Laba diena!

Į šventę susirinko gal tik pusė salės vaikų. Aš su klasės draugu Mantu atėjau šiaip sau, dėl įdomumo, nes Kalėdų Senelio paslaptį perkrimtau jau seniai... Taigi pasieniuose trynėsi mokiniai, o dvi fėjos – chemikė Valentina ir mūsų auklėtoja Idilija Kopūstienė sukosi ratais (suprask, šoko) ir barstė ant galvų kažkokius miltelius (suprask, sniegą). Aš netyčia pakėliau galvą ir to šlamšto pateko į akis, pradėjo raižyti bei ašaroti.

Paskui prie eglutės atsisėdo vyras. Kažkoks baltarusis, atvykęs į mūsų mokyklą užmegzti draugystės saitų. Ilgai jis šnekėjo rusiškai, o viena fėja vos spėjo versti: apie draugystę, bendradarbiavimą, dar kažkokius niekus. O paskui tas išsitraukė iš maišelio juokingą gitarą ir ėmė groti. Na, gal ne visai gitarą: ji mažesnė, apvali ir, berods, su keturiomis vielomis. Mandarina vadinasi. Pakliunkseno, mes paplojome. Tada ir sako: „Matau, kad patiko. Gal dar norite?” Niekas nenorėjo, bet visi šaukė: „Norim! Norim!” Tada pagrojo dar kelis „gabalus”. Tačiau mes su bičeliu Mantu nusprendėme, kad verčiau jau būtų atvažiavęs „Brainstorm”.

Paskui prakalbo svečias iš  Vokietijos, atvežęs mokyklai labdaros. Mokytoja, pravardžiuojama Frice, mums paaiškino, kad dabar vokiečiai geri, nebešaudo, kaip per karą, bet atveža visokių gerų dalykų, todėl turime parodyti dėkingumą, ir ėmė ploti. Bet aš neplojau. Ir Mantas neplojo. Šlamštas ta jų labdara: du seni „dosiniai” kompiuteriai su juodo-balto vaizdo ekranais. Tokių ne tik muziejus – joks save gerbiantis sąvartynas nepriimtų. Su jais, rasi, dar pats Hitleris dirbo bunkeryje. Bet „kompų” iškart neatidavė: pusę valandos vokietis kalbėjo. Taip reikia. Paskui mūsų „dyrikas” jam pusę valandos dėkojo ir šnekėjo nesąmones, jog dabar mokyklai atsiveria naujos perspektyvos ir galimybės. Tfu. Senas marazmatikas. Ką jis žino? Ar bent moka paspausti mygtuką ir įjungti kompiuterį?

Pagaliau per duris įvirto Kalėdų Senis ir, kaip visada, uždavė savo idiotišką  klausimą: „Ko labiau laukėte: manęs ar dovanėlių?” Aišku, kad dovanų. Įdomu, kur reikėtų dėti dar vieną senį namuose?

Tada, kas norėjo, ėjo ir jam sakė eilėraščius. Mes su Mantu nėjome ir nesakėme. Neverta dėl kokio mizerno ledinuko tiek vargti! Be to, gražių eilėraščių  aš ir nemoku... O dovanas, žinojom, ir taip duos: Mantas matė, kaip vakar ūkvedys jas krovė iš mašinos. Man buvo kur kas įdomiau, kas vaidina Kalėdų Senį? Su skysta barzdele jis atrodė panašus į Binladeną. Atrodė, kad maiše turi ne dovanas, o granatas, kurias tuoj ims svaidyti, bet Mantas sakė, kad Senis labai aukštas ir tikrai ne Binladenas. Jo manymu, tai kažkoks krepšininkas bando uždirbti lėšų savo klubui: galbūt M. Kuzminskas?

Paskui visi dainavo dainas ir šoko. Žiūrėjau ir galvojau, na, kodėl amžinai vis ateina „nusikreizėję”, suvaikėję seniai su kiauromis šlepetėmis, o ne šaunus, breiką šokantis ir daug anekdotų žinantis vyrukas, su kuriuo visiems būtų linksma? Ai, ką aš žinau... Kai jau norėjosi spjauti ir išeiti, pradėjo dalyti dovanas. Bet nuotaika buvo sugadinta visai dienai - gurgė pilvas, ašarojo akys... O čia dar ta nelemta fėja ėmė klausinėti, girdi, Petriuk, ko verki, ko ašaroji? Sakau, jog man tas jūsų barstomas sniegas iki šiol akyse... Kad sušuks: „Tik pamanykit, koks jautrus vaikas! Nebūčiau nė pagalvojusi! Nereikia, Petriuk, visko taip giliai imti į širdį! Kitąmet vėl bus eglutė, vėl barstysime sniegelį!” Nieko jai nebesakiau. Beviltiška. Tas pats, kas su „dyriumi” kalbėtis apie internetą...

