Šiauliai – Saulės miestas. Kiekvienam taip nuskambėjusi frazė, įkyriai vartojama oficialiose kalbose, vargiai primena Saulės mūšį, kurio atmintis snaudžia šio mūšio memorialinėje vietoje – apsnigtoje, veikiausiai pelkėtoje, kas ją težino. Tad nenuostabu, kodėl toks šūkis skamba kaip kažkas „pritempta“. Greičiau jau geltonas prekybos ir pramogų centras iškyla nei didinga istorija. Miesto įvaizdis slopsta, krypsta, tad neatsitiktinai Šiaulių architektai, istorikai ir miesto bendruomenė Dailės galerijoje susirinko diskutuoti apie miesto urbanistinės erdvės identitetą – kaip jį atrasti, ką daryti, kad Šiauliai vystytųsi ir nemažėtų.

Diskusijos moderatorė Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Rūta Stuopelienė mano, kad šiauliečiai nori, kad miestas klestėtų. Tačiau kažkodėl darbų pradžios nematyti.

„Praėjo 26 metai. Dar galiu suprasti pirmąjį dešimtmetį, atsitiko daug dalykų. Bet dabar po 2000-ųjų, po įstojimo į ES, po ekonominių pakilimų, kai atsirado nauja industrija, kai matome miesto pakilimą, žinutės, kad norime sukurti miestą žmonėms, nematome“, – diskusijoje kalbėjo R.  Stuopelienė.

Pasak jos, jaučiama tam tikra atskirtis: nežinoma, ar naujoji valdžia galvoja apie miesto perspektyvą, kuri turėjo būti pasiūlyta prieš 20 metų. Apie miesto identiteto ar įvaizdžio ateitį nėra jokių žinių. O ir kvietimai konferencijon buvo išsiųsti kiekvienam Šiaulių miesto tarybos nariui, bet į renginį atvyko tik vienas kitas. Gal penktadienis, gal šventinis laikotarpis, o gal neapsimokėjo.

Šiauliai miestiečių sąmonėje
Štai Šiaulių universiteto Humanitarikos tyrimų centro darbuotojai dr. Modestas Grigaliūnas ir doc. dr. Simonas Strelcovas pristatė „gyvojo“ Šiaulių miesto veido kaitą viešųjų erdvių požiūriu XX-XXI a. Tai tokia žmonių atminties jungtis su istoriniais šaltiniais, kurios rezultatu tapo žemėlapis. Jame paaiškėja, kur koncentravosi ir kur dabar koncentruojasi viešosios miesto erdvės. Tinklalapyje patalpintoje anketoje šiauliečiai atsakinėjo į klausimus, o mokslininkai rinko istorinę medžiagą. Ištyrę istorinius šaltinius mokslininkai išskyrė grožio, kultūros, maisto, pramonės, amatų, prekybos, švietimo takus, o remiantis šiauliečių apklausomis, jų gyvenimiška patirtimi ir jų sukaupta informacija atmintyje, suformuoti kriminalų, laisvalaikio, romantikos, švenčių takai.

Antai laisvalaikio takas atskleidžia, kad sovietmečiu labai aiškiai dominavo kino teatrai, kuriuose žmonės praleido laisvalaikį. Populiarios buvo kavinės, centrinis miesto parkas, čiuožykla, pėsčiųjų bulvaras.

Naujaisiais laikais tampa populiarūs atskiri jo objektai – amfiteatras, miesto laikrodis „Gaidys“, Beržynėlis, Salduvės piliakalnis, Senosios miesto kapinės. Išlieka svarbios gamtinės urbanistinės vietos – tokios, kaip Talkšos pakrantė.

Ideologines šventes keičia valstybinės šventės, minimos Prisikėlimo aikštėje, labai daug dėmesio skiriama miesto gimtadieniui, šalia populiaraus pėsčiųjų bulvaro, Talkšos pakrantės, išryškėja Dailės galerijos organizuojami „Enter“ ir „Virus“ festivaliai.

Naujausiais laikais žmonės ima emigruoti į tokias šventes kaip „Saulės žiedas“, „Ant rubežiaus“, į įvairias įstaigas ir organizacijas – į galerijas, atnaujintą Koncertų salę, Kultūros centrą, „Aušros“ muziejaus padalinių organizuojamus renginius. Nebelieka Salduvės piliakalnio ir parko taškų.

