Ričardas JAKUTIS
Bandymų skirstyti žmones pagal asmenybės tipus buvo nuo seno, tačiau labiausiai prigijo Karlo Gustavo Jungo teorija. K. Jungas skiria dvi pamatines, iš esmės priešingas žmogaus psichikos nuostatas priklausomai nuo jų santykio su objektu – ekstraversiją ir intraversiją. Ekstravertas – asmenybės tipas, kurio dėmesys nukreiptas į išorę, į kitus žmones. Intravertas – asmuo, kuris pirmiausia gilinasi į save, savo vidinį pasaulį.
Iki XX amžiaus visi gerbdavo tyliuosius ir moraliuosius, bet kai žmonės pradėjo kraustytis į miestus ir dirbti stambiose bendrovėse, visiems parūpo atsakymas į klausimą – kaip išsiskirti iš minios? Sako, kad asmenybės tipas mūsų gyvenimo kokybei turi ne mažesnę įtaką už lytį ar tautybę.
Girdėjau teigiant, jog gyvenimą priekin judina ekstravertai – energingi žmonės. Dabar įprasta manyti, kad sėkmė įvairiose gyvenimo srityse lydi būtent tik ekstravertus – linkusius bendrauti, aktyvius, energingus ir neslepiančius jausmų asmenis, taigi intravertiškumas tapo gal ir ne beverčio, bet bent jau pilko ir neįdomaus gyvenimo ženklu.
Kaip ten bebūtų, apie pusė žmonių yra ekstravertai, kita pusė – intravertai. Tai ir paveldima, ir formuojama aplinkos faktorių. Visgi skaičiau psichologų pastebėjimus, jog daugelis bando „apsimesti“ ekstravertais. Tai tik reikštų, kad ekstravertu būti garbingiau.
Bet štai toks pavyzdys. Ką bendro turi Čarlzas Darvinas (Charles Darwin), Alas Goras (Al Gore), Albertas Einšteinas (Albert Einstein), Mohandas Gandis (Mahatma Gandhi), Kianu Ryvsas (Keanu Reeves), Odrė Hebern (Audrey Hepburn), Greta Garbo, Dž. K. Rouling (J. K. Rowling), Daktaras Vatsonas ir „Google“ įkūrėjas Laris Peidžas (Larry Page)? Jie – visi garsūs. Jie – visi lyderiai. Ir jie visi – intravertai! Nepaisant to, jog korporacinis pasaulis vadovaujasi tokiais posakiais, kaip „Kalbėk už save!“, „Reklamuok savo asmeninį prekės ženklą!“ ir „Megzk pažintis!“, nuo trečdalio iki pusės JAV gyventojų tiki, kad yra intravertai.
Skaičiau, jog vaikams vos gimus reikia patikrinti, kaip jie reaguoja į triukšmą, šviesą ir pan., ir galėsime tiksliai nustatyti, ar vaikas užaugęs bus intravertas ar ekstravertas. Metodo esmė ta, kad intravertai jautriau reaguoja į viską: garsus, šviesas, spalvas. Todėl jiems reikia mažesnės aplinkos stimuliacijos. Kitu atveju, jie tiesiog perkaista ir jiems reikia pailsėti. Tuo tarpu ekstravertai kūdikiai išlieka ramūs ir mažai reaguoja. Todėl paaugus, jiems reikia didesnės aplinkos stimuliacijos, kad pasiekti tą patį efektą.
Ekstravertai tarsi turėtų turėti pranašumą, bet taip nėra. Geriausi pardavėjai būna intravertai. Jie daro tai nuosekliai, įgauna klientų pasitikėjimą ir pasiekia geresnių rezultatų. Į priekį patekti gali tik tie ekstravertai, kurie iš esmės turi introvertišką savybę: gebėjimą ilgą laiką išlikti susitelkę ties viena užduotimi.
Tą puikiai iliustruoja šis eksperimentas. Pakviesta grupė žmonių – kiekvienam asmeniui reikia įveikti 5 užduotis. Skaičiuojamas laikas, per kiek užduotis įveikiama arba kada pasiduodama. Kiekviena užduotis vis sunkesnė. Kaip galima tikėtis, ekstravertai geriau pasirodė 1 ir 2 užduotyse. Tuo tarpu kitose užduotyse intravertai pasirodė žymiai geriau.
