Lietuvos aukštuomenės išskirtinumas – didžiuotis įspūdingais finansais, kurie turi atsispindėti namuose, automobiliuose, aprangoje ir, aišku, sukinėjimasis įvairiuose vakarėliuose, ypač jei tuos vakarėlius rodo televizija ir įamžina fotografai. Tiesa, aukštuomenei ne kas kitas, o jie patys save ir prisiskiria. Jie kuria ir perka savo kilmingus genealoginius „medžius“, bet dažniausiai, deja, yra atėję iš bufetų, tad kilnumo ir gerų manierų nelabai yra iš ko pareikalauti. Lietuvos aukštuomenė sunkiai integruojasi į pasaulinę aukštuomenę, kuri vadovaujasi kitomis taisyklėmis. Įdomu tik tai, kad mūsų aukštuomenė labai traukia pranašus, būrėjus ir visokius kitus šarlatanus. Toks tokį, taip sakant.
Ričardas JAKUTIS
Mūsų visuomenei vertėtų išgryninti aukštuomenės sąvoką, kad jai būtų priskiriami žmonės pagal jų kūrybą ir darbą, atliktą dėl kitų. Aukštuomenės sinonimai: draugija, aristokratija, orumas, visuomenė, bajorija, kilnumas, diduomenė, taurumas, didžiadvasiškumas, kilnybė, prakilnybė, prakilnumas, organizacija, bendrija, bendruomenė, titulas, būrelis.
Lietuvos aukštuomenė buvo naikinama dešimtmečius ir net šimtmečius: 1831 ir 1863 m. sukilimai, po kurių – represija, tremtis, Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m., pagaliau po 1940 m. – vėl okupacija, represija, masinė emigracija, deportacija. Lietuvos aukštuomenė nuo to nukentėjo labiausiai. Iš mūsų mažos tautos, nedidelės valstybės aukštuomenės liko griuvėsiai, aukštuomenės likučiai.
Analitikai sako, kad dabar tikrąjį Lietuvos humanitarinės kultūros lygį parodantys žmonės gali būti suskaičiuojami ant pirštų. Žinoma, visur ir visuose sluoksniuose yra įvairių žmonių.
Asmenybės narcisizmo apraiškai priskiriamas noras gėrėtis savimi. Savo naujausius pirkinius galima demonstruoti ne tik vakarėliuose, bet ir, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose.
Google pasiteiravau apie aukštuomenę. Prieš pateikiant rezultatus žodžiui „aukštuomenė“, buvo pasiūlyta gauti paskolą. Tik nesupratau, ar čia tie turčiai paskolą siūlo ir nori, kad žmonės tik įkištų pirštus, o jau kaip įtraukti visą ranką, jie žinos. Nors gal turčiams dar paskola siūloma, sprendžiant, kad ne visi turčiai, kurie turčiais dedasi.
Apie priklausymą aukštuomenei yra trys senos tiesos: 1) jei jūs dar ne ten – tai dar nereiškia, kad ten niekada nebūsite, 2) jei jūs jau ten – tai dar nereiškia, kad iš ten nebūsite išmestas, 3) jei jūs norite patekti ten – tai įmanoma.
Aukštuomene Lietuvoje gali tapti bet kas. Norite būti žinoma verslininke? O gal verslininku? Pastarosios profesijos pačios populiariausios. Nes nieko nereikia daryti. O lankytis aukštuomenės vakarėliuose ‚,skylę“ galima rasti, tuomet belieka tik išskirtinai atrodyti ir įsikibti į parankę jau žinomam žmogui ar bent šalia stovėti.
„Nacionalinės premijos laureatas Juozas Erlickas su tokiu susižavėjimu žiūrėjo į Moniką Šalčiūtę, kaip į Aušros vartų paveikslą“, – jau nebepamenu kas po vieno tokio vakarėlio pastebėjo.
Visgi daugeliui lietuvių būdinga, kad jie internetiniuose komentaruose ir pokalbiuose šaiposi iš tokių vakarėlių ir jų dalyvių, bet oi kaip norėtų atsidurti jų vietoje.
Girdėjau vieną iš stilistų šnekant, kad jo vizitinės kortelės – „Moet et Chandon“. Didelei savo gėdai prisipažinsiu, jog nežinau, kas tai yra. Galvoju, gal šampano rūšis. Elito atstovas, aišku, neprisipažintų nežinąs. Ir tai nėra blogai. Susikalbėti lengviausia to paties lygmens pašnekovams.