Kaip atskleidžia tyrimas, keitėsi pasimatymų vietos – kažkada labai populiaru buvo susitikti prie pagrindinio miesto laikrodžio, centriniame bulvare ar prie „Auksinio berniuko“. Naujausiais laikais dažniau pasimatymai vyksta prekybos ir pramogų centruose bei prie „Centukų“ fontano.

Mokslininkai pabrėžia: jei mieste viešoji erdvė pakankamai patraukliai sutvarkoma, tai prie jos arba joje pradeda virti gyvenimas.

Įdomu tai, kad sovietmečiu centrinio miesto parko niekas neįvardijo kaip pavojingos miesto vietos. Juk ten vykdavo šventės. Naujaisiais laikais, miestiečių nuomone, pavojingi rajonai – Šimšė, geležinkelio stotis ir kažkada gyvavęs minėtas parkas, kur tiesiog nemalonu vaikščioti. Dar vienas į kriminalų taką įtrauktas objektas pačioje miesto širdyje – naktinis klubas „Pegasas“.

Daug, pasak mokslininkų, kalbama apie tai, kad Šiaulių pėsčiųjų bulvaras nyksta ir sunkiai pritraukia žmones. Šis tyrimas rodo, kad žmonėms bulvaras yra pakankamai svarbus ir šios vietos laidoti jokiu būdu nevalia. Įvairios viešosios miesto erdvės buvo sutvarkomos, jos ėmė traukti miestiečius – to pavyzdys yra ir Talkšos pakrantė. Tad pavojų nugali civilizacija: jeigu buvo galima matyti, kad autobusų stotis buvo įvardijama kaip pakankamai pavojinga, tai ten esantis prekybos centras išsprendžia problemą.

Strateginis planas – nieko unikalaus
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja ir architektė-urbanistė Giedrė Mendoza-Herrera prašo priminti miesto strateginio plano teiginius. Jame – trys žodžiai, apibūdinantys Šiaulius – veržlus, atviras, saugus miestas.

„Ar šitie žodžiai tinka bet kuriam miestui? Kodėl tai yra Šiauliai? Kuo tai padeda mūsų individualiam unikaliam identitetui? Kodėl Šiauliai yra Saulės miestas – niekas nepasako. Buvo Saulės mūšis, bet net ne saulės. Turėjome vieną žodį, su kuriuo turėjome identifikuotis ir sukurti miesto „brendą“. Dėl vienos žodžio reikšmės mums lengviau identifikuoti patį miestą, nors ką bendro turime su saule? – svarstė architektė. – Remiantis bendruoju ir strateginiu miesto planais, pagrindiniais miesto dokumentais, jokio įvaizdžio mes neturime. „Atviras, saugus, veržlus“ – tiktų dideliems miestams Kaunui, Vilniui. Bet minėti miestai turi įvaizdžius – Vilnius yra sostinė, Kaunas kupinas kultūros, Klaipėda – jūrų uostas.“

Dar vienas liūdnas faktas, kad daugelis Šiaulių miestą identifikuoja su prekybos centrais. Kita bėda, kad nėra architektų ekspertų tarybos, kuri padėtų apsaugoti pastatus – kultūros paveldo objektus, kad Šiauliai neprarastų tos vertės, kurią šiuo metu turi.

O štai VDA Telšių fakulteto profesorius architektas, Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Žebrauskas pristatė praktinę Telšių miesto prikėlimo dalį ir pažymėjo, kad etnografija šiame procese yra labai svarbus dėmuo.

„Vienas populiariausių Šiauliuose renginių yra kaimo muzikantų ir kapelijų festivalis „Ant rubežiaus“. Miesto tapatybės žaidimai yra labai svarbūs, jie turi turėti labai konkretų ir labai tikslų atspirties tašką į istoriją. Žaidimas iš pirmo žvilgsnio – nekaltas. Bet jūs pamėginkite dabar šiauliečiams išmušti iš galvų, kad Šiauliai dalijasi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos. O juk tai žaidimas, neturintis nieko bendra su istorija“, – aiškina profesorius pabrėždamas miesto tapatybės daugiasluoksniškumą.

