Neseniai Šiauliuose vykusiame jau tryliktajame Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerijos“ organizuojamame tarptautiniame festivalyje-plenere „Šiaulių Monmartro Respublika“ dalyvavo net penki nauji dalyviai, tarp kurių – ir grafikė, akvarelistė vilnietė Nijolė Vilutienė.

Apie kūrybą „Šiaulių naujienoms“ pasakoja pati autorė.

– Mane į plenerą pakvietė Ričardas Jakutis. Manau, kad pagrindinė priežastis, kodėl mane pakvietė, buvo tai, kad mano vyras Mikalojus Vilutis gražiai draugavo su Eduardu Juchnevičiumi. Kadangi jo paroda ir pleneras pavadinta tuo pačiu vardu, dėl to buvo priežastis ir mums dalyvauti.

Tačiau šį kartą vyras dalyvauti negalėjo, tai pasiūlė man, nes ir aš esu grafikė, ir taip pat pažinojau E. Juchnevičių – tiesa, dar jauną. Mano vyras E. Juchnevičių išlydėjo amžinybėn. Aš bendravau su jo šeima telefonu, susirašinėjome. Ta intencija ir atsiradau plenere.

Džiaugiuosi Šiauliuose pristatyta puikia E. Juchnevičiaus paroda. Su vyru kalbėjome ir išsikėlėme užduotį, jog reikia ir Vilniuje E. Juchnevičiaus darbų parodos, kuri primintų šį garbų žmogų. Vilnius dar nematė jo juodai baltos grafikos, kuri ne tik puiki, bet ir geniali Lietuvos kontekste ir apskritai grafikos mene.

– Kaip prisistatytumėte tiems, kurie dar jūsų nepažįsta?

– Aišku, kad manęs šiauliečiai nepažįsta. Tačiau kai atvažiavau į Šiaulius, pastebėjau, jog kai kurie visgi mane žino kaip grafikę. Esu Dailininkų sąjungos narė, turiu kūrėjos statusą. Dažnai dalyvauju Lietuvos ir užsienio organizuojamose parodose, konkursuose. Dažnai su vyru rengiame parodas.

Esu kažkada ir Šiaulių universiteto Dailės galerijoje pristačiusi savo ir vyro parodą, o spalio mėnesį jau turėtų šiauliečiai sulaukti ir mano vienos darbų parodos Šiaulių universiteto dailės galerijoje. Tai bus paroda, kuria geriausiai pristatysiu save ir savo kūrybą Šiauliams. Tai bus ne miniatiūros, kurias atvežiau į plenerą, o didelė paroda.

Man labai patinka gamta. Nors žmogus yra gamtos dalis, tačiau kūryboje man labai patinka vaizduoti gamtos motyvus. Man viskas gražu: žolės, gėlės, medžių šakos. Man gamta daug duoda ne tik kūrybai, bet ir jėgų gyvenimui. Neretai ir keičia mano nuotaiką. Mėgstu piešti ir moteris iš natūros – tai neišsemiama tema. Būna nesėkmingų dienų, kai piešdama galvoju, jog savo darbe pavaizduosiu moterį tragišką, tačiau kai ima pozuoti tikra gyva moteris, ta nuotaika ir išankstinis nusistatymas kažkur dingsta. Kartais man pozuoja dukra, o kartais Dailininkų sąjungos pozuotoja.

Manau, kad menininkui labai svarbi kūrybinė nuotaika. Taip pat manau, jog kartais reikalingas ir tam tikras pyktis, kad kūryboje būtų galima pavaizduoti kiek kitokią nuotaiką. Labai mėgstu metalo technikas. Kuriu ofortu ir sausa adata. Žaviuosi, kaip šiomis technikomis kuria kiti.

– Kas dažniausiai įkvepia?

– Viskas įkvepia, ne tik gamta. Net ir jūs galite mane įkvėpti. Aš dažnai į žmogų žiūriu kaip į objektą. Taip gerai įsimenu ir man vaizdinys lieka ilgam. Gal kada ir nutapysiu, ką jau esu mačiusi ir įsiminusi.

Neseniai Druskininkuose vyko pleneras, kuriame dalyvaudama rytą prabudusi pamačiau neapsakomo grožio vaizdą. Mes gyvenome netoli Nemuno vingio. Prabudusi pamačiau miglą. Tada reikėjo skubiai veikti, nes delsdamas menininkas gali ir nepagauti to efekto, kaip greitai keičiasi gamtos vaizdas. Iš tų matytų vaizdinių nutapiau jau kelis darbus. Vieną pristačiau konkursui. Neturiu fotoaparato, todėl man reikia matytą vaizdą skubiai fiksuoti ranka. Po to įsiminto vaizdo, manau, bus dar ne vienas panašios tematikos darbas. Todėl sakau, kad dažnai reikia nepatingėti prisėsti ir užfiksuoti, ką matai. Aš vis dar mokausi – nors „mokausi“ toks kvailas žodis – čia pat ranka užfiksuoti matomą vaizdą. Nupiešti visko neįmanoma, tačiau reikia bent užfiksuoti emociją.