Man keisti ir VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o paduodamas prastas vynas. Girdi, taurėse, o iš kokio butelio įpiltas niekas nematys. Panašiai, kaip ir verslininkai, nusipirkę prabangų automobilį ir į jį įmontuojantys dujų įrangą.
Galėtum pamanyti, kad visų mūsų turtuolių gyvenimas – nesibaigianti šventė. Tačiau nustebau perskaitęs, kad užtenka vieno skambučio ir akinamas spindesys virs skurdu. Sugrįžti į realybę dažną tokį žurnalų viršelių verslininką priverčia iš telefono ragelio atsklindantis skolų išieškotojų balsas: „Laba diena. Kaip reikalai? Norime pranešti, kad turime jums šiokių tokių pretenzijų dėl neapmokėtų sąskaitų.“ Tada ir paaiškėja, kad Lietuvos aukštuomenės atstovai ne daug kuo skiriasi nuo autobuse kontrolieriaus pagauto „zuikio“. Prasideda karštligiški pasiteisinimai, pažadai – visai kaip mokykloje neatlikus namų darbų.
Turtuoliams pavydėti nevertėtų. Juk ir gyvena jie, yra įrodyta, trumpiau ir didelius pinigų pluoštus skaičiuojant yra tikimybė greičiau kokia kvaraba užsikrėsti, nes ant vieno banknoto, taip pat įrodyta, gyvena apie 2 tūkst. bakterijų (įdomiausia, jog daugiausiai ant 20 Eur banknoto).
Skaičiau, kad Amerikos prezidento B. Obamos žmoną giria, jog geba nebrangiai, bet stilingai apsirengti, kad dizaineriai linksminasi persiūdami senus drabužius, kad populiarėja knygos ir straipsniai apie tai, kaip pigiai nusipirkti, kaip taupyti ir gerai atrodyti. Sovietmečiu buvo ištisinė nesibaigianti krizė, todėl suktis ir mes mokame neblogai. Tiesa, turime ir kompleksų bei ambicijų atrodyti „ne prasčiau“. Nesakysi, kad neturime skonio, nes dar sovietiniais laikais užsienio svečiai stebėdavosi, kokios stilingos yra lietuvės moterys. „Pigiau“ nereiškia, kad „blogiau“. Kalbėti reikia ne apie prekinius ženklus, o apie tai, kad stiliaus už jokius pinigus nenusipirksi.
Kuo daugiau pinigų išleisi, tuo arčiau milijonierių pasijusi? O tikrieji turtuoliai yra taupūs. Gyvena iš pastovių pajamų, kruopščiai planuoja biudžetą, o savo finansinę sėkmę matuoja ne pajamomis, o nuosavybe. Milijonierių žmonos? Pasirodo, jos dar taupesnės. Kartais iki šykštumo.
Rinkdamas šiam tekstui medžiagą, užtikau daug įdomių faktų. Pasirodo, pusė milijonierių niekada gyvenime nemokėjo daugiau nei 399 dolerius už kostiumą, 140 dolerių už batų porą, 235 dolerius už rankinį laikrodį. 10 proc. visų milijonierių niekada sau neleido nusipirkti kostiumo, kainuojančio daugiau nei 195 doleriai. 50 proc. milijonierių už savo paskutinę mašiną nemokėjo daugiau nei 24 800 dolerių. Dauguma jų vairuoja toli gražu ne prestižines mašinas, o daugiau nei trečdalis jaučia potraukį naudotoms transporto priemonėms. Klasikiniai milijonieriai retai perka naujų baldų, verčiau restauruoja senuosius. Jie niekada neužsisakinėja prekių telefonu, atiduoda taisyti batus, naudojasi nuolaidų kuponais, nepirkinėja menkniekių, o investuoja į stambius ir vertingus pirkinius. Kitaip tariant, gyvena prasčiau, nei jiems leistų galimybės.
