Daugiau nei 23 tūkst. – tiek priimama naujų ar pakeistų teisės aktų per metus. Šis skaičius – dvigubai didesnis nei prieš 20 metų, kai Lietuvai į savo teisės sistemą reikėjo perkelti visą Europos Sąjungos teisę ir jos taikymo praktiką. Ir nors valdžia deklaruoja siekį mažinti teisėkūros infliaciją, pažaboti jos nepavyksta. Nors reikėtų tiek nedaug – pagerinti siūlomų teisės aktų projektų kokybę.
Ekspertai pastebi, kad Lietuvoje priimama tris kartus daugiau įstatymų nei Estijoje ir dukart daugiau nei Latvijoje, nekalbant jau apie kitus teisės aktus. Net ir EBPO yra pastebėjusi, kad Lietuva stokoja įpročio teisiškai privalomus sprendimus grįsti mokslo duomenimis, įrodymais ir analizėmis, o teisėkūros infliacija yra rimtas iššūkis, menkinantis įstatymų laikymąsi ir sukuriantis per didelę reguliavimo naštą. Veiksmingas teisės aktų leidybos planavimas ir reguliavimo valdymo priemonių taikymas gali padėti išspręsti šią problemą.
O teisės specialistai teigia, kad tokie tempai ne kuria teisės sistemą, o ją griauna – išleidžiama perteklinių ar absurdiškų, bet ir vienas kitam prieštaraujančių teisės aktų, ir tuomet piliečiams ar verslui tampa ne tik neįmanoma susekti visų pakeitimų, bet net ir kyla rizika, jog kad ir ką bedarytų, jo veiksmai prieštaraus priimtiems teisės aktams.
Pagrindinė problema – teisės aktai priimami labai chaotiškai, neatlikus jų poveikio vertinimo, analizės, neišdiskutavus jų su interesų grupėmis. Lietuvos laisvos rinkos institutas yra ištyręs, kad daugiau negu pusė įstatymų yra priimami išvis nepagalvojus apie jų poveikį, nors tokia pareiga yra. Na o apie teisės aktų poveikio analizes kalbėti turbūt išvis net neverta.
Tokios atsainus priėmimas lemia daug klaidų – pamačius, kad tvarka prieštarauja logikai ar galimybėms, imamasi vėl ją keisti. Toli ieškoti pavyzdžių nereikia. Pavyzdžiui, 2020 m. lapkritį buvo priimtas skubus Žemės ūkio ministro įsakymas, kad ūkininkai turi per 48 val. suvesti duomenis apie augalų apsaugos produktų naudojimą į PPIS sistemą. Vėliau šis įsakymas keistas keletą kartų, pamačius, kad lūkesčiai buvo nepamatuoti ir tam nepasiruošta. Kodėl nebuvo galima paruošti vieno tinkamo, aptarto įsakymo projekto ir išvengti penkių taisymų bei sukelto daugybės chaoso įvairioms bendruomenėms ir susijusioms grupėms?
Ir tokių atvejų – ne vienas. Neįvertinti, neišdiskutuoti sprendimai teisėkūroje lemia, kad sprendžiant vieną problemą sukuriamos 2-4 naujos. Turime dar vieną šviežią pavyzdį iš žemės ūkio: balandžio 5 d. įsigaliojusį žemės ūkio ministro įsakymą, kuris turėtų apibrėžti, kaip ūkininkai turėtų purkšti laukus augalų apsaugos produktais, siekiant apsaugoti bites. Nors vienas punktas (59 punktas) yra aiškus ir numato, kad produktai, kurie yra pažymėti kaip „pavojingi bitėms“, gali būti naudojami tik nakties metu bičių maitinimosi periodu. Tai – įprasta praktika, taikoma jau bene dešimtmetį Lietuvoje, taip pat paplitusi ir kai kuriose kitose Europos šalyse.
Tačiau kitas to paties įsakymo punktas (74 punktas), suformuluotas labai nevienareikšmiškai – tarsi draudžiama dienos metu naudoti bet kokius augalų apsaugos produktus, net ir nekenksmingus bitėms, jei žemės sklype yra žydinčių augalų. O jų visada yra.
Akivaizdu, kad toks reikalavimas yra perteklinis, nes nėra priežasties įpareigoti ūkininkus visus purškimus atlikti tik naktį, net jeigu naudojami bitėms saugūs produktai. Apie šį reikalavimą Lietuvos ūkininkams išgirdę Belgijos ekspertai net pasibaisėjo, kodėl Lietuva jį taiko, nes darbas naktį yra ir mažiau saugus pačiam dirbančiajam, ir gali trukdyti nakties poilsį aplinkiniams gyventojams, nesigilinant į technologinius dalykus, tokius kaip iškritusi rasa, didesnė pesticidų nutekėjimo tikimybė.
Gali būti, kad toks žemės ūkio ministro iškeltas reikalavimas įsakyme – tik eilinis, per skubėjimą blogai parinktos punkto formuluotės pavyzdys. Bet jis puikiai rodo, kad jeigu teisės aktų projektai būtų detaliai aptariami su tos srities ekspertais, bendruomenių atstovais ir interesų grupėmis, tokių ydingų formuluočių būtų išvengta. Ir tuomet ką tik išleisto ir chaoso įnešusio įsakymo nereikėtų keisti.
Vienas iš septynių teisėkūros įstatymu patvirtintų geros teisėkūros principų yra aiškumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Jeigu valdžios institucijos, priimdamos teisės aktus, atliktų jų poveikio vertinimus ir skirtų daugiau dėmesio jų viešam aptarimui, esu įsitikinusi, kad ir Lietuvos teisėkūroje pagaliau matytume ateinančią defliaciją ir daugiau energijos visi galėtume skirti tokiems projektams, kurie prisidėtų prie šalies pažangos, saugumo ir modernumo užtikrinimo.
