Iš tiesų nuo aprašomųjų laikų ir tų kūrinių gimimo praėjo apie 40 metų, pasikeitė santvarkos, gyvenimo prioritetai. Liko atsiminimai, kurių iliustracijos miesto veide matome kasdien. Jos – mūsų kasdienybė, mūsų būklės komfortas, įkomponuotas miesto dekore. Nebūsiu atradėjas, jei atskirai paminėsiu dailininko metalisto Henriko Orakausko pavardę ir kūrinius.

Apie kelis jo kūrinius – „Dvi kregždes“, „Vėžį“, „Du balandžius“, „Keptą paršą“, gražiai įsirašiusius į bulvaro tūrinės reklamos kompleksą, prieš kelias savaites buvo rašyta net keliuose „Šiaulių naujienų“ numeriuose. Šis straipsnis yra tarsi šio aprašo tęsinys, nors jis liečia dar kelis Henriko kūrinėlius, kurių gyvenimus gyvenimas nukreipė savais keliais.

„Skaitantis žmogus“ ir nesusipratimas
„Skaitantis žmogus“. Dailininkas metalistas Henrikas Orakauskas, dizaineris V. Puronas, 1979 m.

Šis akcentas – bene pats brandžiausias Henriko Orakausko metalo plastikos darbų Šiauliuose. Jame panaudota nemažai skirtingų metalo technologijų: liejimas, frezavimas, kalinėjimas, virinimas ir pan., taip pat įvairūs metalai, jų kaimynystė: varis, aliuminis, bronza. Šio akcento priešistorė ypatingai šiaulietiška, neordinari.

„Skaitančio žmogaus“ prototipas – sena „Titnago“ spaustuvės klišė, pagaminta XX a. pirmuosiuose dešimtmečiuose. Jos atsiradimas Šiauliuose yra susijęs su Liudu Jakavičiumi-Lietuvaniu, kuris šalia šios vietos buvo įkūręs knygyną „Lietuva“.

Šiam knygynui buvo skirta neeilinė lemtis lietuvių raštijos atgimimui. Pirmąjį dešimtmetį po Pirmojo pasaulinio karo jis leido, taip vadinamąją geltonąją literatūrą: sapnininkus, „Mikaldos pranašystes“, juokų kalendorius, flirto lapelius. Šie spaudiniai mokė mano tautą rašto, bene puse šimtmečio buvo draudžiama lietuvių kalba, o ir mokytojų nebuvo po Pirmojo pasaulinio. Šiauliai – pirmoji atgimstančios kultūros laužo kibirkštėlė, kuris vėliau įsiliepsnojo laikinojoje sostinėje Kaune, paplito po visą Lietuvą.

Mūsiškis metalo plastikos džentelmenas žinovui ar turistui turėjo tai priminti, kas sovietmečiu buvo nutylima. Šio akcento įprasminimui teko sugalvoti funkciją – tebūnie tai reklama kavinei „Prie teatro“, tuo metu atvėrusiai duris. Metalinis džentelmenas žiūri į trikampės formos valgomųjų ledų indelį, kuris tuo pat metu ir kavinukės reklama. Aliuminio lentose išlietas meniu su kainomis ir deficitais: „Smėlio juosta – 20 kap., „Rožinės“ bandelės – 25 kap., Žiedai – 15 kap., kavos nėra...“ Čia vėl buvo įprojektuotas „šiaulietiškasis sarkazmas“, kuriuo pasižymėjo ir kiti plastiniai akcentai.

Gyvenimas truputį apžnaibė akcentą. Už metų buvo nuplėšta pensnė ir džentelmenas tapo dviprasmiu: tušti pirštai tarsi rodė, kvietė stikliukui. 1995 m. vandalas išplėšė vario skėtį, kurį skulptūra laikė už nugaros. Kadangi pavogto vario kainos nebuvo galima nustatyti, sugautas vandalas liko nenubaustas, o lietsargis, netekęs savininko, kurį laiką policijoje pasivoliojęs kaip daiktinis įrodymas, nunyko.

