Pasipiktinimą ir didžiulį smalsumą sukėlė nauja Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, skirta 75-osioms didžiųjų žydų žudynių metinėms Lietuvoje.Autorė savo kontroversiškomis knygomis nebe pirmą kartą šokiruoja visuomenę: naujausias knygas nuo lentynų čiumpa ne tik masės smalsuolių, bet ir pagiežingųjų būriai. Nuo asmeninių nepagražintų moteriškos brandos tiesų R. Vanagaitė perėjo prie nepatogios, tamsios, nežinomos ir nenorimos lietuvių istorijos tiesos. Na ir kas? Pikti lietuviai plaka R. Vanagaitę už naująją knygą, bet „Mūsiškiai“ šluote šluojami nuo lentynų. Mūsiškiai, žydšaudžiai... 1941–1944 m. Lietuvoje buvo nužudyta apie 200 000 žydų, o Lietuvos miškuose yra 227 masinių žydų žudynių vietos. Ruošiant knygą remtasi tikrais faktais ir autentiškais šaltiniais, naudojami Lietuvos ypatingajame ir Centriniame valstybės archyvuose saugomi dokumentai ir bylos, žudynių dalyvių tardymo protokolai, pasakojimai. Apie visuomenės reakciją ir žmones, kurių nusikaltimai kažin kaip (ne)slėgė sąžinę, ir kalbamės su R. Vanagaite.

– Kaip jaučiatės? Ar tikėjotės tokios reakcijos?
– Normaliai jaučiuosi. Labai džiaugiuosi, kad žiniasklaida palaiko. Šiandien sužinojau, kad knygas baigiama išparduoti ir leidykla kartoja tiražą. Vadinasi, knyga rado savo skaitytoją.

Tik apmaudu, kad, pavyzdžiui, mano kartos žmonėms, mano bičiuliams, draugams labai sunku šitą knygą priimti. Aš matau, kad juos dar atakuoja ir jų draugai, klausdami, ką čia tavo draugė prirašė ir kam to reikėjo, kam tas žaizdas krapštyti.

Tai reiškia, kad vyresnioji karta yra labai traumuota šiuo atveju. Gyvenome sovietmečiu ir mes labai suaugome su aukos vaidmeniu, tad yra labai sunku pripažinti, kad mūsų žmonės buvo ne tik aukos.

Jaunesniems nėra šio aukos sindromo, tad jiems yra smalsu ir jų tai netraumuoja.

– „Žydšaudžiai“. Gal buvo kaltas jų tamsumas? Ar jie buvo antisemitai?
– Buvo labai daug visokių aplinkybių. Knygoje yra skyrius, kuriame pasakojama apie socialinį žydšaudžio portretą.
Ten surašytos visos aplinkybės, kurios juos privedė prie šito. Tarp jų buvo įvairių žmonių. Buvo ir sadistų, bet buvo ir labai paprastų, normalių – ir mokytojų, ir studentų, kurie tiesiog susiklosčius tam tikroms aplinkybėms atsidūrė prie duobės ir dauguma neturėjo moralinės jėgos atsisakyti šaudyti – jie vykdė pareigą. Jie atsistojo prie duobės, prie šautuvo ir šovė. Ir ne vieną kartą.

– Bet jiems už atsisakymą grėsė bausmė?
– Jiems kartais buvo sakoma, jeigu tu nešausi, tai mes tave nušausime. Beveik nėra tokių faktų. Tik vienas faktas per visą karo istoriją: kai Kaune, A. Mickevičiaus slėnyje, kareivukas atsisakė šaudyti ir jį nušovė. Bet yra labai daug liudijimų, kad žmonės tarnaudavo tuose batalionuose, paskui išeidavo iš tų batalionų.

Arba moksleiviai ateidavo pašaudyti per vasaros atostogas. Baigdavosi vasaros atostogos ir jie grįždavo mokytis. Kiti pereidavo į statybos batalioną, kiti pasitraukdavo.

Iš tikrųjų liudijimai sako, kad niekas neprivalėjo būti tuose batalionuose. Lygiai taip pat tie lietuviai  policininkai arba baltaraiščiai – visiškai niekas – neprivalėjo šaudyti. Jie ėjo savanoriškai, kiti nėjo. Būdavo, kad pakviečia policijos nuovados viršininkas susirinkti baltaraiščius į nuovadą, visi baltaraiščiai iš Kavarsko ar kokio kito miestelio ir ateina. Tada jiems duoda šautuvus ir sako – dabar eisite į sinagogą ir varysite žydus į Ukmergę šaudyti. Ir visi eina.

