Sakoma, koks bus oras Visų šventųjų dieną, lapkričio 1-ąją, tokia bus ir žiema. Jei toji diena saulėta ir šilta, žiema bus šalta. Šiais metais lapkričio 1-ąją švietė saulutė. Dar sakoma, jog tas prognozes gali pakoreguoti lapkričio 11-oji – Šv. Martyno diena. Jei per Martyną balas aptraukęs ledukas, žiema bus šilta. Šiais metais – jokio leduko.

Jau šio mėnesio pirmosios dienos išvakarėse, o ypač pirmosiomis mėnesio dienomis iš televizoriaus ekrano pasipylė įvairiausi gąsdinimai lydimi tuntomis zombių, vampyrų, ateivių iš kosmoso, pasaulio pabaigų ir šiaip įvairiausių košmarų. Lapkritis neprasideda be to, kad televizijos kanalai nerodytų kokio nors siaubo filmo. Ir tai per visas televizijas. Mėnesio, kuris prasideda helovynu, tokia jau dalia.

Jei man reikėtų rinkti siaubo filmų trejetą, išskirčiau šiuos kūrinius: Stenlio Kubriko „Švytėjimą“ (1979 m.), kuriame gvildenama artėjimo prie beprotybės tema, Viljamo Fridkino „Egzorcistą“ (1973 m.), kuriame pirmą kartą pamačiau herojus, vemiančius žaliais vėmalais, ir, prisipažinsiu, scena pašiurpino, bei Romano Polianskio „Rozmari kūdikį“ (1968 m.), kur nuostabiai perteikta palūžusio žmogaus psichika. Džonatano Demo „Avinėlių tylėjimas“ labai jau priartėjo prie policinių trilerių, todėl tuoj sekė „Septyni“, „Kaulų kolekcininkas“ ir t. t. Šiuolaikiniai siaubo filmai vis prastėja ir mažiau begąsdina (ekrano siaubas atrodo netgi juokingas, nes gyvenime – daug žiauriau), kai žinios, įvairios mokslo ar publicistinės laidos, o ypač – sveikatos, dokumentiniai filmai apie totalinį atšilimą grėsmingesni nei sukurpti fantastiniai kūriniai...

Populiarios pasaulio pabaigos prognozės. Net popiežius Pranciškus turi su juo susijusią pasaulio pabaigos pranašystę. XII a. gyvenęs šventasis Malachijus išpranašavo, jog iki paskutinio teismo dienos bus 112 popiežių – o 112-asis ir yra Pranciškus. Tiesa, Malachijaus pranašystėje paskutinis popiežius vadinamas Petru. Katalikų bažnyčia pranašystėmis netiki, tačiau dėl viso pikto popiežiams rinktis Petro II vardo nepataria. Pasaulio pabaigos entuziastams tai ne kliūtis. Jie primena, kad 112-asis popiežius savo vardą pasirinko pagal šventąjį Pranciškų Asyžietį, o pastarojo tėvo vardas buvo Petras.

Vartau laikraščius. Vardijama kas pabrango. Pasirodo, labiausiai pabrango daržovės ir bulvės – 10,9 proc., vandentiekio paslaugos – 5,6 proc., duona ir grūdų produktai – 3,3 proc., žuvys ir jų produktai – 2,3 proc., pienas ir jo produktai – 2 proc. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) metų pabaigoje buvo 2 305 Lt, o atskaičius mokesčius – 1 784 Lt. Daugėjo gyventojų Vilniuje. Sostinėje jau gyvena 27 proc. šalies gyventojų.

Perskaitę žodį „litas“, be abejo, supratote, jog mano vartomi laikraščiai ne šių metų. Taip, jie lygiai dešimtmečio senumo.

Baigiasi metai ir, manau, kažkuri televizija netrukus paklaus: „Kokie Jums buvo praėję metai?“ ir pateiks pasirinkimui atsakymus: „Geresni nei praėjusieji“, „Blogesni nei praėjusieji“, „Tokie patys“. Skambučio kaina – 1 euras.

Kada tik atsirado vakcina ir prasidėjo skiepijimai nuo kovido, gal pamenat, grupelė be eilės pasiskiepijo pas pažįstamus medikus Šilutėje, po to vienoje Vilniaus odontologijos klinikoje pasiskiepijo darbuotojai, kurie buvo iš administracijos ir jokio sąlyčio neturėjo su pacientais. Pagalvojau, jog jie turėjo būti ne smerkiami, bet giriami kaip skiepų propaguotojai, bet kokiu būdu norintys pirmieji pasiskiepyti, žodžiu, yra tikri vakcinos reklamuotojai. Vienas iš tų pasiskiepijusių Šilutėje mano bičiulis, todėl ne kartą, kalbėdamasis su juo pagiriu už pionieriaus misiją propaguojant vakciną. Jis mano pagyras nuleidžia negirdom.  

