Tradicija sveikinti savo artimuosius rašytais linkėjimais gimė dar gerokai prieš mūsų erą: senovės egiptiečiai linkėjimus įvairiomis progomis rašė ant papiruso ritinių. Kompiuterinė epocha keičia mūsų švenčių tradicijas, vis mažiau sveikinimų siunčiame paštu, nes elektroninės žinutės su paveikslėliais pas adresatą nuskrieja akimirksniu. Tačiau artėjant metų pabaigai dažnas iš vyresniųjų pavartome kažkada gautus sveikinimo atvirukus. Miela prisiminti artimų žmonių žodžius, rašyseną. Rodos, kartu su atviruku, su palinkėjimu atkeliauja  meili gerumo, draugingumo šiluma. Daugumoje kalėdinių ar naujametinių atvirukų tradiciniai vaizdeliai – žaismingi angeliukai, žiburėlis užpustytos sodybos languose, eglutės šakelė. Kai kurie atvirukai kūrybiško žmogaus rankomis išpiešti, iškarpyti, išdailinti, tretieji – tikras meno kūrinys.

Šiais metais kalėdiniais atvirukais iš Petro Kaminsko kolekcijos galime grožėtis Prisikėlimo aikštėje, o Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje lankytojų dėmesio laukia Vaidoto Janulio surengta kalėdinių ir naujametinių atvirukų paroda. Taigi pats laikas joje pasižvalgyti ir prisiminti šiek tiek atviruko istorijos.

Nuo asmeninio laiškelio iki meno kūrinio    
Europoje rasti seniausi atvirukų pavyzdžiai priskiriami XIV–XV amžiam – tai buvo labai prabangūs, rankų darbo kūriniai ar vienetiniai medžio raižinių spaudai, kuriuos vieni kitiems švenčių proga per pasiuntinius dovanojo tik labai turtingi aristokratai. Seniausias žinomas tokio tipo atvirukas saugomas British Museum archyve Londone: pasak legendos, Orleano kunigaikštis Čarlzas ant atviruko parašė eiles savo mylimai žmonai apie 1415 metus ir per pasiuntinį išsiuntė iš London Tower’io, kuriame tuo metu kalėjo.

Tikroji atvirukų istorija prasidėjo 1869 metais Austrijos-Vengrijos imperijoje. Šios šalies pašto administracija priėmė sprendimą leisti susirašinėjimą ant nedidelių kortelių. Prancūzijos-Prūsijos karo metu kareiviai, rašydami atvirlaiškius artimiesiems, pradėjo juos puošti piešiniais, tad verslininkai suskubo parūpinti kortelių su jau atspausdintomis iliustracijomis – taip atsirado pirmieji vaizdų atvirukai, kurių tobulinimui nėra ribų.

1895–1918 metų laikotarpis pripažintas atvirukų „aukso amžiumi“ – pradėta spausdinti įvairiausius atvirlaiškius ir atvirukus: sveikinimo, suvenyriniai, išdaigų ir nuotykiniai (su paslaptimi), informaciniai ir humoristiniai, etnografiniai ir reklaminiai, turistiniai, istoriniai, su meno kūrinių vaizdais ir reprodukcijomis, žymių politikų, literatų, muzikų portretais. Populiariūs buvo ir rankų darbo, įvairiomis dailės priemonėmis sukurti.

Pirmieji atvirukai Lietuvoje pradėti spausdinti 1875 metais, o 1890 m. pasirodė ir spalvoti atvirukai.

1904 metais Lenkijoje išleisti atvirukai su spalvotomis dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslų reprodukcijomis.

Vilniuje lietuviškų atvirukų leidybą ir prekybą organizavo žymus Lietuvos kultūros mecenatas Petras Vileišis.

Atvirukus savo iniciatyva kūrė ir spausdino Lietuvos menininkai: dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas, akvarelininkas Antanas Jaroševičius, menotyrininkas Paulius Galaunė, skulptoriai Juozas Zikaras, Petras Rimša.

Pirmosiose Lietuvos dailės parodose (1907–1914) šalia kitos atributikos išleisti ir fotoatvirukai su dailininkų kūrinių reprodukcijomis (M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus ir kt.). Paštu buvo siunčiami ir originalai – vienetiniai dailininko sukurti atvirukai. 2016 metais Druskininkuose, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, buvo surengta atvirukų paroda.

Iš artimų žmonių gauti vaizdūs laiškeliai nebuvo išmetami, taip susidarydavo nedideli asmeniniai atvirukų rinkiniai, kurie ne vienuose namuose išaugo į plačias kolekcijas. Emocinis susirašinėjimų ir atvirukų siuntimo poveikis psichologų dar neištyrinėtas. Vienur brangių žmonių atvirukai būdavo įrėminami, kitur saugomi šeimos albumuose, prieš kelis dešimtmečius buvo mada atvirukais apklijuoti lempų gaubtus, gaminti vazeles ar dėžutes.

Populiarėjant turizmui, paklausūs pasidarė svečiose šalyse įsigyjami atvirukai, jie dažnai perkami „sau, atminčiai“, jų rinkiniai – tarsi asmeniniai vizualinės atminties archyvai, pasakojantys apie aplankytus kraštus, miestus, paminklus, muziejus. Atvirukų kolekcionieriai būrėsi į klubus, spausdinami specialūs filokartijos žurnalai, albumai. Bent dalį sukauptų turtų galime išvysti parodose.