Tai kaip čia suprasti? Juk juos ne su šautuvu varė, jie patys varė su šautuvais.

Buvo antisemitizmas: oficialioji propaganda jau buvo įvardijusi, kad jie – ne žmonės, o komunistai, erkės, kenkėjai ir t. t. Tuomet žmonės buvo labai skurdūs ir buvo galima pasisavinti žydų turtą – drabužių, batų ir t. t.

Kas įdomiausia, kad dauguma nebuvo girti – priešingai negu galvojama, kad šaudė būdami girti. Ne, dauguma, nebuvo girti.

Kartais gal parduodavo tuos žydų drabužius ir vėl nusipirkdavo degtinės, gal kad užgesintų sąžinės priekaištus.

– Kai kas pyksta: esą patys žydai vykdė raudonąjį terorą ir tai buvo kerštas.
– Tų, kurie vykdė raudonąjį terorą, dauguma buvo rusai, kita dalis – lietuviai. Ir buvo dalis žydų, žinoma. Bet pirmiausia žydai visada labai pastebimi. Jeigu vienas enkavedistas – rusas ar lietuvis, tai tu dar nesuprasi, o žydą tu visuomet atskirsi iš kitų.

Tuo metu buvo iš Vokietijos atsiųsta propaganda, kad žydas lygu komunistas. Ir ši propaganda, patekusi į labai gerą dirvą, buvo priimta su dideliu entuziazmu. Ir ji yra gaji iki šiol.

Dabar Lietuvoje nebėra žydų, bet mes vis tiek sakome, kad žydai – komunistai, žydai mus trėmė ir t. t.

Visada prisiminkime Rainių tragediją, kuri tikrai įvyko – joje sudalyvavo dalis lietuvių, bet buvo pora žydų. Lietuvių neprisimename, rusų neprisimename, bet žydus prisimename. Taip, aš negaliu sakyti, kad jų nebuvo. O dabar žydų nėra, bet mes jų nekenčiame. Tai yra toks įdomus atvejis.

– Kai kas pareiškė: juk ne aš žudžiau, ne visa tauta, o konkretūs asmenys.
– Visai tautai niekas neprimetama. Tačiau tol, kol mes neįvardysime, kas tokie žudė ir kiek jų buvo, tol dėmė kris ant visos tautos.

Duokite istorikams suformuluotą užduotį surasti, kiek žmonių iš tikrųjų žudė ir kas jie tokie. Tai padaryti nėra problemų. Tai būtų galima padaryti per kelerius metus ir mes įvardijame – žudė šitie žmonės. Vis tiek jų jau nebėra tarp gyvųjų. Tuo pačiu nuo visos tautos nuplautumėme šitą dėmę. Dabar nieko nepasakyta ir svarstome – galbūt visi žudė, o gal dešimt tūkstančių, o gal šimtas, o gal pusė milijono.

Tad čia esame tik patys kalti, kad kaltė krenta ant tautos.

Bet mano knygoje niekur nepasakyta, kad esame žydšaudžių tauta, o ir aš nesu žydšaudė, ir mano seneliai nebuvo. Be to, labai daug lietuvių dirbo administracinėse struktūrose, kurios sudarė visas sąlygas žydų žudynėms.

Tad kyla kausimas – ar jie žydšaudžiai ar ne, jie kalti ar nekalti? Aš nežinau.

– Per kelerius metus be problemų galima rasti kaltuosius?
– Yra dešimtys tūkstančių bylų Ypatingajame archyve. Tereikia nuvažiuoti paprašyti, pasakyti pavardę ir jums už pusvalandžio atneš dešimt tomų bylos – galite skaityti tardymo protokolus.

– Rengdama knygą bendravote su E. Zurofu, su juo aplankėte žydų žudynių vietas.
– Tai yra protingas žmogus. Jis sutiko, kad jis neturėjo nieko reikalauti iš Lietuvos, kol ji nesubrendo pati stoti akistaton su savo praeitimi.

E. Zurofas pripažino, kad esame silpna ir traumuota šalis. Juk lietuviai lietuviams irgi labai daug pridarė. Taip pat jis pripažino ir tai, kad žydšaudžiai, deja, buvo normalūs žmonės, o ne kažkokie išgamos.

R. Vanagaitė: „Gyvenome sovietmečiu ir mes labai suaugome su aukos vaidmeniu, tad yra labai sunku pripažinti, kad mūsų žmonės buvo ne tik aukos.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.