Šį kartą siūlome pažintį su šiauliete dailininke, eksperimentinės grafikos kūrėja Vaiva Kovieraite-Trumpe. Diskusijas provokuojantys kūriniai, kuriuose permąstomi nuotraukų archyvai, atskleidžia daugiasluoksnę erdvę, joje susipina praeities ir dabarties pasauliai, perregimos tikrovės ir iliuzijos interpretacijos. Menininkės  kūryba palankiai sutikta ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių, JAV, Kinijoje, Malaizijoje, kt., sudomino žiūrovus  spalio mėnesį vykusioje meno mugėje „ArtVilnius 21“. Šiaulių knygų mugėje jos maketuoti leidiniai išsiskyrė dizaino estetika. Šiuo metu autorė intesyviai ruošiasi  parodai Vilniaus galerijoje „Arka“.

– Labiau domėjotės muzika, tad kas paskatino studijuoti dailę? Gal čia ‚,nagus prikišo“ Kuršėnų Stasio Anglickio mokyklos ar Lauryno Ivinskio gimnazijos mokytojai?
– Turėjau daug gerų mokytojų, bet negalėčiau pasakyti, kad būtent jie paskatino dailę rinktis.

Veikiau mano pasirinkimas buvo kompromisas su tėvais. Daugelis tėvų nenori, kad vaikai dailės ar muzikos, apskritai, menų kryptimi suktų. Mano mama norėjo, kad prestižinę profesiją rinkčiausi, teisę studijuočiau ar mediciną. Galiausiai sutarėme, kad stosiu į architektūrą. Tokį radome kompromisą. Tačiau nebuvau tinkamai  pasiruošusi brėžinių, į architektūrą Dailės akademijoje nepavyko įstoti. Pabėgti toliau nuo namų, kaip daugeliui jaunų norisi, nepasisekė. Tada rinkausi grafiką Šiaulių universitete. Tėvams nebebuvo kur dingti, neprieštaravo. Tikėjausi, kad metus pasimokysiu Šiauliuose ir vėl bandysiu laimę Vilniuje. Gal trys iš mūsų grupės panašių planų turėjome. Likome visi.

Susidraugavome, labai patenkinti, sėkmingai baigėme Šiauliuose. Tik iš bendramokslių mažai kas kūryba beužsiima, dauguma į kitas veiklos sritis pasuko, dalis po užsienius išsibarstė. Daugumai dailė – tik hobis. Bet malonūs studijų metų sentimentai liko, santykiai mūsų geri, draugai iki šiol.

– Esate dailininkų šeima. Studentiška meilė išaugo į tvirtą ryšį ar kūryba sujungė kelius?
– Su Dainiumi susipažinome studijų metais, bet atitolome, paskui vėl susitikome. Matyt, jis ir buvo pagrindinė priežastis, kad grįžau iš Švedijos į Lietuvą, į Šiaulius.

Kai pakeliauji, supranti, kad iš esmės gyvenamoji vieta yra kaip taškas, kuris netrukdo toliau išvažiuoti, bet visada gali sugrįžti. Nesvarbu, tai Vilnius, Šiauliai ar koks nors kaimas. Aišku, „corona“ šiek tiek prislopino viską, pasidarė sudėtingiau, tačiau panorėję galime keliauti bet kur iš bet kokio taško. Neįprasta taip sakyti, bet aš patenkinta: gyvenu tokioje vietoje, kur viskas per kelias minutes ranka pasiekiama. Studiją turime, namus, darbą. Yra galimybė bet kur skristi, tik panorėk. Mūsų dukrytei jau penkeri, augant dėmesio vis daugiau reikia. Pirmus dvejus metus piešti ji visai nenorėjo, dabar jau kažką kuria. Vis dėlto labiau dainuoti patinka.  Nespaudžiame, dailininkų dukra nebūtinai bus menininkė.

– Studijų metais dirbote šilkografijos technika, paskui eksperimentuodama atradote kitų metodų, kaip transfertechnologijos. Vis dar esate ieškojimų kely?
– Grafikos bakalauro studijų metais teko išbandyti labai įvairių technologijų, iš kurių labiausiai buvau pamėgusi šilkografiją dėl jos įvairiapusiškumo ir pritaikomumo, tad tęsdama grafikos magistro studijas kelerius metus kūriau išskirtinai šilkografijos technologija. Vėliau atsirado noras į kūrybą įvesti daugiau eksperimentavimo, netikėtumo momentų, ko šilkografijos technika nesuteikia. Pradėjau eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis, skiedikliais, pigmentais ir panašiai. Man kūrybiniai ieškojimai yra neatsiejama meninio proceso dalis, tad buvau, esu ir dar tikrai būsiu.