Iš atsakymų į klausimus, kokias knygas pašnekovas skaito ar kokios muzikos klausosi, sako, galima skirti ar tai ekstravertas ar intravertas. Bet atskirk, pavyzdžiui, iš tokio mėgstamiausių knygų penketuko: Will Gompertz „Ar tai menas?“, Kurt Vonnegut „Skerdykla Nr. 5“, Allen Ginsberg „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“, Oliver Sacks „Vyras, kuris savo žmoną palaikė skrybėle“, Tadeusz Rozewicz „4 poemos“. Šie muzikiniai pomėgiai, manau, irgi apie žmogų nieko nepasakys: Keith Jarrett „Koln Concert“, Keith Jarrett, Charlie Haden „Last Dance“, Arvo Part „Fur Anna Maria“, Nik Bartch‘s Ronin „Llyria“, Esbjorn Svensson Trio „Viaticum“.
Kas vaikystėje nesvajojo būti aktoriumi, visiems žinomas, populiarus, tiesiog žvaigždė? Ar tos svajonės užaugus ir subrendus išnyko, ar ne?
Niekuo neįdomių piliečių, nusprendusių tapti televizijos žvaigždėmis, daugiau, nei galima įsivaizduoti. Vieną rytą atsibundi garsus. Prie durų tavęs jau laukia limuzinas. Kirpėja teikia didelių nuolaidų, nes jai garbė tave kirpti – galės girtis klientams. Visi gražūs ir garsūs – tavo geri pažįstami. Fotografai kaulija pozuoti. Vakarėliuose visi tave pastebi, tavimi rūpinasi, maloniai bendrauja, siūlo geriausią vietą ir skaniausių kąsnelių.
Psichologai pripažįsta, kad šiuolaikinė visuomenė mano, girdi, populiarumas yra kažkas absoliutaus, nenuginčijamo – realybė, su kuria visi turi skaitytis, svarbiausia – į kurią visi turi orientuotis. Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje būti negarsiam – negarbė, gal net gėda. Visi nori būti žvaigždėmis.
Išnešu šiukšles. Atidarau konteinerį, o ten iš laikraščio puslapio man šypsosi Radži ir Cicinas. Neišdrįsau mesti šiukšlių jiems į veidus, todėl pasistengiau, kad maišas jų neužkabintų...
Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik vienetai – karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai. Visi kiti net nepamąstydavo, kad reikia tapti garsiems.
Tiesa, ar tapsi garsus, priklauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kūriniai, buvo išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų. Skaičiau, kad dar XX a. pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių.
Žinoma, ir XVIII, ir XIX a., ir XX a. pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo.
Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, to meto tyrinėtojai pateikia lengvą Johano Štrauso muziką, tačiau ji nebuvo Liudviko van Bethoveno ar Nikola Paganinio muzikos konkurentė. Taip pat prisimenama, kad daugelis to meto iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti, pavyzdžiui, Levas Tolstojus tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime.
Populiarumas yra įrankis. Kaip tu juo pasinaudosi? Tie, kuriems populiarumas yra ego tenkinimo priemonė, eina į niekur. Tad tegul eina. Populiarumas, atvirai pasakius, yra gera dovana. Populiarūs gali daryti įtaką, jų pavyzdžiu sekama. Populiarūs gali padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, savo įtakos dėka priversti priimti sprendimus tuos, nuo kurių priklauso žmonių ir pasaulio gerovė. Pavyzdys – Bono. Savo populiarumą jis naudoja teisingai: lanko pasaulio lyderius, derasi, kad turtingos valstybės padėtų trečiojo pasaulio šalims, kad būtų imtasi dar didesnių priemonių prieš AIDS ir t. t. Tai teisingas kelias. O visa kita, susiję su populiarumu, yra niekas, kaip tuščia puodynė – skamba gražiai, o viduje nieko nėra.
