Prieš porą savaičių į Lietuvą iš tolimosios amžinojo įšalo žemės Igarkos sugrįžo ekspedicijos „Misija Sibiras’16“ dalyviai, kurie dvi savaites tvarkė didžiausias Sibire tremtinių kapines, užimančias daugiau negu vieną hektarą ploto. 16 atrinktųjų ekspedicijos dalyvių nusprendė žengti už savo komforto zonos ribos ir vedami pilietiškų tikslų nuvyko už poliarinio rato sutvarkyti anuomet į Sibirą ištremtų ir ten palaidotų lietuvių kapų. Šiaulietis Vaidotas Steponavičius – vienas iš šių metų „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyvių. Vaikinas pasakoja, kad dėl didelio norinčiųjų dalyvauti skaičiaus nepuoselėjo vilčių patekti į galutinę komandą, tačiau sužinojęs, kad yra vienas iš atrinktųjų, iškart pakeitė vasaros planus. Pirmieji įspūdžiai, darbas kapinėse, kitokia kasdienybė ir pagrindinės ekspedicijos idėjos – apie tai iš pirmų lūpų.

Apie pasiruošimą ir pirmuosius įspūdžius
Vaidotas pasakoja, kad projekte nusprendė dalyvauti dėl kelių priežasčių – artimos tremtinių tematikos ir pagrindinės ekspedicijos idėjos. „Mano pasiryžimą dalyvauti nulėmė keletas priežasčių. Tremtinių tematika mane domino jau seniai, o šis projektas teikia galimybę pačiam prisiliesti prie gyvosios istorijos. Žinoma, yra ir daugiau panašių iniciatyvų, tačiau „Misija Sibiras“ projektas turi daug platesnių užmojų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mane labiausiai patraukė tai, kad sugrįžimas iš Sibiro nėra misijos pabaiga. Didžiausias darbas dar prieš akis – skleisti įgytą patirtį ir pilietiškumo idėjas šalies jaunajai kartai. „Misija Sibiras“ – šviečiamasis visuomeninis projektas, kuriame matau prasmę“, – pokalbio pradžioje sako Vaidotas.

Vaikinas pasakoja, kad didelių vilčių patekti nepuoselėjo, tačiau sužinojęs, kad vis dėlto vyks į Igarką, nedelsdamas pakeitė visus vasaros planus. „Neslėpsiu – patekus į bandomąjį žygį, pajutau azartą. Troškau patekti ir į galutinę komandą, tačiau dėl nemenko dalyvių skaičiaus didelių vilčių nepuoselėjau. Gavęs žinią apie savo patekimą į ekspediciją džiaugiausi taip, kaip tikrai nesitikėjau. Jaučiausi darąs kažką tikrai svarbaus. Akimirksniu pakeičiau vasaros planus. Po to prasidėjo pasiruošimo darbai. Stengiausi įsigilinti į pagrindinės ekspedicijos vietos – Igarkos – kontekstą. Kartu su kitais komandos nariais dalyvavome visuomeninėse akcijose, tokiose kaip „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“, įvairiuose susitikimuose su tremtiniais. Taip pat mokėmės kryždirbystės meno, turėjome mažą žygį, kuriame artimiau susipažinome vieni su kitais. Gana detaliai tarėmės dėl daiktų sąrašo, išrinkome vyriausiąjį virtuvės šefą ir taip toliau“, – apie projekto pradžią pasakoja šiaulietis.

Vaidotas neslepia, kad pirmieji įspūdžiai gniaužte gniaužė kvapą. Vaikinas pasakoja, kad Igarka iš pirmo žvilgsnio pasirodė tarsi miestas-vaiduoklis, tačiau su kiekviena diena miesto paveikslo vaizdas darėsi vis aiškesnis. „Dar besileidžiant lėktuvu iš Krasnojarsko į Igarką (~1300 km), daugeliui užgniaužė kvapą. Savo akimis pamatėme, kodėl nėra jokio žemės transporto į amžinojo įšalo žemę – ištisi laukai buvo nusėti pelkynų. Tik išskirtinis Igarkos miestelio mikroklimatas leidžia žmonėms čia išgyventi. Iš pirmo žvilgsnio vieta atrodė kaip miestas-vaiduoklis: šalikelėje stovi vienišas Lenino paminklas, apgriuvę, savotiško stiliaus daugiabučiai apsupti šabakštynų ir buitinių atliekų. Po tokio pirmojo įspūdžio sutarėme pasistengti į viską reaguoti kuo ramiau ir nereikšti emocijų – kad nebūtume neteisingai suprasti vietinių gyventojų. Tačiau viskas labai greitai pasikeitė. Sulig kiekviena valanda Igarka darėsi vis labiau suvokiama, o netikėtai gatvėje sutikta lietuvė padėjo pasijusti gerokai jaukiau.

