Dauguma žinome, kaip svarbu sportuoti, judėti, sveikai maitintis, atsisakyti žalingų įpročių, bet kaip tas žinias sunku pritaikyti savo gyvenime. Sakykim, įžengti į sporto klubą ar bent rytais padaryti trumpą mankštą. Reikia kažkokio postūmio, patarimo, pavyzdžio. Tuo nenuilsdamas ir užsiima šiaulietis Andrius Norkus – krepšinio komandos „Šiauliai“, regbio komandos „Baltrex-Šiauliai“, jaunųjų krepšininkų fizinio rengimo treneris, Šiaulių universiteto dėstytojas, socialinių mokslų daktaras. Jis ne tik dirba su didelio meistriškumo sportininkais, ugdo būsimuosius kūno kultūros mokytojus ir trenerius, bet ir rūpinasi šiauliečiais: skaito paskaitas apie sveiką gyvenseną, veda jiems mankštas ir visada pasiruošęs patarti.

Tad apie fizinio rengimo trenerio profesiją, sportą, sveiką gyvenseną, fizinį aktyvumą ir pasakoja pats A. Norkus.

– Aš sportu susidomėjau labai seniai. Šeimoje turėjau gerų pavyzdžių. Mano senelis buvo universalus žmogus, tad tarp jo pomėgių buvo ir sportas. Jis mane ir mano seserį savaitgaliais vesdavosi į sporto salę. Toks vienas iš ankstyviausių vaikystės prisiminimų. Kiek atsimenu save, buvau judrus vaikas ir mėgdavau tokią veiklą.

Nors šeimoje nebuvo didelio meistriškumo sportininkų, bet buvo pakankamai fiziškai aktyvus gyvenimas joje. Ir tas pavyzdys turbūt didžiąja dalimi ir nulėmė mano pasirinkimą.

Labai džiaugiuosi, kad dabartinis gyvenimo ritmas leidžia pakankamai laiko skirti sau. Vieną dieną bėgioju, kitą dieną atlieku jėgos pratimus ar sportuoju treniruoklių salėje.

– Kuo yra įdomi fizinio rengimo trenerio profesija?
– Man ši profesija įdomi tuo, kad tenka dirbti su įvairių sporto šakų atstovais. Nors ir būna, kad fizinio rengimo treneris specializuojasi vienoje sporto šakoje, man yra tekę dirbti ir su futbolininkais, ir su krepšininkais, regbininkais, tenisininke. Taip pamatai kiekvienos sporto šakos kultūrą, savastį. Tenka bendradarbiauti su skirtingais treneriais.  Ir, žinoma, reikia gilintis į kiekvienos sporto šakos specifiką.

– Dirbti su „Šiaulių“ krepšininkais – jums iššūkis?
– Buvo iššūkis, nes krepšinis Lietuvoje susilaukia daug dėmesio. Man yra tekę dirbti su gana aukšto lygio Šiaulių futbolininkais, o ir regbio komanda yra pakankamai žinoma. Tačiau niekada nesulaukdavau tiek dėmesio, tiek komentarų, kiek dirbdamas su krepšininkais. Ir suprantama – krepšinis yra antroji Lietuvos religija, įdomiausia lietuviams sporto šaka.

Turiu pripažinti, kad kaip sportininkui yra iššūkis varžytis aukštame lygyje, taip ir treneriui yra malonus iššūkis treniruoti didelio meistriškumo komandą. Labai džiaugiuosi galimybe dirbti vienoje komandoje su treneriu Antanu Sireika, mokytis iš jo.

– Kas lemia sportininko sėkmę?
– Kyla nuolatinės diskusijos, kiek lemia talentas, o kiek – darbas. Jei pažiūrėtume į geriausius pasaulio sportininkus, tai dauguma jų yra tikrai talentingi. Ir tikrai daug dirba, treniruojasi.  Tačiau turi būti dermė tarp darbo ir didelio talento – tik darbo ar talento neužtenka, turi būti jų abiejų suma.