Atspindi menininkų techninius ieškojimus ir bendrystę
Šiaulietis prof. Vaidotas Janulis savęs nelaiko kolekcininku, bet prasitaria namuose turįs apie 50–60 ąsočių. Daugiausia tai kurso draugų dovanos. Yra labai įdomių, vienetinių. Eksponuoti jų nesiruošia, esą nedrąsu būtų „konkuruoti“ su V. Valiušio keramikos muziejumi Utenoje.

Profesorius pasakoja, kad atvirukų paroda bibliotekos Menų ir muzikos skyriuje atsirado gana netikėtai. Pervertė savo archyvus ir paaiškėjo, kad sukaupta per 70 naujametinių atvirukų. „Sovietmečiu buvo tokia mada – dailininkai tarpusavy siuntinėdavo pačių sukurtus atvirukus. Noras pasveikinti bičiulį pasitarnavo ir kitam svarbiam reikalui – parodyti savo technologinius bandymus. Tai dabar specialisto akimis galima įžvelgti maždaug dešimtmečio grafikos kaitą“, – komentuoja V. Janulis.

Atvirukuose nebūtina ieškoti įprastos kalėdinės ar naujametinės simbolikos, retai kuriame rasi. Tai jaunų menininkų saviraiška, bandymas savaip interpretuoti zodiako ženklus, užkoduoti metus ar slaptas užuominas. Kai kurie vaizdai susiję su asmeniniais įvykiais, pavyzdžiui, Rimantas Buivydas atviruke  išraižė savo namelį, kurį neseniai buvo pasistatęs. Kai kurie atvirukai sukurti ant nuotraukos, kiti – šiaip jaunatviškas pašmaikštavimas, yra keletas studentų sukurtų ofortų.

Didžioji dalis atvirukų kurta šilkografijos technika. Tapytojams, kaip Povilui Anikinui, Gražinai Arlauskaitei-Vingrienei, pagal jų piešinius ir pasirinktas spalvas V. Janulis sako padėjęs sukurti tinklelius, atspaudus padaryti. O, tarkim, Edmundo Birgėlos darbuose iš karto atpažįstama tvirta grafiko ranka.

Parodai atrinkta ne tik šiauliečių, bet ir klaipėdiečių, vilniečių menininkų sukurtų atvirukų. Yra ir Vytenio Rimkaus žaismingas kūrybinis bandymas. Prof. V. Janulis prisipažįsta, kad kai kurių darbų autorystės atsekti nebepadeda net įrašas atviruke. Pokalbyje nesyk minimos menininkų A. Raukčio, P. Vilučio, R. Buivydo, R. Garbačiausko, G. Vingrienės, Bizauskų pavardės. Eksponuojama ir keletas paties V. Janulio sukurtų atvirukų. Visi jie mažatiražiai, pasak autoriaus – atspausdavo tik iki 50 egzempliorių.

Akį patraukia Povilo Anikino 1990 metų atvirukas su tautiška simbolika. Aloyzo Raukčio gana aiškūs simboliai –  iš skrybėlės(-kalvelės) dygstantis medis, džiaugsmo pliūpsnis supa stilizuotą kūdikėlį. A. Raukčio „laiko ratas“ panaudotas ir parodos plakatui, nes puikiai atspidi jos idėją. Žaismingas Rimanto Tomo Buivydo 1985 metų atvirukas su portretu. Vyras džiūgauja rankose kaip knygą laikydamas automobilį. Vidas Bizauskas ir Romas Balinskas atvirukų vaizdus kuria panaudodami nuotraukas, tik kiekvienas savaip. Vienme Vaidoto Janulio atviruke graži stilizuota eglutė – šventės simbolis,  o kitame – tikras rebusas, kol atrandi jog akys – tai žuvys, nosis – pelė, plaukai – medžio šakos.

Kiekvienas atvirukas pažymėtas raidėmis PF. Tai prancūzų kalbos posakis „Pour Feliciter“, reiškiantis sveikinimą. „Kadangi iš mūsų mažai kas prancūzų kalbą mokėmės, manydavome, kad tai angliškas posakis „Post Factum“, kitaip sakant, metai baigiasi“, – šypteli menininkas.

Atskiros analizės nusipelno užrašai atvirukuose. Ant kai kurių net viršutinėje dalyje užrašyta „Su šv. Kalėdom ir Naujaisiais metais“, kai kuriuose – tik vidinėje pusėje. Pasak parodos sudarytojo, minėti Kalėdas, naudoti krikščioniškus simbolius – tai savotiška ano meto tylios rezistencijos forma. Ranka įrašyti linkėjimai trumpi, žaismingi, kartais bravūriški, labai asmeniški.

Atvirukų kolekcija apima laikotarpį iki 1990 metų. Paskui mada siuntinėti atvirukus ėmė blėsti. Juos nukonkuravo elektroninė erdvė. Dabar mažai dailininkų atvirukus bekuria, nebent Vilniuje prie Šiuolaikinio meno muziejaus dar profesionalų sukurtų atvirukų. galima įsigyti. Tad ši paroda – lyg mažytė grafikos istorijos atkarpėlė, pasakojanti apie nykstantį grafikos žanrą – atviruką.

Autorius nežinomas.
Vaidoto Janulio archyvo nuotr.

Vaidotas Janulis: „Šie atvirukai primena menininkų bendravimą, atskleidžia  jų kūrybinius bandymus.“
Vaidoto Janulio archyvo nuotr.

Aloyzas Rauktys.
Vaidoto Janulio archyvo nuotr.