– Kokią temą savo darbuose išskirtumėte?

– Pavyzdžiui, mano tema yra ne „Eglė žalčių karalienė“ pagal Salomėją Nėrį, o labiau žalčio motyvas ir legenda. Man žaltys turi daug interpretacijų – ir ne tik susijusių su tautosaka. Juk žaltys neretai siejamas su išdavyste. Šia tema aš dirbu jau daug metų ir prie šios temos neretai grįžtu. Turiu ne vieną temą, prie kurios grįžtu – ypač tais atvejais, kai kuris nors darbas man nepatinka. Tada grįžtu ir stengiuosi baigti, išpildyti savo idėją. Yra darbų, prie kurių vėl sėdu praėjus trejiems ar daugiau metų.

– Ar esate reikli kūrėja?

– Nežinau. Mano darbuose visada yra tam tikro neužbaigtumo. Dažnai būna sunku suvokti, kaip mano darbus supranta kiti, tačiau taip elgiuosi sąmoningai. Mano siekiamybė – kad mano darbo neužbaigtumas taptų užbaigtumu ir turėtų prasmę. Tam tikra prasme tai mano problema. Kai viskas per daug sustyguota, tada nebeturiu vietos vaizduotei. Tokie darbai man mažiau patinka. Labiau traukia darbai, kurie virpina jausmus. Tokie, manau, ir yra mano darbai.

– Yra žmonių, kurie jus pristato kaip grafikę iš prigimties. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?

– Šiuos žodžius pasakė menotyrininkas Vidas Poškus. Kai perskaičiau tą jo straipsnį, net nustebau, kad mane taip perprato kitas žmogus. Grafikoje linija yra pagrindas. Kad ir dabar matau prieš akis linijomis lyjančio lietaus vaizdą. Šį kartą, tiesa, į plenerą nesivežiau drobių, tačiau paišiau grafikos darbus.

Aš baigiau M. K. Čiurlionio mokyklą. Pradžioje ir tapiau, bet buvo laikas, kai suabejojau, ar įstosiu, nes tuo metu tapyba dažniau užsiiminėjo vyrai. Gal todėl ir pradėjau domėtis grafika. Dabar nesigailiu.

– Ar vaikystėje mėgote piešti?

– Pati neatsimenu, bet kaip pasakojo mano vyresnioji sesuo, kai buvau maža, daug piešdavau. Gimiau Ukmergėje. Sesuo pasakodavo, kad kai mane pasodindavo, pridėdavo piešimo priemonių ir aš piešdavau. Gal todėl būtent sesuo, o ne tėvai mane nuvedė į M. K. Čiurlionio mokyklą, kur ji jau mokėsi baleto. Žinoma, nuvedė todėl, kad ir pati norėjau. Jokio būrelio nelankiau, todėl nesigailiu, kad įstojau į šią mokyklą.

– Kas svarbiausia kūryboje?

– Esu savikritiška ir manau, jog dirbu per mažai. Esu dėkinga savo profesijai. Manau, kad kuo daugiau gyvenimiškos patirties, tuo daugiau ir darbų. Kūrybai man reikia laiko. Kartais būna, kad sėdžiu prie lango ir mąstau. Tik po to kuriu. Gal tada ir tos linijos tokios nervingos – jos virpa, dreba, nes skubu reikšti susikaupusią emociją. Bet tada aš išsilieju ir dirbu tikrai daug.

Svarbiausia man kurti ne tada, kai reikia ruošti darbus parodai, o tada, kai tikrai noriu kurti. Laiko limitai priverčia menininką susikaupti ir dirbti. Tačiau taip pat ir bet kokie įsipareigojimai menininką įvaro į kampą.

Kiek vėliau tapau žinoma kaip grafikė. Jei būčiau galvojusi, ką apie mane galvos meno kritikai, tikriausiai ir dabar apie mane niekas nieko nežinotų. Ilgą laiką mano darbų niekas nesuprato. Sulaukdavau komentarų, kad geriau daryti tai, kas geriausiai sekasi. Bet buvo laikas, kai daryti taip, kaip sakė kiti, aš paprasčiausiai nenorėjau. Gal jie ir buvo teisūs, tačiau aš dažnai nelabai klausiausi kritikų.

– Ar girdite pasakymų, kad menininkas lyg iš kitos planetos?