Seniūnaitė  ir tvarkdaraitė puošė eglaitę

Aną pirmadienį  tėvas buvo Joniškyje. Grįžęs pasakojo, jog iš nuobodumo vietos valdžia sau visokių atrakcijų prisigalvojo. Štai Joniškio seniūnija paskelbė mieste augančių eglių puošimo konkursą ir buvo priblokšta miestelėnų aktyvumo. Šaltą gruodžio vidudienį eglę Vilniaus gatvėje puošė ir vietos seniūnaitė S. Ramonienė, padedama tvarkdaraitės G. Jasiūnienės. O prieš tai, iki vėlyvos nakties jos gamino žaislus ir girliandas. Ir nors nuo šalčio mėlo rankos, abi stoiškai puošė žaliaskarę. Vėliau seniūnė J. Augustinaitienė neslėpė savo susižavėjimo bei nuostabos teigdama, jog taip gražiai papuošta eglė dabar teiks džiaugsmą „nuo rutinos pavargusiai praeivio akiai”. Tėvas sakė, jog ir Savivaldybės biurokratai galėtų eiti į gatves eglių puošti: vis būtų šiokia tokia nauda.

Septintokai gilinosi į gamybinius procesus

O štai Užvenčio Šatrijos Raganos vidurinės mokyklos septintokai lankėsi vienoje Šiaulių  miesto įmonėje, kur jiems buvo papasakota apie gamybos procesą, kokybės valdymo įmonėje sistemą, medžiagų sertifikavimą bei produkcijos eksportą. Keturiolikmečiai (!) taip pat pamatė ir sužinojo, kaip gaminamas regeneruojantis pluoštas, kamšytas adatomis ir termofikuotas veltinis, klijuota putlioji medžiaga ir kt. Žodžiu, viskas kuo rimčiausiai, aukštame gamybiniame-techniniame lygyje. Tėvas juokėsi, jog geriausia keturiolikmečiams – ekskursija į saldainių fabriką. Bent porą dienų tėvai būtų ramūs: vaikai pinigų saldumynams nekaulytų...

Gripas padėjo išvengti tarptautinio skandalo

Kelmės mažojo teatro gastrolėms sostinėje sutrukdė gripas: dėl infekcijos daug aktorių atgulė lovosna ir spektaklį Rusų dramos teatre teko atšaukti – nebuvo, kas važiuoja. O ketinta rusakalbei visuomenei parodyti... „Kražių skerdynes”. T. y. kaip caro pasiųsti kazokai su Muravjovu-Koriku priešaky skerdžia vietos gyventojus. Tėvas nė neabejoja, jog šitaip išvengta tarptautinio skandalo, o gal net dujotekio kranelių į Lietuvą užsukimo. Maskva jautriai reaguoja į šitokius akibrokštus, nes kaimynai save laiko geriečiais, mesijais, taikos balandžiais bei ypatingo dvasingumo tauta.

Apie lietuvius šito nepasakysi. Štai neseniai Kelmės rajone, Tytuvėnėlių kaime, nepažįstamas vyras tvojo A. K. į veidą ir išmušė šventėms du dantis... Matyt, tam, kad galėtų spjaudyti nepraveriant burnos. Oi, toli mums, žemdirbių tautai, iki rusiško dvasingumo aukštumų!

Bitelės ir tranai

Pradžioje pasakojau apie visokius „marazmus” mūsų mokykloje, tačiau, pasiklausius tėvo šnekų su draugais, jų užtenka visur. Štai Pakruojo kultūros centre vyko renginys rajono bendruomenių veiklai apžvelgti, kur susirinkusieji buvo priversti išklausyti net keturis pranešimus(!). Išdurnėti galima! Seniai pastebėjau: juo mažiau žmogus turi ką pasakyti, tuo labiau jį ima noras kalbėti.

Radviliškio Vaižganto pagrindinėje mokykloje surengta Diena su kaklaraiščiu. Pranešama, jog „mokiniai vaikščiojo su kaklaraiščiais ir jiems tai patiko: visi atrodė tvarkingi bei išsiskiriantys”. Vis dėlto aš nesuprantau, kame tas išskirtinumas, jeigu visi atrodė vienodai?

Arba štai Žemės ūkio ministerija apdovanojo joniškietę, vietos veiklos grupės aktyvistę B. B. „Metų bitės” nominacija už aktyvumą ir produktyvią veiklą. Mano tėtušis žvengė, kodėl greta neįsteigus ir „Metų trano” nominacijos? Kaip ne kaip tokių „tranų” esama kur kas daugiau.

Ai, tiek to. Ką aš  žinau? Pavargau berašydamas, o dar ir akį teberaižo. Iki kito karto. Viso gero!

Petriukas