Pavyzdžiui, garsusis milijardierius Donald‘as Trump‘as nesilanko kirpykloje. Jį kerpa žmona Melanija. Jam atrodo nenormalu kaskart už tokią smulkmeną mokėti po 8 dolerius. Princas Čarlzas turi specialų krapštuką, kuriuo iš dantų pastos tūtelės iškrapšto pastos likučius. Tiesa, toks taupumas bent man atrodo šiek tiek perdėtas. Man artimesni žmonės, kurie dantų pastą iš tūtelės spaudžia kaip papuola, o įtartini tie, kurie tai daro kruopščiai, po milimetrą nuo galo, tą ištuštėjusį galą net užlenkdami. Pagalvojau, jog pirmaisiais įmanoma pasitikėti, o antrieji gali išduoti ir tave, ir tėvynę. Bet tokie pamąstymai nebedera taupumo temai.
Prestižinis namas, prestižinis restoranas, prestižinis sporto klubas, prestižinė įmonė, prestižinė šeima, ir štai čia neretai pamirštamas šalies prestižas. Lietuvių pirmasis prestižo vadovėlis – Gedimino laiškai. Tiesa, prestižas – sudėtinga sąvoka, kurią sunku tiksliai apibrėžti. Kalbėdami apie prestižą, paprastai galvoje turime gerą vardą bei palankų vertinimą.
O ar pamąstote apie mūsų įmonių prestižą. Ar toks išvis reikalingas? Lietuviai teigia, kad įmonės prestižas nelemia nei jų apsisprendimo pirkti ar nepirkti tam tikros bendrovės produkto, nei pasirinkimo dirbti ar nedirbti joje. Norą pirkti pirmiausia lemia produkto kokybė ir kaina, o darbdavio pasirinkimą – atlyginimas bei jo priedai. Apie įmonės reputacijos privalumus lietuviai mąsto, kad svarbiausias jų – galimybė pritraukti ir išlaikyti darbuotojus, o antras pagal svarbą – galimybė daugiau parduoti. Moralinių svarstymų čia nėra.
Retai išgirsi, kad didžiausios mūsų šalies bendrovės kalbėtų apie nacionalinį pasididžiavimą, vertybes ir lietuviškumą. Jos daugiausia kalba apie produktą ir jo kainą. Kartais dar kokybę. Ir viskas. Lietuvoje labai mažai įmonių ar bendrovių, kurios reklamuoja savo vardą, o ne tik paslaugas. Reta ir tokių, kurios ima rodyti rūpestį aplinka, pradeda kalbėti apie savo funkcijas platesniame kontekste nei apie vienadienius verslo rezultatus.
O galbūt Lietuvos gyventojų tiesiog buvo per anksti paklausta: „Kas yra įmonės prestižas?“ Atrodo, kad lietuviai kol kas painioja prestižą su paprasčiausiu žinomumu ir iki Vakaruose susiformavusios prestižo sampratos mums dar toloka.
Prisiminiau italų režisieriaus Paolo Sorrentino kino filmą „Didis grožis“, kuris papasakoja apie apatišką ir nusivylusį 65-erių rašytoją (aktorius Toni Servillo), kone prieš pusę amžiaus išleisto sėkmingo romano autorių. Jis – pražilęs turtuolis – intelektualas, ekscentriškų aukštuomenės vakarėlių liūtas ir naktinio Romos gyvenimo veteranas.
Širdyje Džepas – nemarus idealistas ir svajoklis, įsuktas į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumo ir tuštybės. Prabangiame jo bute, žvelgiančiame į Koliziejų, renkasi bohemos atstovai ir Romos elitas, tačiau dalyvaudamas nesibaigiančiuose vakarėliuose ir šiuolaikinio meno performansuose Džepas pasirenka įtakingų ir tuščių asmenybių parado stebėtojo poziciją. Nesibaigiančio bruzdesio apsuptyje vyras bando suvokti, kodėl jau keletą dešimtmečių neparašė antrosios knygos, ir stengiasi išspręsti kankinančią asmeninio gyvenimo dilemą.
Tiesa, šį filmą daugelis kino kritikų atvirai vadina šiuolaikine kino klasiko Federico Fellini juostos „Saldus gyvenimas“ versija, tad renkantis pagrindinę filmo dainą neapsieita be žvilgsnio į praeitį. Kone tris dešimtmečius scenoje esantis 46-erių prancūzas Christophe Le Friant, pasaulyje žinomas kaip šokių muzikos dievukas Bob Sinclar, filme skambančią dainą prikėlė iš 1977-ųjų, kai „A far l'amore comincia tu“ atliko dainininkė Raffaella Carra.
