Reikšmingas Šiauliams įvykis – Saulės mūšis – mieste yra įprasmintas dar 1986 metais, ko gero, didžiausiu Lietuvoje vitražisto Kazio Morkūno sukurtu vitražu „Saulės mūšis 1236 m.“ kino teatre „Saulė“ (dabar – koncertinė įstaiga „Saulė“) dar 1986 metais. Vitražo plotas – 200 kv. m (52 m ilgio), jis sukurtas iš spalvoto stiklo gabalų, sujungtų metalo ir betono karkasų. O ir apskritai Šiauliai garsėjo vitražais. Tai šiauliečio menininko Povilo Dobkevičiaus kūriniai: vitražai Valstybiniame banke (1981 m., vandalų sunaikintas), 13 vitražų Vandentiekio bokšte (1986 m.), kavinėje „Saulutė“ (1988 m., vandalų sunaikintas), Verslo mokymo centre (1998 m.), Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių skyriuje (2006 m.).

Deja, dabar kai kurių iš šių vitražų nelikę, tad praktiškai visi šiauliečiai turi galimybę apžiūrėti tik K. Morkūno „Saulės mūšį 1236 m.“. Gaila, kad pats autorius, išėjęs Anapilin prieš porą metų, nebegali papasakoti apie sudėtingą vitražo techniką ir „Saulės mūšio“ kūrybos procesą.

Tačiau džiugina tai, kad vitražo kūrėjų Šiauliuose vis dar yra.

Žinoma, vienišiumi vitražistu menininkas Rimvydas Daužvardis save apibūdina norėdamas apibrėžti savo darbų apimtis – gigantiškų vitražų jis nesiima, nes dideliems kūriniams reikia komandos.

Galima manyti, kad vitražas yra atsitraukianti meno forma, ypač kai traukiasi jaunimo, t. y. studentų, pasirenkančių menų studijas, gretos. Vis dėlto menininkas sutinka, kad ši meno forma, jungianti stiklą ir šviesą, atgyja kaip funkcionali ir praktiška interjero dalis arba detalė.

Vitražas į erdvę atneša emocijas ir harmoniją. Ir apskritai priklausomai nuo saulės šviesos, apšvietimo, metų laiko jis kaskart mainosi tarsi gyvas. Į menininko rankas patekęs veidrodis irgi atgimsta žaisminguose objektuose, kurie pačiumpa saulės spindulius. Apie kūrybą kalbamės su R. Daužvardžiu.

Vitražo baiminasi dėl jo trapumo
Šiemet jau penktą kartą startavo tradicinis renginys „Zarasai – tarytum vasara“, kuriuo atidarytas  kurortinių renginių sezonas Zarasuose. Ateinantys į Didžiąją salą Zaraso ežere galėjo pamatyti „Galerijos ant vandens 2016“ projekto pristatymą –  kraštiečio, Šiaulių universiteto Dizaino katedros pedagogo, dailininko, vitražisto Rimvydo Daužvardžio kūrinį „Žalčio sodas“.

Tai vienas iš pastarųjų darbų, kurtų pagal projektus. Menininką pakviečia darbuotis tiek festivaliai, tiek privatūs užsakovai.

Tie patys Zarasai kiek seniau kultūros sostinės dienų metu galėjo pasidžiaugti menininko sukurtu objektu – veidrodiniais kubeliais vandenyje. „Autoriai savo darbus eksponavo ant vandens. Vieni plukdė, kiti statė. Mano veidrodiniai kubeliai paskui keliavo per galerijas įvairiomis formomis pavirsdami į kabančius varveklius. Šiuo metu kubeliai tapo skulptūra „Smilga“ Dusetų galerijoje, kur yra skulptūrų parkas. Pagal projektą pakvietė dalyvauti ir taip darbas pavirto tokia skulptūra“, – sako menininkas.

Paklaustas, kokį etapą šiuo metu išgyvena vitražai, R. Daužvardis atsako, kad nors ir galima derinant su skirtingomis medžiagomis įvairiai pasitelkti stiklą, vis dėlto daugelį gąsdina jo trapumas. Stikliniai objektai gali praturtinti interjerą, bet kartais vardan patogumo ar atsargumo stiklinės puošmenos atsisakoma.