– Dirbate ir pedagoginį darbą.
– Kiekvienas treneris yra pedagogas, bet aš dirbu ir Šiaulių universiteto Kūno kultūros ir sporto edukologijos katedroje. Man atrodo, kad nėra sunku atrasti bendrą kalbą su studentais. Tuo labiau kad dirbu su 4 kurso studentais. Tokie studentai yra pakankamai subrendę, kryptingi, nusprendę pasirinkti sporto pedagogo kelią.

Manau, kad studentams irgi yra įdomu išgirsti tai, ką jiems dėstau, nes remiuosi ne tik teorija, bet ir praktine savo patirtimi. Nors man šis darbas yra labiau hobis, tačiau rašiau daktaro disertaciją apie tai, kodėl studentai renkasi arba nesirenka judraus gyvenimo būdo.

Daugelis žmonių žino, kad judrus gyvenimo būdas naudingas, kas yra sveika, nesveika. Bet turimos žinios dar nereiškia, kad žmogus taip ir gyvens. Svarbu yra žengti pirmąjį žingsnį, kuris būna sunkiausias, po jo būna vis lengviau ir lengviau. O kai tai tampa įpročiu, tada sunku ir įsivaizduoti, kaip anksčiau galėjai gyventi fiziškai pasyvų gyvenimą.

– Todėl skaitėte paskaitą sveikatingumo projekte „Sveikuolis 2017“?
– Paskaitos tikslas – paprastai perteikti taisyklingo mankštinimosi principus, nes šiuolaikiniai žmonės yra užversti informacija. Ir ta informacija ne visada teisinga, patikrinta, moksliškai pagrįsta. Pastebiu, kad žmonėms trūksta sveikatos raštingumo. Tikslas ir buvo tą raštingumą padidinti, kad žmonės gebėtų sau pasirinkti tinkamą fizinio aktyvumo rūšį, tinkamą fizinio aktyvumo kiekį.

Be to, ne tik paskaitas skaitau, šiemet kartą per savaitę prie „Geležinės lapės“ vedžiau šiauliečiams mankštas, pagal Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuro projektą. Jo tikslas puikus – šiauliečiams parodyti, kad fizinis aktyvumas gali tapti jų įpročiu, jog nereikia labai sudėtingo inventoriaus, tereikia išnaudoti miesto erdves.

Apskritai juk Šiauliai yra labai sportiškas miestas. Mes turime unikalių sporto šakų. Pavyzdžiui, moterų imtynes, žolės riedulį. Neabejotinai regbio sostinė yra Šiauliai. Be to, turime stiprų rankinį, tikrai gerą moterų futbolą. Stiprūs tinklininkai, irkluotojai. Atsigauna ir vyrų krepšinio klubas.

Dar reikia paminėti Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuro ir kitas sveikatinimo iniciatyvas. Paskaičiavome, kad vienu metu vasarą kiekvienas šiaulietis galėjo per savaitę eiti į šešis nemokamus fizinio aktyvumo užsiėmimus – o tai tikrai yra daug.

– Kada reikia pradėti sportuoti?
– Niekada nėra per vėlu. Nėra tokios sveikatos būklės, kad mankštinimasis būtų nesveikas. Tik nuo sveikatos būklės labai priklauso, kokia ta mankšta turėtų būti. Netgi komoje gulinčius žmones fizioterapeutai mankština. Po širdies operacijos jau antrą dieną medikai liepia daryti lengvus mankštos pratimus. Reikia tik tinkamai pasirinkti.

O kiek reikia fizinio aktyvumo? Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose rašoma, kad žmogui iki 18 metų reikia bent 60 minučių per dieną didelio arba vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo, o suaugusiam – bent 75 minučių per savaitę didelio arba bent 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo.

Mano patarimas – žmogus bent porą kartų per savaitę turėtų gauti ištvermės krūvio, kai yra treniruojama širdies ir kraujagyslių sistema, dar porą kartų – jėgos krūvio, kai yra treniruojami griaučių raumenys, judėjimo ir atramos aparatas. Papildomai turėtų būti tempimo ir judesių valdymo pratimai.