Savininkai, nusipirkę kavinę kartu su akcentu jį „dabojo“, tačiau šlifavimo diskais nudildė sarkastišką sovietmečio meniu, kuris, jų manymu, būtų dezinformacija jų kavinei, šmeižtas. Vis dėlto šis akcentas, nors ir apaugo atsitikimais ir smulkiais apvogimais, gyvena žmonių apsuptyje, tapo visateisiu Šiaulių dvasinio klimato nariu.

Paminėtinas Henriko talentas. „Skaitantis žmogus“ buvo kuriamas iš karto, be molio maketo. Dailininkas naudojosi vien nedideliu eskizu. Iš molio formos nulipdyta galva, rankos buvo atlietos iš aliuminio, jos sumontuotos ant metalo karkaso. Džentelmeno kostiumas: kelnės, batai – buvo dailiai iškalinėti iš vario skardos, jie atrodo tarsi medžiaginiai, visiškai nesijaučia meistro prakaito, jo meistrystės. Plaukai – tai perukas iš vario vielos – vienas kitas plaukas kažkieno palankstytas, nedarko įspūdžio. Akcento konstrukcinis karkasas pritvirtintas ant dviejų švelerių per kojas, apie du metrus įbetonuotas žemėje. Batai mina „bruką“ – akmeninį grindinį, taip dizaineris „įrišo“ „Skaitantį žmogų“ ir „meniu“ į aplinką.

Tas netikėtai išsiliejo į nesusipratimą, dailininko ir dizainerio konfliktą.

Žurnale „Švyturys“ pasirodė naujojo akcento nuotrauka su optimistine žinute apie gražėjančius Šiaulius. Šią informaciją žinutei redaktorius gavo iš vyr. dailininko apie tūrinės reklamos kompleksą, tarp jų – ir apie „Skaitantį žmogų“, „Katinus“ ir kt., neišvardijant kiekvieno akcento autoriaus.

Žinutėje akcentų autoriumi puikavosi V. Puronas. Nustebęs ir pasipiktinęs H. Orakauskas su žurnalu įpuolė į vyr. dailininko kabinetą: „Kodėl mano autorystę saviniesi, kas mes tau, negrai? Kaip galima pačiam rankose plaktuko nelaikius mano darbą savo vardu savintis?! Tai ne pirmas kartas, kad svetimus laurus nori skinti!“ „Henrikai, įvyko nesusipratimas, skambink redaktoriui, jis patvirtins, kad aš per interviu nesisavinau tavo ir kitų darbų.“

Henrikas surinko telefono numerį. Ragelis paaiškino, kad išspausdinta tai, ką papasakojo pats V. Puronas, tik gal kiek sutrumpintai. Dėl nesklandumų autorystėje, kituose straipsniuose apie Šiaulius klaida bus ištaisyta...

Iš tiesų tolesnių tokių nesusipratimų su spauda daugiau nebebuvo, tačiau H. Orakauskui ši istorija buvo lemtinga. Nebelikus dvasinio kontakto buvo sukurti dar keli jo kūriniai, daugiau parodinio žanro. Vėliau Henrikas sukūrė „Temidės“ skulptūrą prie Apylinkės teismo pastato (Dvaro g.). Po kurio laiko išsikėlė gyventi į Kupiškį.   

Apie skaitantį žmogų rašiau (žr. Puronas V., „Brangus paukštis Feniksas“, II tomas, § 36 „Apie laikraštijos šūsnis“, Šiaulių universiteto leidykla, 2007, p. 236), todėl šiame skyrelyje nebesiplėsiu, bet jei ateityje paminėsiu tarp dizaino kūrinių, manau nesupyksite.

Vienas iš pirmųjų kūrybos laiptelių
Henrikui Šiauliai – bene vienas iš pirmųjų laiptelių jo, kaip ir mano, kūrybinio gyvenimo laiptinėse. Gyvenimas ne kartą tiek jį, tiek mane anuomet statė į dar nesusikračiusiais kūrybinio bendradarbiavimo taisykles, autorysčių prestižus, „gero skonio“ vertintojų žabangas. Šiandien anuometinius „gero skonio“ apologetus jau pakeitė kiti, su tuo pačiu įniršimu belojantys. Dėsninga, kad ir tie lojikai, tiek savo kūryba, tiek gyvenimo patirtimi negali iliustruoti savo teiginių svorio. Valdiškoji biurokratija, tiek anuometinė, tiek dabartinė – gyvuoja būdama ta pati, nejauki, priešiška kūrybai, peršokančiai vidutinybės suvokimą.