– Jūsų kūrybinėje biografijoje nuo pat studentiškų laikų daugybė laimėtų stipendijų, įvairių tarptautinių konkursų apdovanojimų. Personalinių parodų surengta nemažai,  o grupines net sunku suskaičiuoti. Iš kur tiek energijos, sumanymų?
– Kūryba man visada centre, o ne kur nors šalia. Vienu metu buvau Šiaulių dailininkų organizacijos pirmininkė, pajutau, kiek daug savęs reikia atiduoti kitoms sritims: kuravimas, organizavimas. Tiesiog išsitaškai, sunkiau susikaupti kūrybai. Šiais metais pašalinius dalykus riboju, siaurinu. Stipendijos skatina dirbti, nes esi įsipareigojęs, turi atsiskaityti. Tiesiog lengvas spyris, kad turi daryti parodas, projektus. Anksčiau nemažai teko dalyvauti užsienio projektuose. Kai auga dukrytė, save turiu šiek tiek labiau  riboti. Bet mielai dalyvauju grupinėse parodose. Grupinių jau daugiau nei 50-60 galėčiau suskaičiuoti: visuose kontinentuose tai tikrai.

Kasmetinės šiauliečių dailininkų parodos – unikalus reiškinys, suburia Šiaulių regiono menininkus. Svarbu, kad bendruomenė draugiška būtų. Reikia tradiciją palaikyti, išsaugoti.

Plenerai – geras dalykas, tik man įdomiau rezidencijos, kurios trunka ilgiau. Yra krūva bendraminčių, su kuriais dalyvauji kūrybiniame procese, dalijiesi laisvalaikiu. Ypač įdomu buvo  Slovėnijoje, Švedijoje, Latvijoje. Svarbu dalyvauti, jei nori būti pasaulio žmogus. Be to, menininko įvaizdis keičiasi. Turi būti pats sau vadybininkas, ne vien kūrybine puse rūpintis.  

Šiauliuose tarp galerijų bendradarbiavimo nėra daug. Kiekvienos atskiri planai, konkurencija. Ypač tarp biudžetinių. Kai užsidarė Šiaulių universiteto galerija, šiek tiek susitraukė menininkų bendravimo laukas. Geras sprendimas buvo įkurti  Šiauliuose meno erdvę S■IN. Patalpos dar vadovaujant Dainiui nupirktos perpus su Lietuvos dailininkų sąjunga. Kai Bronius Rudys perėmė vairą, sutvarkė neblogai. Meno erdvė S■IN laisvesnė, didžioji dalis veiklos iš idėjos. Joje  daugiau šiuolaikiško meno, kūrybinius eksperimentus ten galėsime pristatinėti.

Laisvalaikio nedaug. Kultūrinių renginių, parodų, muziejų lankymas – gal labiau darbas nei poilsis. Knygai laiko surasti vis sunkiau. Kiekvieną savaitę lankau prancūzų kalbos kursus. Metus gyvenau Prancūzijoje, esu įsipareigojusi tobulinti įgūdžius. Stengiuosi bent kartais prancūzišką filmą pažiūrėti.

– Internete radau ciklą „Niekada nebebus taip, kaip buvo“. Ar galima teigti, kad jūsų kūryboje ryškus postmodernaus pasaulio pojūtis, jog visa laikina, trapu, netikra? Tai reakcija į pandemiją? Ko ieškoti jūsų perkurtuose vaizduose – ano laiko ilgesio ar dabartinės būties grėsmių?
– Ciklas „Niekada nebebus taip, kaip buvo“ buvo sukurtas per pirmąjį karantiną Lietuvoje ir pasaulyje. Man, kaip menininkei, buvo įdomu paanalizuoti galimos visuomenės modelį, ateities formatą ir vizualiai paspėlioti, kaip konkrečiai atrodys tas „nebebuvimas kaip anksčiau“. Atsispiriant nuo karantininės patirties, vidinės konfrontacijos, kūrinių cikle tyriau susiaurėjusios būties apibrėžimą, jos prasmę. Man buvo įdomūs niekuo neypatingi pasakojimai apie kasdienius nutikimus, santykius su artimaisiais, kurie užšifruoti dviprasmiškais gestais, daiktais ir žvilgsniais. Karantino nuobodulys tapo atspirties tašku, nuo kurio formavosi kasdienybės filosofija, būdas atgimti iš dingusio pasaulio pelenų.

– Meno mugėje „ArtVilnius‘21“ spalio mėnesį  buvo sėkmingas debiutas?
– Šiemetinė mugė Vilniuje buvo pirmas kartas ne tik man. Meno erdvė S■IN pirmą kartą išėjo į viešumą, Bronius Rudys irgi toje mugėje pirmąsyk dalyvavo. Bronius eksponavo ankstesniais metais pieštuku sukurtus 5 ar 6 ciklus. Aš pateikiau  pastarųjų 5 metų portretinius liminalus ir kelis darbus tema „Kitos vietos“. Labai įdomi patirtis, smagios emocijos. Lankytojai domėjosi, įsigijo darbų. Debiutas puikus. Palankūs atsiliepimai paskatino toliau kurti.

