„Šiaulių Monmartro Respublikos“ dalyviai žino, į ką kreiptis panorus išgerti gardžios kavos. Šiaulietis menininkas Alvidas Paškauskas mėgsta kolekcionuoti senus įrankius. Pradėjo nuo kaltų, kirvių, oblių ir renka vis tobulesnius. Jo kolekcijoje yra ir senovinis virdulys, būtent jame išvirta kava jis vaišina ne tik kolegas, bet ir su juo pasilabinti atėjus šiauliečius. O vaišindamas kava jis visada turi ką pasakyti. Štai ir dabar kalbamės apie meną ir gyvenimą.

– Ar skirtingas jausmas kalant vis kitą skulptūrą?
– Prie vieno darbo reikia dirbti ilgiau, prie kito – trumpiau. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu viską greitai padarai, tai gerai ir gaunasi. Kartais medžiaga turi pastovėti metus ar kelerius. O po to staiga šauna kokia idėja ir kažką padarai.

Ne visada pavyksta idėją įgyvendinti. Jeigu visiškai prarandi užsispyrimą, tuomet vargu ar gali ką nors įgyvendinti, plauki pasroviui ir viskas. Manau, kad žmogus ir suserga, kai negali savo idėjos įgyvendinti. Aišku, kartais kažko negali padaryti dėl pinigų trūkumo. Todėl aš nesiimu tokių idėjų, kurioms reikėtų didelių pinigų.

Svarbiausia galvoti apie realias idėjas, kurias gali įgyvendinti, o čia labai reikia užsispyrimo. Priešingu atveju nebesinorės iš viso ką nors daryti ir laikas taip praeis.

Taip pat labai svarbu išlaikyti gerą nuotaiką, bendrauti su žmonėmis. Gyventi gražų gyvenimą ir nebūti piktam. Pavyzdžiui, kai mašina kelyje užkemša eismą, geriau tik nusišypsoti ir pagalvoti, ar patys kartais neužkertame kelio kitiems. Dėl to niekada nereikėtų šaukti ir rodyti savo nepasitenkinimo.

– Ar greitai užsikrečiate bloga nuotaika?
– Tikrai ne, nusispjaunu ir viskas. Į surūgusius nereaguoju, nebent kartais iš jų pasišaipau. Pastebiu, kad net mokykloje vaikai serga depresija. Jiems niekas nebeįdomu. Sako, kad mokytojai turi aplink juos šokinėti, stengtis sudominti. O iš tiesų ką tas mokytojas gali padaryti. Galbūt pašokinės vieną pamoką ar dvi, visa bėda, kad nėra apie ką šokinėti, nes vaikai nenori klausyti.

Aš aplink juos nešokinėju. Manau, kad jiems reikia į akis viską šviesiai ir tiesiai pasakyti. Niekaip nesuprantu, kodėl kiti bijo tai padaryti. Kai teisybę pasakai, galbūt jie labiau susimąsto.

Negaliu pasakyti, ar nieko nenorintis daryti mokinys yra tinginys, matyt, jis serga arba yra praradęs gyvenimo džiaugsmą. Galbūt neturi tėvų arba jų dėmesio trūksta, galvoja, kad visi važinėja su mersedesais, tad lygindamasis su kitais jaučiasi nevisavertis ir suserga.

Reikia pasakyti teisybę į akis, o ne elgtis, kaip mama dažniausiai daro, sakydama, kad jos vaikas pats geriausias. Šiuo metu mokyklose yra tokia situacija, kai vaidina mokytojai, o vaikai žiūri. Taip yra, nes mokytojui reikia pinigų, o vaikams nereikia, todėl jie ir yra tokie laisvamaniai, besijuokiantys iš visokių dalykų. Štai iki kokio lygio mes nusiritome. Greitai prieisime prie to, kad mokiniai bus mokyklos šeimininkai. Iš tiesų tai mokytojas turėtų būti šeimininku, o vaikai norėti mokytis. O kaip jie pradės mokytis, jeigu teisybės niekas į akis nepasako.