– Ne. Nors sesė man sako, kad aš esu kitokia, lyg tikrai būčiau iš kitur nei visi. Tačiau taip yra tik todėl, kad menininkas mato šiek tiek daugiau nei kiti. Pavyzdžiui, su šeima einame miško takeliu ir matome tą patį vaizdą, bet aš pastebiu žymiai daugiau ir noriu su kitais ta emocija pasidalyti. Dažnai savo anūkui sakau, kad pažiūrėtų, ką aš matau. Negaliu sutikti, kad menininkas yra iš kitos planetos. Tačiau mes tikrai truputį kitokie. Mano vyras, kaip ir aš, pastabesnis už kitus, ir jis eidamas visada žiūri į žemę.

– Ar menininkui reikia pailsėti nuo kūrybos?

– Dabar turiu daug ką pasakyti, todėl daug kuriu. Bet ir poilsio reikia. Gal todėl, kad moteriai tradiciškai priskiriama labai daug namų ruošos darbų. Paprasčiausiai reikia to atotrūkio. Kurdama labai pavargstu, nors visada esu kupina energijos. Esu ne kartą girdėjusi, jog grafika yra moteriška profesija. Sutikčiau tik tuo atveju, jei piešiama tik pieštuku ar akvarele kokias lengvas iliustracijas. Tačiau kai tenka spausdinti, tada kūrybinis darbas ir fiziškai išsekina. Kas nesusidūrė su šia technika, nesupras. Kartais po darbų grįžusi net tingiu kalbėti.

– Ar nesijaučiate esanti garsaus menininko, savo vyro, šešėlyje?

– Visi manęs to paties klausia. Buvo laikas, kai augo vaikai. Auklių nesamdėme, senelių, kurie padėtų žiūrėti vaikus, taip pat neturėjome. Gal nemokėjau ir laiko paskirstyti, todėl labai daug jo skyriau šeimai, o kūrybai vis nerasdavau laiko susikoncentruoti. Tačiau dabar turiu sukaupusi didelį parodų ir darbų bagažą, nemažai mano parodų organizuota užsienyje. Negalėčiau pasakyti, jog dabar esu vyro šešėlyje.

– Ar menininkui sunku išsiskirti iš kitų?

– Manau, kad tikrai nelengva, nes visi nori išsiskirti ir būti pastebėti. Meno kritikas Ernestas Parulskis yra pasakęs, kad menininkas, kuris nenori būti pastebėtas, geriau tegul kepa duoną. Tada aš tai apgalvojau ir dabar nebijau sakyti, kad menininkas tikrai nori būti pastebėtas. Manau, jei menininkas rodo publikai savo darbus, jis jau savaime nori būti pastebėtas – ir nebūtinai reikia jo darbus girti.

Sulaukiu ir kritikos, bet tai natūralu. Aišku, tada po darbų pristatymų būna šiek tiek liūdna, po to pikta, tačiau tai natūralu. Matau savo padarytus darbus ir kartais pati savęs klausiu, kodėl nepasiekiau savojo meistriškumo lygio. Aš nesistengiu būti madinga, nors, manau, kaip menininkė, per tiek metų kūrybos pasikeičiau.

– Ar menininkas uždirba?

– Gyventi vien iš menininko duonos gali būti labai sunku, nes menininko profesija labai nepastovi. Menininko duona kartais gali būti ir skalsesnė. Tačiau jei menininkas geras ir gerbiamas, jis visada uždirbs. Be to, ir šeimoje visada būna, kad kuris nors daugiau uždirba. Bet nors ir esu pripažinta menininkė, nevengiu vesti dailės užsiėmimų vaikams.

Manau, kad menininkui nereikia gėdytis ir kitokio darbo. Tai ypač populiaru užsienyje kuriančiam jaunimui, kuris užsidirba ir po to leidžia sau laisvai kurti. Menininko darbas nėra pigus užsiėmimas, nes priemonės kainuoja nemažai. Prisimenu tuos sovietinius laikus, kai atvykęs iš užsienio vienas menininkas dirbo namo santechniku, kad galėtų laisvai kurti. Normalu, nes jei menininko darbo niekas nenupirks, o reikės išlaikyti šeimą, teks ieškotis ir kitokio darbo.

– Ar yra menininkas, į kurį lygiuojatės?

– Man labiau patinka Rembrandto piešiniai. Jie puikūs savo neužbaigtumu. Aš neslepiu, jog mokausi iš šio menininko darbų. Taip pat patinka vokiečių grafikė Käthe Kollwitz.

– Ar menininkui reikalinga konkurencija?

– Sveika konkurencija yra sveikas dalykas, nes tada kūrėjas žino, kad yra kur tobulėti, kurdamas stengiasi visada pasitempti. Tačiau manau, kad visada reikia tikėti tuo, ką darai, ir tiesiog netingėti.

Grafikė N. Vilutienė mėgsta piešti moteris iš natūros – tai, anot jos, yra neišsemiama tema.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.