Ką Kražių miestelis gali papasakoti apie nūdienos Lietuvą ir jos žmones? Ką pamatė ir fotoobjektyvu užfiksavo kaunietis fotografas Mindaugas Kavaliauskas? Apie tai galima sužinoti užsukus į Fotografijos muziejuje šiuo metu veikiančią parodą  „Kražių portretas. Sugrįžimas“.

Miestelis Šiaulių pašonėje užfiksuotas epochų sandūroje, kai dar buvo matoma sovietinio laikotarpio ir ankstyvosios nepriklausomybės ženklų.

Fotografuoti čia M. Kavaliauskas pradėjo 2001-aisiais, prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Viename pirmųjų dokumentinės fotografijos kūrinių nagrinėjama emigracijos, išvykimų ir sugrįžimų tema.

Kaip gyva Juzefa atsidūrė grabe
Fotomenininkas Mindaugas Kavaliauskas jau 15 metų vykdo projektą „Kražių portretas“, o ši sukaktis tapo proga permąstyti šį laikotarpį ir dar kartą pažvelgti į visas nufotografuotas istorijas.

„Kelias į Kražius“ – pirmasis parodos Fotografijos muziejuje skyrius. „Kražių portretas kaip projektas man asocijuojasi su sugrįžimu. Paskutinis skyrius šitoje parodoje yra „Amerika“ – šalis, kurioje buvau „pasiųstas“ patikrinti, ar Kražiai tiks mano idėjai padaryti projektą apie nedidelę bendruomenę, kuriuo galėčiau nupasakoti tam tikrą diagnozę ar simptomus apie tai, kas vyksta šalyje. Norėjau pasidairyti mažo miestelio gyvenimo gelmėje, mažoje bendruomenėje.

Tai  buvo mano paties sugrįžimas į Lietuvą, mano paties atradimas Lietuvos, kurios būdamas miestiečiu, vaiku aš nepažinojau. Susidomėjau dokumentine fotografija. Remiantis visais lietuvių fotografijos kanonais (juose tarpau daug metų), man pasirodė, kad mūsų tradicinėje fotografijoje yra kiek perlenktų momentų. Tai – pabrėžtinis dvasingumas ar materialaus pasaulio beveik visiškas atsisakymas. Man tai nebuvo artima baigus studijas“, – sako fotomenininkas, kuriam studijuoti teko užsienyje.

Pirmasis skyrius „Kelias į Kražius“ buvo tokia tema, kuri pasirodė M. Kavaliauskui labai lengva interpretuoti. Kad atrakintų tą nepažįstamo miestelio kodą ir galėtų kalbėtis su tenykščiais žmonėmis, kurie tau kažką papasakotų, pasirodo, reikėjo pereiti bendruomeninės integracijos etapus. Tik tuomet miestelėnai fotografą įsileido. Fotografas skaičiuoja valandų valandas pokalbių vardan to, kad galėtų pasiekti tą reikiamą žmogaus gylį.

O štai viena pagyvenusi moteriškė leido ir savo būsimą karstą apžiūrėti. Antrasis šios parodos skyrius – „Juzefa“. „Tai skyrius apie tuos žmones, kurie man yra tikrasis Kražių simbolis. Jai dabar turėtų būti maždaug šimtas metų. Tai daug ką pergyvenusi kražiškė. Ji turi ištvermės, kantrybės, ryžto būti ten, kur žmogus pagal savo pašaukimą turi būti. Tokią asmenybę ji įkūnija“, – sako fotomenininkas, atviravęs apie bendravimą su kražiškiais.

Juzefa įkūnija visą Kražių portreto estetinę ir moralinę liniją. Joje – humoras, net ir kalbant apie rimtesnius dalykus, bet ir tam tikras blaivus ir kritinis mąstymas. Per daug kalbų būta apie tai, kaip užsienio, Lietuvos arba kone Rytų Europos provincija yra kažkokia skandalinga. Įsikerojęs stereotipas sako, kad mes kaip rytų europiečiai geriame kaime labai daug, kol įkrentame į griovį.

Pasirodo, tokio gyvenimo taip ir nerado fotomenininkas. Juolab kad negalima fotografuoti to, ko iš tikrųjų nematai.

„Galima tai surežisuoti –  kai kurie fotografai taip ir daro. Jie atneša butelį geriančiam, kad jis visiškai nusigertų. To aš nedariau. Bet Juzefos ekspozicijos dalyje yra vienas kadras, itin pamėgtas parodose, tai – Juzefa grabe. Jis yra vienintelis iš daugelio metų daryto projekto fotosesijos, kai į sesiją atsivežiau šviesų, bažnyčios užkulisiuose specialiai fotografavome. Bet vėlgi tai tik dėl to, kad žmonės apie tai prašneko, jog Juzefa turi grabą, o ši ėmė ir pasakė, kad įlips ir nusifotografuos. Kadangi tai buvo atviras pasiūlymas organizuoti sesiją, tai aš ir sutikau“, – teigia M. Kavaliauskas.

Emigracija, kiaulininkystė, maudynės
Kražiuose vyksta didžiuliai atlaidai, masyvūs renginiai, kuriuose dalyvauja šimtai tūkstančių žmonių. Buvo labai lengva pakibti ant šio miesto gyvenimo būdo ir plėtoti religinį motyvą, kuris tiek vakariečių, tiek mūsų požiūriu Lietuvą daro savitą. Bet žmonės po sekmadienio mišių grįžta į savo kasdienį gyvenimą, rūpesčius, buitį.