„Didieji vitražai atliekami komandos. Aš esu toks vienišius – sukuriu ir paskui šį bei tą lipdau... – sako R. Daužvardis. – Didelių vitražų nesu sukūręs, galbūt didžiausias būtų nuosavo namo laiptinės vitražas. Vitražistai apskritai turi meistrų dirbtuves, kur realizuoja sumanymus. O aš, kaip vienišius, būdamas mokytojas, pedagogas dažniausiai dar galvoju apie įvairias technologijos, kurios būtų paprastesnės, prieinamos pagal tas sąlygas, kokios yra ugdymo įstaigose. Ieškai jungimo su stiklu, šukių rinkimo būdų, kurie būtų prieinami ir jaunam žmogui, tad eksperimentuoji – atsiranda vielos rišimo ir lankstymo variantai šalia jungimo“, – sako R. Daužvardis.

Kaip atrodo kūrybos procesas
Kaip sako R. Daužvardis, vitražų kūrybos procesas yra klasikinis, dirbama panašiai, kaip ir monumentalistai, mozaikininkai dirba. „Iš pradžių kuria piešinį, vadinamą kartoną. Vienas prie vieno didelį, koks turi atrodyti. Paskui sukuriama tam tikra kalkė, visos šukės paverčiamos atskirais gabalėliais. Stiklo lakštai pagal šablonėlius yra pjaustomi, kepinami, dekoruojami priklausomai nuo sumanymo. Ir po to jungiami. O jungimo būdai vėl gali būti įvairūs – švino juostos, vario juostos. Jeigu tai storo stiklo luitai ar maži luiteliai, gali būti jungiami ir betonu“, – pasakoja R. Daužvardis.

Vitražams galima panaudoti ir tą patį stiklą, kuris yra languose. Tiktai jį reikia apdoroti, antai nudažyti glazūromis ir kepinti. Yra stiklas spalvotas, specialiai pagamintas vitražistams – skaidrus arba ne.

Kiekvienas etapas reikalauja kruopštumo, bet kuris kūrybos etapas yra subtiliausias?

R. Daužvardis mano, kad jokiame vitražo projekte nenupieši to, kas bus natūroje. Pasak jo, stiklas yra veikiamas saulės šviesos ir žmogaus akis jį mato įvairiai – pagal apšvietimą, paros metą, metų laiką ir galų gale pagal tai, kas yra už to stiklo. „Projekto sumanymas skiriasi nuo to, kas išeina. Ir vitražistas pagal patirtį dažnai jaučia, kas turės būti. Kartais arba klientui, arba vertintojui yra sudėtinga parodyti galutinį rezultatą jo dar nepadarius. Atskirose šukėse ta pati spalva pakelta prieš saulę atrodo kitaip, o kai yra medžiai, yra dar kitaip“, – paaiškina R. Daužvardis.

Stiklas kepinamas, kaip ir keramikoje, tačiau kitiems tikslams – tam, kad jį būtų galima apdoroti spalviškai.

Kad glazūra patektų į stiklą, reikia, kad jis suminkštėtų. Tuomet įvyksta difuzija. Įsivaizduokite,  užtepate sviestą ant sumuštinio, o kad jis įsigertų, reikia pašildyti. Stiklas sušyla, suminkštėja, susilieja su glazūra, kuri įsimaišo tarp stiklo. Paskui ataušta ir vėl tokios pat būsenos, o dažai jau nei nusiplauna, nei chemija ir kiti veiksniai neveikia. „Yra ir kitokių būdų – galima stiklą ėsdinti, purkšti smėlį ir pagal tam tikra trafaretą sukurti piešinį. Bet norint sukurti perėjimus, piešinį reikia uždėti ant stiklo, jis būtinai turi būti kepinamas krosnyje. Kiekviena šukė, kiekvienas gabalėlis“, – sako vitražistas.

Būna visko, stiklas ir suskyla, ir sudūžta. „Čia kaip sriuba – jos negali išvirti tol, kol ši neužvirė, tad ir stiklo gabalėlio negali iškepti tol, kol jis neataušo. Aš dar užsiiminėju sluoksniuotu kepinimu, kurį panaudoju raiškai. Tad ir sluoksniavimas turi būti valdomas, laiku sustabdomas. Užtai kai kas pataria mažiau eksperimentuoti, o daryti tai, kas jau nusistovėję, kas jau žinoma. Toks tas žaidimas“, – sako R. Daužvardis.