Kas pasakys, kada prasidėjo kalbos apie gyvenimo gėrio ir blogio linijas? Tai pasakė Nyčė? Be abejo, ne. Šios sąvokos gyvuoja gerokai seniau. Apie gėrį ir blogį rašoma Biblijoje, apie tai kalbėjo antikos išminčiai. Nors manyčiau, jog gėrio ir blogio linijos driekiasi jau nuo Adomo ir Ievos laikų. O geros bei blogos informacijos apdorojimo procesas vadinasi nuotaika.

Lietuvio siela nėra žiauri, lietuvis daugiau poetas. Laidotuvių metu, prie pašarvotojo nustebino giedoriai: „Baltais pūkeliais krinta snaigės iš viesulingų debesų. Išskrido paukščiai link dausų. Tylu. Jų meilės giesmės baigės. Likimas piktas ir nuožmus dažnai lyg žaislą žmogų mėto. Pavydžiu paukščiams, į namus jie grįš pavasarį saulėtą...“ Sako, Vilniuje net yra gedulo namai „Skrydis į amžinybę“.

Lietuvos žmonės renkasi įvairiausius simbolius, kurie galėtų apibūdinti gimtąjį kraštą. Šalia Gedimino kalno, Kuršių nerijos, Palangos, Trakų pilies, tai ir Nemuno vingiai, švyturys Ventės rage, senos Žemaitijos kapinaitės ant kalvelių, M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ ar Kanuto Rusecko „Lietuvaitė su verbomis“, lietuviškos Velykos, marginti kiaušiniai, o šalia garsiosios kryždirbystės, lietuvių moterų siuviniai, mezginiai, marinuoti grybukai, agurkėliai, nepakartojamo skonio uogienės...

Lietuva kartais įsitikina ir kitus įtikina: kultūra – geriausia, ką turime. Netikėtai prisiminiau Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“. Pjesės veikėjų moksleivių tėvai, gimę dar spaudos draudimo laikais, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadinti, iškentę dvi okupacijas ir karą, sugebėję pakelti galvas ir apsiginti nuo tų, kurie norėjo tas galvas vėl nulenkti, savo atžaloms galėjo drąsiai tarti: „Dabar jūs galite gyventi pakeltomis galvomis ir baigti Lietuvos kūrimo darbą, kurį mes taip sunkiai pradėjome“ ir matydami augantį jaunimą, pasidžiaugti: „Gražus atžalynas auga“ (paskutinė pjesės frazė).
Kazys Binkis sukūrė „Atžalyną“ (1937), kai Kaune iškilo didingiausia Baltijos šalyse Prisikėlimo bažnyčia pagal architekto Karolio Reisono projektą. Pjesės autorius Kazys Binkis, o ir visi tikėjo, kad šitas jaunimas, kurių kišenėse buvo daugiau pavasarių nei litų, atkurs Lietuvą, kad Lietuva gerose rankose. Tačiau susiklostė, kad tas atžalynas, tas jaunimas, išaugintas to laikotarpio, išžudytas. Išžudyta 30 000 jaunų, pačių drąsiausių – tai labai daug. Vėliau prasidėjo bėgimas iš Lietuvos. Tai kartai ir Lietuvai teko toks likimas.

Prieš dešimtmetį pjesę naujam gyvenimui prikėlęs režisierius Jonas Vaitkus tiki, kad yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Teatro kritikai taikliai pastebėjo, jog tai kūrinys, kurį reikia priimti, įsiklausyti ir nebijoti to žinojimo, kas bus, koks istorijos finalas. Tiesa, istorija nesibaigia, ji tęsiasi. Tai, manau, svarbiausia, ką spektaklio kūrėjai norėjo pasakyti. Teatro kritikai taip pat išskiria rato principą, kuris yra šio spektaklio potekstė, vizualinis simbolis, išaugantis iki archetipo.

Tiesa, tai ne tas ratas, kuris prisimenamas iš „Kaukazo kreidos rato“, kai dvi motinos – tikra ir netikra – bando ištraukti savo vaiką iš nubraižyto rato. Tai gyvenimo laiko ratas, kuriame tautos istorija eina ratu, kartojasi, susilieja. Spektaklio pabaigoje sukasi šokančiųjų ratelis, ratu sklendžia „Lituanicos“ lėktuvėlis. Protingi žmonės sako, kad jei nežinai tavo istorijos, tai esi pasmerktas tą istoriją pakartoti. Gaila, jei ją kartoji ir žinodamas.