– Kaip reaguoja mokiniai išgirdę tiesą?
– Žinoma, kad pyksta, tačiau kai kuriuos tiesa priverčia susimąstyti. Štai pavyzdys – matau dvyliktokas sėdi ir rūko. Prieinu prie jo ir sakau: matai, kaip blogai – mergaitę išmokei rūkyti. O jis ir atsako: „Taip, mokytojau, jūs teisybę sakote.“

Taigi protingesni vaikai tuomet jau pradeda galvoti ir pripažinti, kad tikrai kažką blogai daro. Netrūksta ir sakančių, kad jeigu mama norėtų, vaiką atgal susikištų. Vadinasi, patys tėvai tokius vaikus išsiaugina, nes jiems viską leidžia.

Nesakau, kad jiems staiga reikia viską uždrausti, tačiau būtina kažką daryti.

Aišku, mokyklose yra ir gabių vaikų, kurie nori mokytis, bet lyginant pagal mases galima sakyti, kad mūsų tauta nusirito. Aš manau, kad pagal masių kiekį mes degraduojame.

– Galbūt tai reiškia, kad ateityje nebeturėsime jaunųjų skulptorių?
– Manau ir ateityje skulptorių bus, tik neaišku, ar tokia veikla taps jų pragyvenimo šaltiniu. Visą esmę diktuoja pats gyvenimas. Jeigu žmogus dirba, vadinasi, jis iš to ir turi pragyventi. Galbūt darbų tik kapinėse niekada netrūks. Kiek matau, kiekvieną rytą į Šiaulių kapines nemažai brigadų įveža.

– Jums labiau patinka dirbti pačiam ar amato mokyti kitus?
– Negaliu pasakyti, kad viskas patinka. Turi pamokyti, bet patinka ir pačiam padirbėti, nes čia parodai savo sugebėjimus. Mokykloje tokių sugebėjimų, rezultatų, kai visi staiga panori mokytis, greitai nepasieksi.

Aš pasijaučiu laimingas, kai žmogus, kurį mokiau, po dešimties metų ateina ir pasako, kad aš jam teisybę sakiau, nors anksčiau tuo tikėti nenorėjo. Tai yra pats geriausias dalykas, kurio sulauki. Manau, kad žmogui negali viskas patikti. Todėl aš niekada nepataikauju ar nesistengiu įtikti. Jeigu visai taip darytumėme, tai iki ko nusiristumėme.

– Ar sunku įtikti šiuolaikiniams gyventojams?
– Kuo labiau sumaterialėję – tuo sunkiau jiems kas nors beįtinka. Samdo dizainerius, bet po to vis tiek viską perdaro iš naujo. Jie nebepasitiki žmonėmis – štai kas yra blogiausia.

Jeigu turėčiau daugiau užsakymų, galbūt pagal juos dirbčiau, o dabar tiesiog gyvenu. Jeigu kokią medžiagą, idėją atrandu, tai ir stengiuosi tai įgyvendinti. Gyvenu kaip viso pasaulio žmonės ir leidžiu galimybėms mane susirasti.

Jeigu turėčiau daugiau finansinių galimybių, galbūt iš aukso viską gaminčiau, daugiau į senovinius įrankius investuočiau. Šiandien visi nori nupirkti darbą, kad man net įrankiai neatsipirktų. Nesakau, kad už darbą turi imti labai brangiai, tačiau reikia suprasti, kad patys įrankiai brangiai kainuoja. Būna, kad žmonės paklausia, kodėl taip brangiai, bet aš atsakau, kad kitaip negaliu, ir taip viskas pasibaigia.

– Su kokiomis medžiagomis planuojate dirbti?
– Dabar norėtųsi visus metus padirbėti su rieduliukais. Parsivežiau lietuviškų akmenų, galbūt parodą padarysiu, būtent ta kryptimi eisiu.