Manau, kad populiarus turėtų būti tas žmogus, kuris yra kitiems mielas. Parinkau keletą patarimų, kaip reikėtų elgtis, kad patiktum kitiems ir sau: kasdien pasakyk komplimentą trims žmonėms, nors kartą per metus pasigrožėk saulėlydžiu, visada tvirtai paspausk tau ištiestą ranką, dažniau tark žodelius „ačiū“ ir „prašau“, dainuok, kai prausiesi duše, visada pirmas pasisveikink, pirk geras knygas, net jeigu jų ir neskaitai, kasdien valyk batus, išmok atskirti Mocarto, Šopeno ir Bethoveno muziką, įsigyk naujų draugų, bet saugok ir senus, mokėk saugoti paslaptį, gerbk savo vaikus (įeidamas į jų kambarį pasibelsk), jei pyksti, niekada neskubėk ką nors daryti, nevenk naujų minčių, vesk tik iš meilės, paskambink mamai...
Bet mažai beliko žmonių, kurie populiarumo siektų tik tiesioginiu darbu. Nueik į realybės šou ir tave kas nors pastebės. Gali neturėti balso, bet tapsi žvaigžde. Kalama į galvą, kad viskas pasiekiama ne darbu, o pasikliovus atsitiktinumu. Jaunuoliui sukuriama iliuzija, kad tai – tiesa. Ir jis tuo patiki. „Esu daininykė“, – raštu į žurnalisto klausimus atsako gimstanti žvaigždė.
Žvelgiu į kažkokią porą (manykim, verslininkų), nufotografuotą kažkokioje prezentacijoje, tik keistoka jų pavardė parašyta po nuotrauka: „Renginio Akimirka“. Tik tiek. „Čia televizija, čia ne protingiems“, – pyko prodiuseris, kai kažkas bandė pareikalauti gilesnių laidų.
XXI a. pradžioje patys populiariausi žmonės nepasižymi ypatingais protiniais gebėjimais. Tai įvairiausių šou dalyviai, raumeningi sportininkai, rėksmingi politikai, krūtingos, bet ne visada talentingos kino aktorės. Lietuviškoms popžvaigždėms trūksta tokių draugų, kaip Saljeris...
Be to, populiarumas, skirtingai nuo praėjusių epochų, neatsiranda pats savaime – jis kuriamas naudojant tam tikras technologijas, veikia ištisa populiarumo kūrimo pramonė. Senasis naivus pasaulis išnyko – gyvename ciniškame, kuriame viešpatauja reklama bei rinkodara. Dabartinis populiarumas, deja, dažniausiai byloja apie laisvės ir dvasingumo pabaigą. Tai tas pats, kaip nuogam atsistoti gatvės vidury, užsikabinti užrašą „Aš – lochas. Spjaudykit į mane.“
Suskaičiuota, kad trys ketvirtadaliai komentarų po Rūtos Meilutytės rugpjūtyje pralaimėjimo Kazanėje buvo ne tik įžeidūs, bet ir labai agresyvūs. Žmonės tyčiojosi iš Rūtos išvaizdos, peikė, kad sportininkė pridėjo svorio, pranašavo jos karjeros pabaigą, viešino nebūtas detales iš jos šeimos gyvenimo. O juk normalus žmogus turėtų elgtis visai kitaip: raminti plaukikę, kad nusiminti nereikia, kad ja tiki.
Tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų. Tad pabaigoje keli žodžiai apie nepopuliarumą. Nepopuliarumas leidžia turėti daugiau privatumo. Nieko nėra smagiau, kai sėdi kavinėje ir džiaugiesi, kad tavęs niekas nepažįsta.
Neslėpsiu, kad tuštybės viduje yra ir kad kartais norisi pelnyto pripažinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties. Esu tikras, kad visos nesėkmės – tik į gera. Normalu eiti į svečius, kai tave kviečia, siaubinga eiti į svečius, kai tavęs nekviečia, bet užvis geriau – kai tave kviečia, o tu neini.
Su draugais žiūriu televizorių. Rodo „X faktorių“.
– Įdomu, – sako kažkuris, – kas taps „X faktoriaus“ nugalėtoju?
Kitas atkerta:
– Tu dėl „X faktoriaus“ nugalėtojo nesijaudink! Tu dėl savęs jaudinkis!