Pirmasis vaizdas kapinėse buvo ganėtinai beviltiškas – nusvirę arba pelkėse nugrimzdę kryžiai, tankiai apaugę brūzgynai ir nematomos kapinių ribos mums pažadėjo nemažai darbo. Tiesa, poliarinės dienos mums suteikdavo galimybę padirbėti ir iki išnaktų“, – pirmaisiais įspūdžiais apie Igarką dalijasi jaunuolis.

Sibiras – tik balta ir šalta?
Paviešėjęs už poliarinio rato Vaidotas pastebi, kad Sibiras lietuviams vis dėlto turi simbolinę prasmę, tačiau teigia jį esant nevienalypį. Kadangi ekspedicija vyko šilčiausiu metų laiku, tikrojo vietos veido jie nepamatė, tačiau įspūdis išliko visam gyvenimui. „Žodis „Sibiras“ Lietuvoje turi simbolinę prasmę. Daugeliui tai asocijuojasi su balta spalva ir šaltu klimatu. Pats Sibiras yra nevienalypis. Pagrindinė ekspedicijos vieta Igarka laikoma Tolimąja Šiaure, taigi vietiniai gyventojai save vadina šiauriečiais. Mano manymu, tikrąjį vietos veidą įmanoma pažinti tik žiemą, kuri čia trunka devynis mėnesius. Mūsų ekspedicija vyko pačiu šilčiausiu metų laikotarpiu, todėl nebuvo nei balta, nei šalta. Gamtoje sutikome tik uodus ir dar vos kelių rūšių vabzdžius. Patys įsikūrėme gražiame beržų ir asiūklių kupiname miškelyje, tačiau tokių vietovių ten yra tik viena kita. Pastebėtina, kad didingų vaizdų, ypač dėl Rusijos upių tėvo Jenisiejaus, tikrai netrūko. Nepaisant to, tinkamų sąlygų nei augalininkystei, nei gyvulininkystei ten nebuvo.

Pati Igarka yra mirštantis miestas, kuris jau keletas dešimtmečių neteikia jokios pridėtinės vertės. Apgriuvę ir pilki daugiabučiai atrodo lyg svetimkūnis Jenisiejaus didybės pašonėje. Pačiame mieste augalijos visiškai nėra, tačiau apylinkėse galima išvysti unikalių vaizdų. Klimatas yra visiškai netinkamas gyventi žmogui“, – prisiminimais apie Igarką dalijasi Vaidotas.

Ekspedicijos dalyviai dvi savaites gyveno palapinėse, o iki miestelio, kuriame buvo geriamasis vanduo, internetas, elektra – 4 kilometrų atstumas. Paprašėme Vaidoto papasakoti apie įsikūrimą ir dalyvių kasdienybę. „Įkūrėme stovyklavietę medžių tankmėje, netoli lietuvių kapinių vietos ir apie 4 kilometrus nuo miestelio. Kaip tikri skautai sukūrėme visą reikalingą infrastruktūrą: miego zoną, laužavietę, kryžių gaminimo vietą, įrankiams ir maistui skirtas vietas, tualetą ir kt. Daugelis buvo pasiryžę visą laiką valgyti tik grikius ir makaronus, tačiau buvome maloniai nustebinti virtuvės komandos, kuri gamino išties skaniai. Žinoma, geriausias maisto prieskonis buvo alkis, kuris netrukdavo apsireikšti dėl gausaus fizinio darbo. Maisto porcijas dalindavomės po lygiai, o desertui  gaudavome po sausainį. Vengėme šaldytos mėsos (šviežios tiesiog nebuvo), kad apsisaugotume nuo nenumatytų sveikatos problemų, nes vietos parduotuvės greičiausiai nebuvo kontroliuojamos už tūkstančio kilometrų dirbančių inspektorių.

Ne ką mažesnis rūpestis buvo vanduo. Šešiolikai žmonių karštomis dienomis jo reikėjo daug, o leistis į kasdienę kelionę dėl vandens buvo brangu, taip pat neturėjome tam laiko. Čia mums pagelbėjo vietos žmonės. Keletą kartų mus vežė iki gėlo vandens telkinio. Kitais atvejais nešėmės tuščius vandens butelius į artimiausią „Igarkos kelių ir infrastruktūros remonto įmonę“, kuri veikiau panaši į metalo laužo sąvartyną. Čia gaudavome geltono, tepalo aromato, tačiau geriamojo vandens.

O kasdienė buitis – darbas kapinėse, maisto parūpinimas, stovyklavietės priežiūra, kryždirbystė. Visa tai priversdavo pamiršti asmeninį laiką – prioritetu laikėme darbą ir pasirūpinimą būtiniausiais komandos poreikiais. Tai lėmė mūsų darbo našumą. Kiekviena diena prasidėdavo anksti ryte, kai po pusryčių nieko nelaukdami kibdavome į darbus“, – prisiminimais dalijasi Vaidotas.

