, o gal kas iš knygos skaitytojų.

Bent vieną miniatiūrą norisi pacituoti. Gal tai tebūnie „Pasikėlęs“: „Jis kiekvieną dieną lipa į medį ir žiūri iš aukšto žemyn. Kai vienas jo pasekėjas užlipo į medį, nustūmė ir žiūrėjo, kaip tas krinta ir užsimuša. Iškviesti policininkai bandė nutempti žemyn. Nustūmė juos ir iš aukšto žiūrėjo, kaip krinta. Krito gerai. Nepakilo nė vienas. Tada medį nupjovė, ir jis paskutinį kartą žiūrėjo, kaip apačioje esantys lekia į šalis jam iš kelio.“

Dar skaitau Antoną Čechovą. Tai autorius, kurį vis galima skaityti ir skaityti. Ir apsakymus, ir pjeses, nes pastarosios irgi lengvai skaitosi. Jei apie apsakymus, tai ypač miela prisiminti šiuos keturis: „Sužadėtinė“, „Stepė“, „Dvikova“ ir „Dauboje“. Jei apie pjeses, tai būtų „Trys seserys“, „Vyšnių sodas“, „Žuvėdra“ ir „Dėdė Vania“.

„Laimingas tas, kuris nepastebi, ar dabar vasara, ar žiema“, – sako rusų klasikas. Bet labiausiai man įsiminė du žodžiai, jo herojų tarti prie vaišėmis nukloto stalo: „Skučno, gospoda!“ Visko pilna, gausu įvairiausio puikaus maisto, brangiausių gėrimų, visur viskas visiems tarsi sekasi ir štai „Nuobodu, ponai.“ Net nežinau kaip į lietuvių kalbą versti žodį „skučno“. Gal „nuobodu“, gal „liūdna“, bet „skučno“ stipriau.

Žiūrėk, vienu metu tau iškiliausias F. Dostojevskis, vėliau H. Ibsenas, kitu laiku E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu – A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apsieiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako... Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią...

Kai kurie pakritikuoja autorius, kurie knygas leidžia už savo pinigus, nes, anot tų kritikų, tai dažniausiai silpnos knygelės ir jų skaitymas tik laiko švaistymas. Gal ir reikėtų su tuo sutikti, bet, antra vertus, kad ir kokią knygą žmogus beskaitytų, nesu girdėjęs, kad nuo to būtų numiręs.

Kartais prireikia kokios knygos, o ji guli aukščiausiose mano knygų spintos lentynose, tad norint ją pasiekti reikia kopėtėlių ar bent kėdutės. Nepasieki ir nenusikeli. Pagalvoji, kad šią knygą reikės perkelti žemiau. Bet atsiranda kita, kuri irgi žemyn prašosi.

Antroji koronaviruso banga. Sako bus ir trečioji, ir ketvirtoji. Tad gal galima būtų sužinoti, kiek sezonų dar mums šį suknistą serialą rodys? Teigiama, jog pati baisiausia devintoji banga. Na, gal iki devintojo sezono šio serialo režisieriai išsisems, pavargs ir jis baigsis jau anksčiau. Ir dviejų sezonų tokiam niekalui per akis.

Turiu bičiulį. Labai mielą, bet reto nuobodumo žmogų. Paklausiau, kaip jis kovido apsupty gyvena. Džiūgavo, kad jam karantinas pats tas. Niekas netrukdo, tik mėgo įvairias istorijas pasakoti, o dabar nėra kas klauso. Sakė, pats gaminasi maistą. Kalėdoms virė jaučio liežuvį. Anot jo, tai lietuviškas patiekalas, nors Kalėdų proga jį valgo ir Anglijos karalienė. Dar turi užsiėmimą  – deda į facebook prisiminimus ir planuoja kur pasibaigus karantinui pirmiausiai keliaus ir ieško tų kraštų nuotraukų. Girdėjau, taip dabar daugelis elgiasi.

Pandemijos įkarštyje kažkas tarstelėjo: „Nebus daugiau jokių pozityvų.“ Netikiu. Gal tik mus užgriuvusios negandos pagaliau išmokys klausti „Kaip gyveni?“ jau ne formaliai, bet iš tikrųjų. Bent man mėgstamiausių televizijos laidų tarpe per Delfi TV žinomų aktorių, o ir kitų specialybių žymesniųjų skaitomos pasakos.

Bent aš sausio mėnesį pradedu laukti Barsuko ir Švilpiko dienų. Barsuko – sausio 25, Švilpiko – vasario 2. Gal pirmiau kiek apie pastarąją, nes, nors kiek ir keista, ši amerikiečių šventė pas mus populiaresnė nei Barsuko diena.

Švilpiko dieną švilpikas išlenda iš savo urvo po ilgo žiemos miego, kad pasižiūrėtų į savo šešėlį. Jeigu jis jį pamato, tai reiškia, kad bus dar šešios savaitės blogo oro, ir lenda atgal į urvą. Jei diena būna debesuota, taigi be šešėlio, jis tai priima kaip pavasario ženklą ir lieka išlindęs iš urvo. Amerikiečiai, žinoma, nebūtų amerikiečiai, jei nesukurtų kokio nors Švilpiko dienos klubo. Šis klubas veikia mažame miestelyje Punxsutawney, Pensilvanijos valstijoje. Visą jame vyksiančią ceremoniją galima stebėti internetu. Jų laiku ji prasideda apie 7 val. ryto (Lietuvos laiku – 14 val.).