Būtina suprasti, kad ir tada, ir dabar – vidutinybė kūrėjui yra baisi, nes visuomet teisi!

Su Henriku Orakausku ilgą laiką mus rišo gili ir nuoširdi draugystė nuo pirmųjų minučių, kai jis pasirodė mano, Šiaulių miesto vyriausio dailininko, kabinete. Anuomet Henrikas neturėjo aukštojo meninio išsilavinimo, todėl miesto profesionalieji dailininkai jį automatiškai buvo nurašę į „antraeilius“, tautodailei atstovaujančius kūrėjus. Tautodailėje jis taip pat nepritapo, nes visa galva buvo aukščiau už pabrėžtinai primityvią tuometinių liaudmeistrių kūrybą.

Mažai kas žino, kad Henrikas ir dvasinėje terpėje buvo praaugęs daugelį profesionalų, filosofų ar pseudobudistų, anuomet godžiai postringavusių apie jogą ir mėsos nevalgymą.

„Viliau, šitame pasaulyje aš gyvenu tik dešimtį procentų gyvenimo, užsiiminėju kūryba, metalo kalinėjimu, valgau. Tikrasis mano gyvenimas pulsuoja kitoje sferoje, dvasinėje“, – kartą jam išsprūdo atvirumo minutėje.

Tikiu, kad tai buvo tiesa. Kūrinai, kurie išeidavo iš po jo rankų, pulsavo sąžiningumu ir dora, kaip ir pats autorius. Juose visuomet jautėsi ir nedidelis autoironijos ar šypsnio dvelksmas, tas darė juos dar žmogiškesnius, suprantamus, mielus. Visi jo kūrinėliai vienaip ar kitaip atsiradę Šiauliuose, netruko tapti savo rūšies klasika, tai tenka ne kartą pabrėžti.
Kvaili tarnybiniai nesusipratimai situacijose tiek dėl meną kuruojančių vadovų bukaprotiškumo, ne tik dėl „Skaitančio žmogaus“ autorystės, sutraukė mudviejų šiltus, draugiškus santykius, o ir Henriko dieviška kantrybė kurti ankštoje Šiaulių Eksperimentinės įrengimų gamyklos pastogės patalpėlėje, buvo ne amžina... (gal įdėti mūsų abiejų portretus?)

Dirbtinio grožio filosofija
„Du balandžiu“ (nikeliuotas varis). Dailininkas-metalistas Henrikas Orakauskas, dizaineris – Vilius Puronas, 1979 m. (Iliustr. 1)

Vilniaus gatvės bulvare, tarp Kaštonų alėjos ir Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato, styrojo nudžiūvusio medžio kamienas su keliomis šakomis. Kilo idėja šį negyvėlį atgaivinti: ant vienos iš šakų patupdyti du nikeliuotus balandžius ir medžio šakutę su nikeliuotais lapais.

Šį akcentą pagamino Henrikas Orakauskas ir bene dešimtmetį, kol medis supuvo ir buvo pašalintas, ši kompozicija puošė miestą ir sukeldavo gana drąsias filosofines mintis: „Sakoma, kad besivystanti civilizacija naikina gamtą. Bet žmogus, kaip gamtos dalis, taip pat kuria daiktinį pasaulį pagal savo poreikius ir grožio suvokimą. Dūsaujame, kad esame priversti kopijuoti, dubliuoti, dirbtinai kurti gamtą, ją mėgdžioti. Štai du metaliniai balandžiai – žmogaus sukurta šalta ir negyva „gyvybė“, kaip ir toji šaka su nikeliuotais lapais. O vis dėlto tai yra gražu, džiugina akį. Žmogus – taip pat gamtos kūrinys, todėl jis ir kuria savitą aplinką, kurios jam reikia...“

Šios mintys ir tada, ir dabar, prieštaravo gamtosaugininkų postulatams, tačiau... ant pilko negyvo medžio strampo nikeliu blizgėjo du paukšteliai, ir visiems buvo gražu...

(Bus tęsinys)

Artūro STAPONKAUS nuotr.