– Kaip pasirinkti tuos krūvius ir kiek?
– Žmogus pasirenka pats patarus treneriui. Kai kurie žmonės linkę į komandinę veiklą, kiti yra individualistai. Bus negerai, jei individualistui teks žaisti komandinį žaidimą ir atvirkščiai. Sporto šaka turi atitikti žmogaus psichologinį tipą ir fiziologiškai ne visos sporto šakos visiems tinka. Bėgimas, kuris dabar labai populiarėja, tinka ne visiems, nes ne visi geba techniškai ir taisyklingai bėgioti. Psichologiniai dalykai priklauso nuo paties žmogaus, o dėl fiziologijos reikėtų pasitarti su treneriu.

Treniruotis namuose, žinoma, įmanoma. Tik daliai žmonių atrodo, kad sumokėjus sporto klubui jie tampa daugiau motyvuoti.  Kitiems yra ir pasiteisinimas, kad neturiu pinigų sporto klubui, todėl ir nesportuoju.

Yra daugybė pratimų, kuriuos galima atlikti arba gryname ore, arba namie. Aš pats propaguoju sportą gamtoje: jei yra tokia galimybė, visada ja pasinaudoju. Grynas oras, gamta irgi suteikia žmogui energijos.

Be to, galima atlikti ne tik tempimo pratimus. Yra diržų jėgos pratimams. Tai labai nuostabus dalykas. Juos išrado Amerikos karo jūreiviai, kuriems reikia palaikyti puikią sportinę formą. Diržai nėra brangūs, tad tai – ilgalaikė, ilgaamžė investicija.

Atsiranda dabar treniruoklių prie „Geležinės lapės“, prie mokyklų. Tačiau, kartoju, daugeliui reikia trenerio patarimo dėl technikos, pratimų.

Kai kurie bėgiojantys pasirenka netaisyklingą bėgimo techniką, gali būti, kad jiems ir per anksti dar bėgioti. Tai gali duoti ne tiek teigiamai paveikti sveikatą, kiek neigiamai. Labai svarbu yra ir pasirinkta avalynė. Bėgimui svarbu yra kūno laikysena, kvėpavimas, pėdų padėtis, kelio išmojimo aukštis. Geriausia bėgti ne per asfaltą, bet per žvyrą, gruntą. Taip sumažinama sąnario apkrova, pagerinama amortizacija, krūvis neapsunkina sąnarių, stuburo.

– O ar yra žmogaus fizinių galimybių ribos?
– Yra, bet didžioji dauguma jų nepasiekia, neišnaudoja. Dėl tos pačios gyvensenos, kuri nėra tinkama.

– Tai kas yra sveika gyvensena?
– Sveika gyvensena yra labai plati sąvoka. Ji susideda iš labai daug komponentų. Galima išskirti 11, kiti išskiria ir daugiau. Tai yra ir mityba, ir gebėjimas valdyti stresą, ir žalingų įpročių atsisakymas, ir t. t. Sunku vienareikšmiškai apibrėžti, kas yra ta sveika gyvensena, kada žmogus yra sveikuolis. Mano nuomone, labai svarbus yra balansas – jokioje srityje nereikia perlenkti lazdos. Kas per daug – nėra sveika.

Pagal pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, gyvensena lemia 50 proc. žmogaus sveikatos, dar 20 proc. lemia žmogaus aplinka, dar 10 proc. – sveikatos priežiūra, o 20 proc. – paveldimumas.

Jei prie 50 proc., kuriuos sudaro gyvensena, pridėtume 20 proc., kuriuos lemia aplinka, tai išeitų, kad 70 proc. savo sveikatos nulemia pats žmogus.

Išmoktas bejėgiškumas lemia pasyvią nuostatą savo sveikatos atžvilgiu – esą kam man mankštintis, jei negaliu nieko pakeisti. Dar ne visi suvokiame, kad viskas yra mūsų rankose ir nuo mūsų labai daug kas priklauso.

„Šiuolaikiniai žmonės yra užversti informacija. Ir ta informacija ne visada teisinga, patikrinta, moksliškai pagrįsta, todėl svarbu perteikti taisyklingo mankštinimosi principus“, – sako A. Norkus. 

SPORTAS VISIEMS nuotr.