– Šiemetinėje Šiaulių knygų mugėje už savitą meno katalogo dizainą apdovanotas leidyklos LDS „Šiaulių dailininkų sąjunga“ katalogas „Meno laboratorija“. ŠAVB parengtos knygos „Vytenis Rimkus: bibliografijos rodyklė“ šviesus žaismingas dizainas irgi sulaukė pagyrų. Knygų dizainerės veikla turbūt labiau susijusi su tiesioginiu darbu bibliotekoje?
– Iš tiesų taip. Pirmąją knygą maketavau prieš 8 metus. Atsitiko taip, kad reikėjo pagelbėti draugų įmonei, pusė knygos jau buvo sumaketuota, teko užbaigti. Išmokau dirbdama. Dabar jau bent 30 knygų esu sudėliojusi. Smagu išgirsti, kad žmonėms patinka. Tris knygutes pati iliustravau. Įdomu buvo išbandyti risografijos spaustuvės metodą: kaip ir šilkografijoje, spausdinama po vieną spalvą atskirai. Grožis slypi spalvų persidengimuose ir sodrume, autentiškame kiekvieno antspaudo „netobulume“, subtiliose  tekstūrose.  

Minėtas katalogas atsirado kaip projekto „Meno laboratorija“ rezultatas. Darėme parodas, sudėjome į vieną leidinį. Dirbti buvo smagu, nes turėjau visišką laivę.

Prieš 5 metus turėjau iliuziją, kad Šiaulių menininkams reikia nemokamai platinamo laikraščio. Pradžioje parėmė Savivaldybė, dabar jau Kultūros taryba prisideda. Laikraštis „Kvadratas. Meno teritorija“ kviečia menininkus pasisakyti tam tikrais aktualiais klausimais ir taip siekiame burti meno bendruomenę. Jis išeina tris kartus per metus, tačiau man nuo jo leidybos teks kurį laiką pailsėti, koncentruotis labiau į kūrybą.

– Kokie artimiausi kūrybiniai planai?
– Penktadienį atidarau personalinę parodą Vilniuje, galerijoje „Arka“. Dabar labai stipriai jai ruošiuosi. Pristatysiu trejus metus kurtą ciklą „Kitos vietos“. Prieš tai kūriau liminalus, savo transfertechnologija. Jie labiau su portretu susiję. Juose  meno objektas atsiduria dviprasmiškoje fazėje, pranoksta istorinį ribotumą ir priklauso belaikei dabarčiai. Aš gilinausi  į vaizdinio marginalijas, tam  naudojau ne tik savo šeimos, bet ir draugų senelių, prosenelių giminaičių senas nuotraukas. Dabar  per peizažą, urbanistinį vaizdą siekiu atskleisti ribą tarp tikro vaizdo ir fiktyvaus. Atsispiriu nuo fotografinio vaizdo, bet jį transformuoju į kitą dimensiją. Man įdomu pagauti tą momentą,  kai nesi nei ten, nei čia. Kurtuvėnuose prieš metus buvo tarpinė paroda „Vietos“. Rodžiau šiek tiek liminalinių portretų ir  erdvės perkūrimo. Dabar išsigrynino. Trečiadienį išvežu į Vilnių, tai vis dar žiūriu, kuo papildyti. Man, kaip kūrėjai, įdomu keisti suformuotos, sukonstruotos erdvės įvaizdį, transformuoti pačios erdvės sąvoką, grįstą asmenine patirtimi. Remdamasi realiomis, egzistuojančiomis vietomis sukuriu įspūdį tokios erdvės, kurioje egzistuoja ta neaiški riba tarp utopijos ir heterotopijos, kai įmanoma būti keliuose kontekstuose vienu metu.

Tikroviškas vaizdas nebėra įdomus. Šiuolaikiniam menui  tinka žodis „laboratorija“: įtraukia pats  kūrybinis procesas, kai susiduri su kažkuo, ko nežinai. Rezultatas dažnai nustebina.

Kai nemažai dirbi, atsiranda žmonių, kurie mato tavo veiklą, domisi, kviečia. Esi priversta neatsilikti, stebėti aktualijas, žinoma, ne visur spėji. Nežinau, ar drąsu kalbėti apie pripažinimą, bet žinomumas didėja, kontaktai plečiasi. Dažnai kvietimų atsiranda netikėtai. Jau esu pakviesta surengti parodą gimtajame mieste, Kuršėnuose. Kitais metais laukia simpoziumas Latvijoje.

– Kalbant su jumis susidaro įspūdis, kad nestokojate optimizmo, o kūriniai tarsi kalba priešingai.
– Ko gero, ir tuose tamsiuose kūriniuose galima įžvelgti pašmaikštavimo, saviironijos ir pan. Surūgėliu būti, niurzgėti ar bent paliūdėti rasi priežasčių, bet mums to visai nereikia.

V. Kovieraitė-Trumpė: „Man kūrybiniai ieškojimai yra neatsiejama proceso dalis“.
Zigmo RIPINSKIO nuotr.

V. Kovieraitė-Trumpė. Kitos vietos Nr. 7.
Asmenininio archyvo nuotr.

V. Kovieraitė-Trumpė. Kitos vietos. Indija.
Asmenininio archyvo nuotr.

V.  Kovieraitė-Trumpė. Kitos vietos. Vietnamas.
Asmenininio archyvo nuotr.