Bet tai tarp kitko, o priminsiu, jog Vakarų pasaulyje, kiek žmogus uždirba, geriausiai nusako jo laikrodis. Laikrodis turi kainuoti vieno mėnesio tavo gaunamą atlyginimą. Mėnesinis atlyginimas, tarkime, 400 Eur. Ar tiek kainuoja jūsų laikrodis? Pasirodo, dauguma mūsų apsimetame vargšais, nors tokiais nesame. Tad nusipirkite laikrodį už 400 eurų ir pirmyn į vakarėlį!
Fotografai užfiksavo, kad Rusijos stačiatikių patriarcho ranką puošia „Breguet“ firmos laikrodis. Klasikinio modelio, pagamintas iš baltojo aukso, apyrankė – iš krokodilo odos, vertė – nuo 28 iki 36 tūkst. eurų. Advokatas ir mokslininkas David L. Salomons 1921 m. yra pasakęs: „Nešioti „Breguet“ laikrodžius – tai jausti genijaus smegenis savo kišenėje.“
Galėjo būti ir taip, kad patriarchas gavo šį laikrodį dovanų ir net nežinojo, kad jis yra labai brangus. Be to, tokio rango žmogus juk nenešios kiniško laikrodžio. O rašydamas tai pamąsčiau, kokie laikrodžiai ant mūsų turtuolių rankų. Reikės atkreipti dėmesį.
Tiesa, mūsų turtuoliams iki rusų dar toli. Štai Austrijos kurortą Išglą žiemą okupuoja rusai, kurie į jį atvažiuoja 10 – 14 dienų (austrai ir vokiečiai – viso labo penkioms). Vidutiniškai rusas per dieną kurorte išleidžia 235 eurus, kiti turistai – 145 eurus. Rusai čia daug geria ir dar daugiau valgo. Stalai, jų nuomone, privalo būti nukrauti valgiais, nors daugelis tų patiekalų gali būti net nepaliesti. Vietos restoranų savininkai jau žino naujųjų rusų įpročius. Jie užsako visus valgiaraščio patiekalus ir visi jie turi būti patiekiami iškart. Ant stalo privalo būti kuo daugiau alkoholio butelių. Degtinė geriama net saunoje.
Ypač rusų oligarchai pamėgo Londoną. Jie, supirkdami rūmus, dvarus, žemę, toli pralenkė arabų naftos šeichus ir nesiderėdami perka nekilnojamąjį turtą prestižiškiausiuose Londono rajonuose. Jau dabar Londono nekilnojamojo turto rinkoje rusų pirkėjai sudaro daugiau nei trečdalį. Nekilnojamojo turto firmų agentai negali atsistebėti, kai vienam rusui pasiūlius didžiulį butą prestižiniame name už 15 milijonų svarų sterlingų tas rusas nupirko visą namą.
Kuo gi Anglija traukia rusų turtuolius? Viena priežasčių – suteikti savo vaikams puikų išsilavinimą universitetuose, koledžuose ir privačiose mokyklose. Neatsitiktinai maršrutą Maskva-Londonas britų aviatoriai vadina „moksleivių autobusu“.
Dėl Išglo ar panašių kurortų nežinau, bet štai Londone ir mūsų turtuolių atžalos mokslus kremta.
Aukščiausios klasės daiktai Maskvoje gana neblogai perkami, bet perkami ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, naujo modelio itin brangių televizorių jų tėvynėje Olandijoje per mėnesį parduota 2, Maskvoje – 10, o Lietuvoje – irgi 2. Neapsikiaulinome. Perkame ungurio filė, labai tinkamo sušiui gaminti, ar laukinių lašišų iš Švedijos ir Norvegijos. Atprantame nuo pangasijų filė, nes žinia, kuo kinai pangasijas šeria, todėl stengiamasi būti kuo toliau nuo tokio maisto. Mėgstame ir brangią kavą ir t. t., ir t. t.
Turtuoliai, apsilankę parodos atidaryme:
– Jokios naudos, apart estetinės!
Kam skyriau šį tekstą apie elito vakarėlius, aukštuomenę, turčius? Ogi tiesiog poilsiui. Ir baigsiu jį pačių tokių žmonių požiūriu į save – jie įsižeidžia, jei atsiranda tokių, kurie netiki, kad jų statusas aukštas.