O dėl skirstymo į ekstravertuss ir intravertus, mano nuomone, geriau jau būtų skirstoma į gerus ir blogus žmones. Sėkmė aplanko tik tuos, kurie sugeba geriausiai pasinaudoti savo charakterio savybėmis ir kurie semiasi naudingos patirties bet kuria proga ir iš bet ko. Puikus atvejis, kai intravertas su ekstravertu vienas kitą papildo. O svarbiausia nėra ko įsižeisti, kad ir kokiam tipui tave bepriskirtų. Įsižeidžia tik kvailiai, protingi daro išvadas.
Bičiulis pasakoja, jog sužinojęs, kad svorį galima numesti valgant pomidorus ir agurkus. Sutinku, kad pomidorai ir agurkai svorio metimui padeda, tačiau tam juos reikia ne valgyti, o visą dieną skinti.
Ekstravertas tu ar intravertas, svarbiausia, kaip tu jautiesi. Jei gerai, tai ir puiku. Neauklėkite vaikų – vis tiek bus panašūs į jus. Auklėkite save.
Ką daryti, kad nuotaika būtų gera? Užtektų tik mažo dalyko – nusišypsoti darbe, laiptinėje, gatvėje, ten, kur esame...
Trumpėjant šviesiam dienos periodui, svyra rankos ir nieko nebesinori veikti. O būtent tokiu metu reikėtų pasinerti į aktyvią veiklą. Tai vienas iš depresijos nugalėjimo būdų. Galima perstatinėti baldus. Dar padeda susitikimai su draugais, teatrų, parodų, muziejų lankymas. Žodžiu, iki geros nuotaikos tiek nedaug – vos vienas žingsnis.
Nuotaiką gali pakelti smulkmenos. Kad ir reklama, kuri šiaip jau įkyrėjusi. Pavyzdžiui, užrašas moterų kirpyklos lange: „Tu nuostabi, bet kas nutiko tavo plaukams?!“ O štai dviejų garbaus amžiaus žmonių pokalbis. „Pasenau“, – guodžiasi vienas. „Senatvė ne nuodėmė“, – nuramina jį kitas.
Kadangi mėgstu anekdotus – nuotaikos kėlėjus, todėl dažnai manęs paprašo papasakoti patį mėgstamiausią. Ar toks gali būti?
Kur rasite moterį, galinčią pasakyti, kuri jos suknelė gražiausia? Viską iš drabužių spintos ištrauks. Ar gali būti tik viena labiausiai patinkanti daina, viena knyga, gražiausia spalva? Nuostabiausia juk vaivorykštė, kai spalva gula prie spalvos?
Bet jeigu jau būtinai reikia tokio anekdoto, visad pasakoju vieną iš pirmosios savo nutikimų ir pamąstymų knygos „Gyvenimo palūkanos“. Ironišką, nes ironija gelbsti gyvenime, kai būna sunku, pakelia nuotaiką. Tiesa, viena moteris pasakė, jog toji knyga maloniausiai „skaitosi“ iki tos vietos, kol pradedu teisintis. O anekdotas štai toks.
Sapnuoju, kad sėdžiu šalikelėje ir verkiu. Pro šalį eina Dievas. Pamatęs mane verkiantį, stabteli ir paklausia:
– Ko verki?
– Susigadinau, Viešpatie, savo gyvenimą ir kitiems nemalonumų pridariau. Man dabar labai sunku, – atsakau.
– Nenusimink, aš tau padėsiu, – paguodžia Dievas.
– Viešpatie, man niekas jau nebegali padėti.
– Dar kartą sakau, kad tau padėsiu. Juk aš – Dievas. Kuo tu vardu?
– Ričardas Jakutis, – atsakau.
Dievas dar kartą pažvelgia į mane, prisėda šalia ir pats pradeda verkti.
Pasijuokti iš savęs man patinka. Vieni sako, jog tai ekstravertų savybė, kiti, jog intravertų. Tad ir nežinau, ar aš ekstravertas, ar intravertas. Girdėjau, jog tokių nežinančių ne vienas. Ką darysi, vis tiek toliau gyvensime.