Aišku, ir kryžių nepaliksiu, gal ką nors naujo atrasiu. Po kryžių parodos tarp senų langų radau gatavai sukaltą kryžių. Bandysiu su juo padirbėti, jau žinau, ką po apačia dėsiu, ant ko statysiu. Apskritai nesistengiu labai kažko planuoti. Žinote, kaip būna: planuoji, o išeina kaip visada. Negaliu tiksliai pasakyti, ar čia tikint, ar sapnuojant kažką gyvenime randi ir tuo pasinaudoji.

– Galbūt turite išlavintą nuojautą?
– Kartais aš pats savęs bijau. Būna, kai žinau, kada man paskambins žmona ar dukrelė. Pagalvoju, kad jau turėtų skambinti ir žiūriu, kad telefonas iš tiesų skamba. Gal menininkai jautresni už kitus. Mes turime turėti kažkokį jautrumą.

Jeigu dirbdami neišgyventumėme dėl savo kūrinių, turbūt nieko gero nesukurtumėme. Jeigu viską darysi atmestinai, niekas į tavo darbą nežiūrės. Pavyzdžiui, žmogus droždamas šaukštą įdeda tiek energijos, drožia gražiai, neskubėdamas, kartais supykdamas, kad kažkas neišeina, bet vėliau tas daiktas būna tikras ir gražus.

Mano mokiniai, kai daro švilpynes, irgi pasinervina, kad neišeina, tačiau kai jie pajaučia rezultatą – pasidžiaugia. Tuomet dėl jų džiaugiuosi ir aš.

– Kiek menininkui svarbu atsiriboti nuo kitų?
– Kartą man viena močiutė pasakojo, kad pažinojo dailininką, kuris atsisakė mobiliojo telefono, mašinos, o man tai kelia nuostabą. Jeigu jam nieko nereikia, tai ką jis begali daryti.

Kai pamatau jauną vyrą, vaikiną be mašinos ir teisių, laikau jį impotentu. Kam jis toks reikalingas, jeigu negali pajudėti iš vietos, tai jis – tik vargas moteriai. Vyras turi judėti, būti kaip patinas, šeimą aprūpinti.

Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip galima gyventi atsiribojus, juk stogas nuvažiuos. Aišku, aš esu apsitvėręs namuose tvorą, kad niekas nematytų, ką kieme darau. Tačiau kaimynai vis tiek tvorą perlipa ir ateina pas mane, išgeriame kavos, pabendraujame. Nežinau, ko galima pasiekti atsiribojus nuo žmonių ir bendravimo.

Štai „Monmartre“ sutinki įdomių žmonių, pamatai, ką jie daro, pasisemi naujų minčių, idėjų. Tuomet supranti, kad nori padaryti kažką naujo. Sako, kad viskas pasaulyje jau yra sukurta, tačiau tai netiesa. Tiesiog reikia gyventi ir galbūt kažką atrasi.

– Kiek jums svarbūs apdovanojimai, pripažinimas?
– Vienam uždovanojus medalį, kitas jį nuima. Negyvenu dėl apdovanojimų, gyvenu dėl šeimos, noriu turėti savo namus, tvirtovę, o ne didžiuosius apdovanojimus, kuriuos valdžia vis tiek anksčiau ar vėliau atims.

Sako, kad jeigu įstosi į profsąjungą, tavęs iš darbo neišmes. Nesąmonė, tave ir taip išmes, jeigu esi nereikalingas. Svarbiausia, ką tu pats gyvenime turi, o aš turiu viską ir man nereikia nuo nieko būti priklausomam.

Niekam mes čia nesame labai reikalingi, todėl reikia gyventi žemiškai. Ne visi talentai iš karto prasimuša. Tiesiog reikia daug dirbti ir galbūt prasimuši, bet tai bus labai ilgas kelias. Reikia pasiryžti ilgai kovai, nes toks jau tas gyvenimas.

Skulptorius kolegas vaišina kava, kurios pats išverda.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Paškauskas planuoja dirbti su rieduliais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.