Pasitelkia keramikų krosnelę
Taip, stiklui yra skirtos kitokios krosnelės, bet mokytojai panaudoja ir keramikų. „Keramikai reikia daugiau laipsnių karščio, stiklui – mažiau. Bet yra kitas niuansas – atlaidinimo, ataušimo režimas, kuris stiklui turi būti ilgesnis. Vitražistui reikia prisijaukinti krosnį. Prisijaukinimas irgi kainuoja daug, ypač kai vyksta ieškojimai“, – sako R. Daužvardis.

Ar krosnis visuomet paklūsta vitražistui?

„Taip, bet kartais rezultatas priklauso ir ne nuo krosnies, o nuo stiklo. Yra stiklų, kurie vienas su kitu negali sulipti, būti sukepinti, nes aušimo metu skirtingai aušta, turi skirtingus tempimosi koeficientus ir jie vienas kitą suskaldo. Turi žinoti ir vienus stiklus nuo kitų atskirti… Pažaidi, susirašai, susidėlioji ir jau žinai“, – sako menininkas.

Pasitaiko, kad stiklo gabalėlyje atsiduria nelemtasis oro burbuliukas, bet nebūtinai tai tragedija ar nepasisekimas.
Pasak menininko, tuomet galvoji, ką su tuo burbulu padaryti ir kam pritaikyti. Galbūt kuriam laikui dedi į šalį ir kažkada grįžęs imi ir pritaikai burbulą.

„Vitražas tampa apimtiniais objektais panaudojant kitas konstrukcines jungtis, pavyzdžiui medį. Galima rinktis ilgaamžį aliuminio profilį. Puikiai tokie objektai galėtų egzistuoti tiek interjere, tiek aplinkoje, derinant apšvietimus, vandenį, fontanus ar kabinant erdvėje kaip šviestuvus. Praktiški žmonės atsižvelgia į tai, ar daiktas turi funkciją“, – sako R. Daužvardis.

Pasak jo, vitražas be šviesos yra miręs. Vitražą galima prikabinti prie sienos ir jis veikia tik tada, kai yra įjungtas apšvietimas. Bet natūralus apšvietimas yra pats dėkingiausias. O vitražo įvairovė atsiskleidžia priklausomai nuo paros, metų laiko, kai kiekvienu atveju tampa kitoks.

Pats R. Daužvardis savo kūryboje naudoja dvejopą stiklą. „Stiklo šukių yra likę nuo „Aušros“ fabriko. Ten stiklas buvo verdamas katiluose ir pilamas ant metalinių stalų, taip pagamindavo įvairių spalvotų blynų. Lietuvos vitražistai naudojo šį stiklą. Kitas stiklas – lygusis, skaidrusis, langų stiklas, bet jam apdoroti naudojamos glazūros, kai milteliai užpurškiami ir kepinami.  Trečias variantas – ėsdinimas, kuris paverčia stiklą baltu“, – sako R. Daužvardis.

Vitražistas stiklo atsargų turi nedaug, bet žaidimams užtenka. Ne kartą pokalbio metu savo kūrybą menininkas vadina žaidimais. Kodėl?

„Tai ne pagrindinis mano darbas, pagrindinis – mokytojavimas ir dėstytojavimas. Kokius mokslus baigiau, tą ir dirbu. O čia kūryba – šukių dėliojimas kaip žaidimas“, – teigia R. Daužvardis, kuriam vienodai patinka dėlioti šukes ir ugdyti jaunąją kartą. Nes ir dėliodamas šukes galvoja apie jaunąją kartą – ką jaunam žmogui parodyti ir kaip jį sudominti, kad jis imtų kurti. Taikomosios dailės mokytojo specialybė įpareigoja apie tai nuolat galvoti.

Kaip sudomino vitražas?

„Galbūt taip susidėliojo aplinkybės. Mano diplominio darbo vadovas buvo Povilas Dobkevičius, šiaulietis vitražistas, A. Stoškaus mokinys. Baigiant studijas reikia padaryti bakalauro darbą. O jis pakvietė kartu su juo meistrauti. Taip ir atradau. Jis – dailininkas, aš – meistras. Menų fakultetą baigę tapome kolegos“, – paaiškina R. Daužvardis.

Kubelių metamorfozės – „Signalai“, „Smilga“.
R. Daužvardžio archyvo nuotr.

Šviesos žaismas nedideliuose kūriniuose.
R. Daužvardžio archyvo nuotr.