 Apie šią dieną gana daug sužinome iš to paties pavadinimo kino filmo. Tai tokia diena, kai pasitvirtina beveik visi Merfio dėsniai. Kai nesiseka, tai nesiseka... Kokį orą beišpranašautų švilpikas, jis vis tiek kažkam bus blogas, nes oras niekad nebūna visiems geras. Sako, švilpikas išpranašauja ir kitas gyvenimo negandas. Tik pagalvojau, o kam čia reikalingas švilpikas, juk dėl kitų negandų ir taip visiems aišku, kad jų bus.

Keista, kai pranašautojai pasakoja apie Švilpiko dienos nesėkmes, man ši diena nėra nelaiminga. Svarbiausia ji praneša apie priartėjusį pavasarį. Be to, pastaruoju metu, ar pastebėjote, ji vis ūkanota, kas byloja apie greitai prasidėsiantį pavasarį.

Jei amerikiečiams viską išpranašauja švilpikas, tai lietuviams – barsukas. Nuo seno lietuviai tiki, kad miške gyvena vienas gyvūnas, kuriam visai nereikia kasdien klausytis meteorologinių prognozių, nes jis pats puikiausiai geba jas nustatyti.

Tik barsukas, anot senųjų lietuvių, iš olos išlenda kiek anksčiau nei švilpikas – sausio 25-ąją, per patį žiemos vidurį. Bet kadangi tai įvyksta pačioje sausio pabaigoje, o jis pranašauja ateities, tai yra sekančio mėnesio ir tolesnių orus, tad barsukinio mėnesio pavadinimas ir skirtas vasariui. Be to, nors įprasta sausio 25-ąją laikyti žiemos vidurio data, iš tiesų šis laikotarpis yra skaičiuojamas tarp Šv. Petro ir Povilo atsivertimo (sausio 25-osios) ir Grabnyčių, t. y. Kristaus paaukojimo (vasario 2-osios), kuri dar vadinama Perkūno diena.

Su barsuku viskas tas pat, kaip ir su švilpiku. Jei barsukas išlindęs iš savo olos išvysta šviečiančią saulę, reiškia pavasario dar teks palaukti, jei tądien būna apniukę, barsukas nebesiverčia ant kito šono, o gula ant to paties, nes ilgai miegoti nebeteks – greit pavasaris. Girdėjau, jog barsukų jau tiek mažai, kad greitai jie visai išnyks. Gamtininkai su tuo nesutinka ir aiškina, jog jeigu gamtoje jau kas išnyks, tai pirmiausia bus žmogus.

Lietuviai su sausio 25-ąja sieja ir daugiau įvykių. Pavyzdžiui, kad gyvatės atgyja ir iš girių šliaužia į namus, avilyje pradeda vaikščioti bitės. Nelinksma pranašystė, kad jeigu sausio 25-ąją bus debesuota – tais metais mirs daug žmonių. Jeigu lyja ar sninga – būsiąs didelis brangymetis, nes javai supus, o jei smarkus vėjas pučia, tarp žmonių galintys kilti dideli neramumai.

Šiandien norisi pasidalyti anekdotu, kuriam jau penkiasdešimt ar net daugiau metų. Atrodo, žinojau veik visus sovietinio meto anekdotus, bet šį buvau praleidęs. Anekdotas, mano galva, vykęs, tad tai man tapo atradimu.

Maskvoje paskelbė, jog centriniame gastronome tokią ir tokią dieną bus pardavinėjami juodieji ikrai po 40 kapeikų už kilogramą. Norėta pasipuikuoti prieš užsieniečius. Jau naktį žmonės ėmė rikiuotis į eilę.

Ryte, atidarant gastronomą, laukan išėjęs darbuotojas pranešė, jog ikrų gali trūkti, todėl žydams jie nebus pardavinėjami, nes šie apsukresni nei kiti žmonės ir ikrų įvairiausiais būdais gali patys susiveikti. Tiesa, ikrų ir šiaip niekas pardavinėti nepradėjo, bet visi kantriai laukia kada toji prekyba prasidės.

Priešpiet pasirodo vėl tas pats darbuotojas ir praneša, kad komunistų partijos nariams ikrai pardavinėjami nebus, nes į juos pirmiausia turi teisę paprasti žmonės. Vakarop tas pats darbuotojas praneša, jog, deja, ikrai visai nebus pardavinėjami.

Vienas nusiminęs žmogelis tuomet ir klausia: „Na, nebus, tai nebus, bet kodėl jūs pirmiausiai paleidote žydus?“

Dar tik metų pirmosios dienos, todėl dar vis išgirstame sveikinimų ir linkėjimų. Ko palinkėti, jei dar yra kam nepalinkėta? Kas nori kailinių, palinkėkime kailinių, kas naujo automobilio, palinkėkime naujo automobilio, kas brangakmenių, palinkėkime brangakmenių, o kas laimės ir meilės, palinkėkime laimės ir meilės.

Nors kiekvienais metais nesensta E = mc2. O iš kalėdinių ir naujametinių sveikinimų šiemet įsiminė bardo Domanto Razausko: „Nu ką, gentie. Atvirukų nedėsiu, geriau jau užkeiksiu: atsipiskit, negandos – prisikabinkit, laimės!“