Per 2014 metus nustatyti 3 753 nauji atvejai, Šiauliuose – 148.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Prostatos vėžys yra piktybinė prostatos liga, dažniausiai vyrams diagnozuojama vėžio forma. Beveik visais atvejais tai yra prostatos adenokarcinoma, kylanti iš liaukinio prostatos audinio ląstelių. Prostatos vėžys diagnozuojamas dažnai, tačiau tik nedidelei daliai pacientų sukelia simptomus, todėl ne visuomet turi būti gydomas.
Sergamumas prostatos vėžiu Lietuvoje didėja, per 2014 metus nustatyti 3 753 nauji atvejai, Šiauliuose – 148. Dėl didėjančio profilaktinių tyrimų skaičiaus ypač daugėja ankstyvų prostatos vėžio formų, jis nustatomas anksčiau. Sergamumas ir ligotumas didėja, kadangi daugėja vyresnio amžiaus vyrų. Lietuvoje 2014 metais nuo prostatos vėžio mirė 521 vyras, Šiauliuose – 26.

Prostatos vėžio simptomai
Šiaulių visuomenės sveikatos biuro specialistai pateikia šiuos pagrindinius prostatos vėžio rizikos faktorius: amžius – pagrindinis rizikos faktorius, paveldimumas, lėtinis prostatitas.
Ankstyvų stadijų prostatos vėžys paprastai niekada nesukelia simptomų. Beveik visais atvejais ligos simptomai panašūs į gerybinės prostatos hiperplazijos požymius – dažnas šlapinimasis, šlapinimasis naktį, skausmingas, nemalonus šlapinimasis, kraujo pėdsakai šlapime, seksualinės funkcijos sutrikimai, apsunkinta erekcija ir ejakuliacija.
Vėžinis procesas prostatoje vystosi lėtai, šlapinimosi simptomų gali nebūti daugelį metų, pačioje prostatoje jau esant vėžio ląstelėms. Kartais pirmasis prostatos vėžio simptomas gali pasireikšti kaulų (dubens, šlaunies, klubo ar kt.) skausmais. Vėžiui išplitus į šlapimo pūslę, gali atsirasti kraujo šlapime. Prostatos vėžiui išplitus į tiesiąją žarną, gali sutrikti tuštinimasis. Jam peraugus į šlapimtakių angas arba spaudžiant jas, atsiranda hidronefrozė (šlapimtakių, inkstų geldelių išsiplėtimas), todėl prasideda inkstų funkcijos nepakankamumas, o prisidėjus infekcijai – pielonefritas. Galimi ir bendrieji vėžio simptomai: kūno masės mažėjimas, apetito stoka, pykinimas. Esant metastazėms, gali skaudėti kaulus, galimi kaulų lūžiai. Pažengusių stadijų vėžys sukelia įvairius simptomus, priklausomai nuo metastazių vietos.

Padidėjęs PSA – prostatos vėžio pranašas
Diagnostikai yra taikomas prostatos specifinio antigeno (PSA) nustatymas kraujyje. PSA yra baltymas, kurį gamina prostata. Sergant prostatos vėžiu randami padidėję PSA kiekiai. Lietuvoje priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos programa (nemokama) skirta vyrams nuo 50 iki 75 metų ir vyrams nuo 45 metų, kurių tėvai ar broliai yra sirgę prostatos vėžiu. PSA tyrimas atliekamas kas 2 metus, esant padidėjimui intervalą galima sumažinti. Greta PSA nustatymo gali būti atliekamas rektalinis tyrimas: prostatos apčiuopa per tiesiąją žarną. Vėliau rekomenduojama atlikti ir kitus tyrimus prostatos vėžiui diagnozuoti – transrektalinį ultragarsinį prostatos tyrimą, prostatos biopsiją. Abu šie tyrimai itin svarbūs prostatos vėžio diagnostikoje. Biopsija atliekama specialia adata per tiesiąją žarną ar tarpvietę. Biopsijos metu medžiaga imama iš kelių priešinės liaukos vietų. Atlikus biopsiją ne tik patikslinama diagnozė, bet ir nustatoma vėžio histologinė struktūra, kuri yra svarbi gydymui. Prieš biopsiją atliekama vietinė anestezija, o tai padaro procedūrą beveik neskausmingą. Biopsija gali būti atliekama tiek ligoninėje, tiek ir ambulatoriškai.
Gali būti atliekami ir kiti diagnostiniai tyrimai, pavyzdžiui, transrektalinis (per tiesiąją žarną atliekamas) ultragarsinis tyrimas, kuris gali suteikti papildomos informacijos; magnetinis branduolio rezonansas yra jautriausias vaizdinis tyrimas prostatos vėžio diagnostikai; esant kaulų skausmams ir patvirtinus prostatos vėžio diagnozę, atliekama skeleto scintigrafija ieškant kaulų metastazių.

Keli gydymo būdai
Prostatos vėžį galima gydyti keliais būdais. Esant neišplitusiai ligai, kuri nesukelia simptomų, galima ligą stebėti. Šiuo atveju svarbiausia apsispręsti, ar gydymas reikalingas – tam įvertinama vėžio rizika, paciento gretutinės ligos ir jo nuomonė. Pasirinkus stebėjimo taktiką rekomenduojama kas 3 mėnesius atlikti PSA tyrimą, rektalinį tyrimą, taip pat kas 12–18 mėnesių rekomenduojama kartoti biopsiją.
Jei atliekama operacija, jos tikslas yra pašalinti naviką sveikų audinių ribose. Gali būti taikoma laparoskopinė arba atvira operacija. Operacijos metu vidutinės ir didelės rizikos navikams gali būti pašalinami limfiniai mazgai. Išplėstinė limfinių mazgų pašalinimo operacija būtina esant T3 stadijos navikui. Po operacijos, nenustačius limfinių mazgų pažeidimo, papildomas gydymas hormonų terapija, esant vietiškai išplitusiai ligai, nėra būtinas.
Per odą atliekama radioterapija, kuri yra skiriama kartu su hormonų terapija ir tai yra gydymo standartas vietiškai pažengusiam prostatos vėžiui. Hormonų terapija gali būti skiriama arba po radioterapijos, arba prieš ir po radioterapijos. Taip pat radioterapiją galima taikyti ir esant ankstesnėms stadijoms, kai chirurginis gydymas nepašalina viso auglio – pjūvis yra per naviką.
Neatliekant operacijos ir neskiriant radioterapijos viena iš gydymo galimybių yra hormonų terapija. Prostatos vėžio ląstelės dažniausiai yra priklausomos nuo stimuliacijos hormonais, be jų poveikio naviko augimas sustoja ar ženkliai sulėtėja. Tuo pagrįsta hormonų terapija, vaistais arba chirurginiais metodais sumažinant testosterono koncentraciją. Paprastai per keletą metų gydymo prostatos vėžys tampa atsparus ir nepriklausomas nuo hormonų poveikio. Hormonų terapija, esant vietiškai apribotai ar vietiškai išplitusiai ligai, prailgina laiką iki ligos progresavimo.
Hormonų terapija yra pirmojo pasirinkimo gydymo metodas, esant išplitusiai ligai. Ligai progresuojant arba atsinaujinus hormonų terapijos fone tiriama testosterono koncentracija kraujo serume. Jei ji pakankamai maža, prostatos vėžys vadinamas atspariu hormonų terapijai. Šioje situacijoje ligoniai gali būti gydomi chemoterapija.

Pagal ŠVSB informaciją parengė Akvilė PUŠINSKAITĖ