Jis pasiūlė prisiminti, kad Šiauliai yra didelis rimtas žaidėjas – regionas, nulėmęs Lietuvos istoriją. „Jeigu ne šitas regionas, tai mes kalbėtumėme visiškai kita kalba visiškai kitoje erdvėje. Bet nuostata labai aiški. Ir labai gaila, kad Šiauliai, būdami būtent tos unikalios regioninės dermės dalimi labai aiškiai, yra visiškai tai praradę. Jokiu būdu negalima mechaniškai grąžinti tokių dalykų. Bet klausimas, ar negalima to panaudoti, ar to nereikia? Užmirštus dalykus galima prisiminti ir po truputį vystyti“, – sako A. Žebrauskas.

Architektas urbanistas Vytenis Rudokas prieš pateikdamas urbanistinius-architektūrinius pasaulio sprendimus tikina, kad pakanka nueiti į knygyną ir pažiūrėti atvirukus – iš jų paaiškėja atsakymas, koks dabartinis miesto identitetas. „Ir pasidaro velniškai liūdna. Aš ten matau tik Katedrą, geriausiu atveju – „Metalinę lapę“ bendrame gražios panoramos kontekste. Prie liūdesio prisideda įdomi patirtis. Mano pirmoji patirtis buvo tokia, kai aš apie 1995 metus atvykau pas kolegą į Vilnių, į susitikimą su architektais. Susitikime su krūva nepažįstamų mane pristatė – visi sukluso ir pirma informacija, kurią išgirdau, buvo: „O ku tavo treningai?“ Identitetas yra visuma visko, kas yra mieste – tai ir mes, ir mūsų veiksmai, kas mieste yra ir kas jame vyksta. O vyksta bet kas bet kur ir bet kaip“, – mano architektas.

Medžiagą turime, kada dirbame?
Užtai Šiaulių „Aušros“ muziejaus Raimundas Balza diskusijai besibaigiant pasisakė, kad pasvarstymų apie tai, kaip galėtų būti arba kaip kur nors yra pasaulyje, nebereikia.

„Mus reikia pradėti dirbti. Darbą mes pradėjome – turiu omenyje muziejininkus, istorikus. Pradėjome šviesti visuomenę. Sukūrėme 30 filmų „Įdomioji Šiaulių istorija“ apie kiekvieną pastatą ir kiekvieną gatvę. Tyrimų daryti nebereikia, nes viskas yra surinkta sudėliota, aprašyta, įvertinta, medžiaga surinkta. Mes tą darbą padarėme. Antras etapas: mes apibrėžėme miesto senamiesčio zoną – archeologinę-istorinę vietą. Padarėme sąrašą pastatų, besiremdami architekto akademiko Miškinio medžiaga – urbanistiniu ir architektūriniu vertinimu. Tie pastatai kasmet po vieną-po du vis rekonstruojami, nugriaunami-rekonstruojami“, – sakė R. Balza.

Taip pat jis pateikė atsakymą vis dar svarsčiusiems, koks tas Šiaulių identitetas. Nejau nesimato. Modernizmo architektūra ir jai sukurti muziejaus maršrutai, „sitykvestai“, pagal kuriuos galima vaikščiojant po miestą apžiūrėti objektus, skaityti mobilius ženklus, į išmanųjį telefoną gauti pastatų istorijas. Viskas kaip ant delno. Surengtos parodos žymiesiems miesto architektams K. Reisonui, V. Bitei. Sovietinės architektūros mieste yra daug, kuri irgi yra unikali. Belieka istorinį karkasą kaip vėrinį verti. O kur dar gamtinis klodas – tereikia sutvarkyti Talkšos ežero pakrantes.

„Turime modernizmo architektūrą, istoriškai susiformavusią miesto aikštę. Sovietinio paveldo žmonės atvyksta ieškoti iš pasaulio – tai yra unikalu. Turime gilias istorines karališkas šaknis – iki pat XIX a. pr. buvome toks miestas. Turime pramonę, unikalų kompleksą – atvykstanti profesūra iš Europos, pamačiusi Ch. Frenkelio fabriką, šaukia: unikumas, tik nesunaikinkite, nes nebėra tokių jau Vakarų Europoje, viskas pražuvo. O ką mes darome? Tai ko čia dar besitarti – dirbti reikia“, – pasisakė R. Balza.

Diskusijos moderatorė Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė R. Stuopelienė teigia, jog nežinoma, ar naujoji valdžia galvoja apie miesto urbanistinę perspektyvą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

VDA Telšių fakulteto profesorius architektas, Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatas A. Žebrauskas siūlo atsisukti į krašto vaidmenį Lietuvos valstybės kūrimosi istorijoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.