Apie darbus amžinojo įšalo žemėje
16 vienas kito nepažįstančių žmonių komanda gyveno neįprastomis sąlygomis, tačiau pašnekovas  džiaugiasi, kad komandoje pykčių nebuvo, ir teigia, jog darbų pasiskirstymas įvyko natūraliai. „Profesionalių amatininkų numatytiems darbams tarp dalyvių neturėjome, atskiro susitarimo, ką turės daryti kiekvienas komandos narys, taip pat nebuvo. Nepaisant to, viskas vyko labai organizuotai, o darbais pasiskirstėme natūraliai. Ekspedicijos vadovas A. Fokas duodavo esmines gaires, rūpinosi komunikacija su vietos bendruomene, medienos atplukdymu iš Krasnojarsko ir terminais, iki kada turime atlikti tam tikrus darbus bei keltis į kitą vietą. Vienas projekto organizatorių K. Žemaitis kartu su A. Tapinu rūpinosi komunikacija su Lietuva. Dalyviai buvo skirtingi ir, manau, kiekvienas suprato, kuo gali būti naudingas: medicinos rezidentė tvarstė žaizdas, virtuvės komanda rūpinosi mūsų gaunamomis kalorijomis, daugiau patirties turintys darbe su mediena ėmėsi atsakomybės už kryžių gamybą ir panašiai. Kaip bebuvę, visiems teko padirbėti iš peties ir suprasti, ką reiškia raumenų skausmas“, – pasakoja Vaidotas.

Igarka – vadinamoji amžinojo įšalo žemė. Pašnekovas pasakoja, kad su juo susidurti neteko, tačiau aplinka norom nenorom išsidavė. „Matote, jokio sniego ar šalčio užuominų liepos pabaigoje nebuvo, tačiau aplinka greitai išduoda, kas vyksta visai negiliai po kojomis: virš žemės iškloti vamzdžiai, daugiabučiai pastatyti ant polių (dėl sniego gausos, pirmasis gyvenamasis aukštas gerokai aukščiau, nei mes esame pratę matyti), nėra jokio žemės ūkio, gausybė pelkių ir ežerų. Vos tik įkūrę stovyklavietę, ėmėme tikrinti, kokiame gylyje prasideda įšalas, kad žinotume, kiek giliai galėsime įkasti kryžius. Toli ieškoti nereikėjo – jis prasidėjo vos už vieno metro. Tuo netrukome pasinaudoti – laikėme ten savo maisto atsargas“, – prisimena Vaidotas.

Sutikti lietuviai
Vaidotas pasakoja, kad Igarkoje dabar gyvena tik lietuvių kilmės gyventojai, kurie mūsų kalba beveik nešneka, tačiau tai nebuvo barjeras, kurio nebuvo galima įveikti. „Su pirmąja lietuve susitikome dar net nespėję nuvykti į kapines. Tiesa, ji pati jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Vilniuje, tačiau atvyko aplankyti čia likusių draugų, prisiminti jaunystės. Šiandien Igarkoje yra likę tik lietuvių kilmės gyventojai, galintys lietuviškai ištarti vos vieną kitą žodį. Pavyzdžiui, ten gyvenančiai Viktorijai Braškytei buvo įteiktas mūsų šalies prezidentės D. Grybauskaitės laiškas. Ji mums papasakojo apie savo tėvą lietuvį. Deja, jis mirė moteriai dar būnant labai jaunai, todėl pasakojimų apie Lietuvą Viktorija prisimena nedaug. Moteris buvo atvykusi į mūsų stovyklavietę, kur praleidome ganėtinai jautrią valandėlę. Kiti sutikti vietiniai gyventojai, turintys lietuviškas pavardes, atviravo, jog domėjosi savo kilme. Neabejoju, jog po mūsų vizito, tuo susidomės dar daugiau igarkiečių“, – apie sutiktus lietuvius pasakoja Vaidotas.

Dvi savaitės Vaidoto patyrimų ir išgyvenimų sugulė į du šio pokalbio puslapius. Vaikinas buvo atviras –  sunkiausias per visą šį laiką buvo anaiptol ne fizinis nuovargis, o patikėjimas, jog ekspedicijos dalyviai yra ten, pasaulio pamirštame užkampyje, kur amžinojo įšalo žemė, ir būtent čia ilsisi pražuvusi dalis Lietuvos ateities. Paklaustas, ar vyktų į ekspediciją dar kartą, jaunuolis nedvejoja: „Be jokio abejonės. Su tokia komanda, kad ir į pasaulio kraštą!“

Atvykus į Igarkoje esančias lietuvių tremtinių kapines pirmasis vaizdas dalyviams prognozavo daug darbo.
Organizatorių nuotr.

Šiaulietis V. Steponavičius: „Kiekviena diena prasidėdavo anksti ryte, kai po pusryčių nieko nelaukdami kibdavome į darbus.“
Organizatorių nuotr.

Šiaulietis V. Steponavičius: „Kiekviena diena prasidėdavo anksti ryte, kai po pusryčių nieko nelaukdami kibdavome į darbus.“
Organizatorių nuotr.