Tolimesniame skyriuje – Svajūnas ir Jurga bei jų vaikai, kuriais M. Kavaliauskas itin didžiuojasi. Tai žmonės, kuriuos jis matė išvykstant ir sugrįžtant daugybę kartų. Jie vis dėlto Kražiuose gyvena. Nusipirko vienoje gražiausių miestelio vietų namą. Tačiau tai kainavo – laiko, jėgų.

„Jie perkeliavo daugelį šalių, daug vargo, kad galėtų kažkokį gyvenimą pasistatyti savo miestelyje. Jie ir dabar nuolat išvyksta. Vyras iki šiol dirba tolimųjų reisų vairuotoju, kuris gyvena eilę savaičių sunkvežimyje ir keliauja po Europą, o tik kelioms savaitėms grįžta namo“, – sako M. Kavaliauskas. Jo teigimu, graudžiausia tai, kad itin populiaru manyti, jog Kražiai yra miestelis, iš kurio neva visi bėga. Na taip, dar 2014 m. jis Svajūno ir Jurgos šeimą fotografavo besikraunančius lagaminus ir besiruošiančius išvykti. Mama važiuoja į Europą, keliauja ieškoti pinigų, kad šeima galėtų išgyventi...

Toliau – komiškoji, fotomenininko teigimu, projekto lemtis. „Kai pirmą kartą parodą rengiau apie Kražių portretą Vilniaus fotografijos galerijoje, ten didžiulis akcentas buvo pieno ekonomikai: karvės, šienas ir t. t. O vis dėlto fotografijos pasaulis paėmė kitą kadrą. Šeimynėlė pjovė kiaules studentams į mokslus išleisti „su kotletais“, tai, ko gero, čempioniškiausias kadras, kuris buvo parodų metu imamas kaip tas, kuris reprezentuoja projektą“, – rodo fotografiją, kurioje – stalas nukrautas kiaulės skerdiena, M. Kavaliauskas.

Kitas skyrius – apie maudynes. Čia atsiranda subtilių detalių – šio skyriaus fotografijos buvo dažnai ištraukiamos kuratorių, kritikų, redaktorių. Metų hitas, kad mergina iš nuotraukos, kuri užfiksuota Karklėnų ežero paplūdimyje, pateko ant „Vogue“ viršelio. „Maudynės“ kalba apie saldžiąją vasarišką pusę. Nemažai dėmesio susilaukė. Tad žmonėms, kurie žinojo šį projektą, tai yra mažo miestelio romantika ar ta vasara, kurios mes visi būdami miestiečiai laukiame, kai keliaujame į atokesnę vietą“, – sako M. Kavaliauskas.

Emigrantai sugrįžta
Kražiuose įspūdingiausias, M. Kavaliausko teigimu, yra faktas, kad dar „prieš Europą“, kražiškiai emigruodavo, bet šventėms sugrįždavo. „Grįždavo per šv. Roko atlaidus, net jei dirbdavo tolimose šalyse, kuriose gyventi reikėjo vizų, net jei dirbdavo ten ir nelegaliai. Kaip nelegaliai patekus sugrįši ir vėl išvyksi? Jaunimėlio grupelė – 2009 m. darytas kadras. Jaunimėlis fotografuodavosi dar facebook pradžios epochoje. Nuotraukoje – lietuvaitė, gyvenanti Ispanijoje, daužta mašina su Didžiosios Britanijos numeriais. Tai reiškia, jaunimas sugrįžo pašvęsti vasarą į tėviškę, nors ir dabar gyvena kituose kraštuose. Ir tie keturi jaunuoliai, kurie 2002-aisiais sugrįžo iš pačių įvairiausių Europos šalių, kad susitiktų viename mažame miestelyje“, – rodo į fotoobjektyvu užfiksuotas  grupeles ekspozicijoje M. Kavaliauskas.

Tiesa, jam laidotuves net kelis kartus per dieną teko fotografuoti. Jis pastebi, kad tiek atlaidai, išėjusiojo metinės ir tos pačios laidotuvės vis dar turi socialinę dimensiją, kuri tokia svarbi, kad net pranoksta liūdesio ar gedulo momentą.

„Paskutinis skyrius, kuris atveda mane namo, yra „Amerika“. Šalis, kurioje gavau bilietą į Kražius.  Joje supratau, kad lietuviai pirmiausia kaip emigrantai buvo tokie jau seniai, nuo pat XIX a. vidurio. Man būnant Kražiuose teko atrasti senovišką fotografiją, nes į Lietuvą iš Amerikos giminaičiai siųsdavo nuotraukas. Tai suteikė tokių minčių, kad mes kaip keliautojai, kaip emigrantai jau buvome tokie XIX a. viduryje ir pabaigoje. Sugrįžimų ir atėjimų, santykio tarp Lietuvos čia ir Lietuvos ten būta seniai ir jis dabar būdamas toks intensyvus, matyt, nereiškia vien dramatiškos temos. „Kražių portretas“ diagnozuoja, kad jaunimėlis vykdavo dirbti į egzotiškiausias šalis, dabar vis dėlto daugelis jų gyvena Lietuvos miestuose. Projektą vykdydamas ir palaikydamas ryšį su tais žmonėmis keliolika metų matau gerąją tendenciją. Pavyzdžiui, vaikinas, kuris turėjo automobilių biznį Amerikoje, nusprendė parduoti verslą ir grįžti į Kražius. Ar galėtumėme rimtesnių ir svarbesnių šiandien surasti pavyzdžių sakydami, kad išvykimas nėra problema?“ – klausia M. Kavaliauskas.

M. Kavaliauskas: „Sugrįžimų ir atėjimų, santykio tarp Lietuvos čia ir Lietuvos ten būta seniai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Fotografijos pasaulis šio kadro imdavosi kaip reprezentacinio.
Artūro STAPONKAUS nuotr.