„Atžalynas“ – dvasingumo akcija. Baigiantis metams pradedame organizuoti gerumo akcijas. Ne vienas jomis suabejoja. Kada mes kursime ne turčių ir elgetų, o orių žmonių valstybę, kur žmonės nebūtų pažeminami iki elgetų? Televizijoms turėtų nelikti galimybės daryti „šou“, panaudojant vargšus žmones kaip to „šou“ subjektus. Kaip galima iš labdaros pasidaryti sau pramogą?! Nejau tie, paramos akcijų metu sėdintys salėje, sėdintys prie televizorių, nežino, kaip tyliai gražiai padėti skurstantiems?!

Lietuviai nėra komedijų mylėtojai. Nesakysi, kad būtų pamilę ir dramas. Mums artimiausios – melodramos. Todėl palydint senuosius ir sutinkant naujuosius metus mes norime klausytis „Traviatos“. Kažkur naujametinė „Traviata“ buvo dingusi, bet, atrodo, pagaliau ji atgimė ir mūsų norai išsipildys. Nuo lapkričio 17 iki 20 d. imtinai Lietuvos operos ir baleto teatras pakvietė į italų režisieriaus Pablo Cereso jau devintojo šiame teatre Dž. Verdžio operos pastatymo premjerą. Rodys ją ir gruodžio 30, 31 bei sausio 2 dienomis.

Vis prisimenu naujametinę „Traviatą“ sovietmečiu. Prasidėdavo tuomet spektakliai 19.30 val. Tą vakarą vyrai teatre pasirodydavo frakuoti arba bent tvarkingais kostiumais, damos su iš spintų ištrauktomis šventinėms progoms laikomomis suknelėmis, tad visas teatras būdavo pakvipęs gan neblogais kvepalais, bet drauge ir naftalinu. „Traviatos“ trukmė su pertraukomis 4 val. Tad baigdavosi 22.30. Norintiems švęsti Naujuosius, tai jau vėloka: kol nusigausi į šventimo vietą (restoraną, bičiulių namus), jau visi bus prie stalo. Tad kai kas teatrą palikdavo po pirmojo veiksmo. Išklausydavo „Užstalės dainą“ („Pakelkim taurę linksmybių“) ir tardavo, jog pakaks, viskas atlikta. Ištvermingiausieji sulaukdavo antrojo veiksmo ir taip pat gan melodingos tėvo Žermono arijos. O per paskutinį veiksmą tapdavo aišku, jog „Traviata“ – tai tikrai drama. Scenoje lovoje guli mirštanti Violeta, prie jos klūpi Alfredas ir salėje keletą gedėtojų.

Šiandien 75-metį švenčia vienas iš mūsų miesto dailės mohikanų tapytojas Sigitas Prancuitis. Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje baigę Dailės institutą ir į Šiaulius dirbti atvykę dailininkai Raimondas Trušys (jo vyresnysis brolis Vitolis į Šiaulius atvyko dar anksčiau), Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis ir Romanas Vilkauskas. Dailės gyvenimas mieste tiesiog atgimė. Prasidėjo įdomios parodos, vakarai-susibūrimai dailininkų name šalia senųjų kapinių, į miestą su parodomis ir paskaitomis apie dailę atklysdavo tų naujųjų šiauliečių draugai, įžymūs Lietuvos menininkai.
Sigitas Prancuitis iš šios grupelės neišsiskyrė. Buvo tylus ir kuklus. Vis dėlto meno vertintojai greitai suprato: Šiauliuose – puikus menininkas. Dailininko paveikslai patraukė savo giluma. Tapymas jam tarsi meditacija, netikėtų dalykų gretinimai, filosofija... Net ir tapydamas portretus jis renkasi menininkus, Lietuvos didžiavyrius, plačios sielos žmones, nes jie jam artimesni (Vydūno, Maironio, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, Mato Slančiausko, Juozo Lukšos-Daumanto, Barboros Žagarietės ir kt. portretai).

Nesvetima Sigitui religinė tematika. Gimtajame Joniškyje jaunuoliui nebuvo kur piešti, tad jis praverdavo bažnyčios duris ir ten piešdavo. O juk Joniškio bažnyčią puošia Adomo Varno paveikslai. Anų prisiminimų dėka gimė paveikslai „Pieta“, „Jėzus neša kryžių“, „Jėzus Getsemanės sode“... Atskirai reikėtų kalbėti apie Sigito Prancuičio abstrakcijas, atskirai apie asambliažus, kurie lygia greta vertinami šalia geriausių Lietuvos asambliažistų.

Šiandien tenka tik apgailestauti, jog dar neišleistas nė vienas šio dailininko tapybos albumas ar bent albumėlis. Pats Sigitas – kuklus žmogus: nesibraus į prašytojų tarpą. Tad lieka tik viltis. Gyvuok, Sigitai! Didžiausios kloties!