„Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė Birutė Salatkienė: „Archeologai gali aukštą civilizacijos lygį patvirtinti kasinėdami piliakalnius-gyvenvietes, rinkdami, tyrinėdami geležinius ir visokius kitokius įrankius, aiškindamiesi ir lygindami technologijas, ir visus kitus dalykus“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Archeologų akimis: Geležies amžius: demografinis sprogimas ir valstybės priešaušris
Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė Birutė Salatkienė tęsia pasakojimą apie geležies amžių Lietuvoje: jei ne geležiniai įrankiai, lietuviai nebūtų apsigyvendinę didžiosios šalies dalies ir nebūtų sukūrę valstybės.

- Hunai tarsi stumtelėjo domino kaladėlę ir prasidėjo labai daug vietinių migracijų. Jos gotus (šiaurės germanus) išnešė iš Gotlando salos - vienus prie Juodosios jūros, antrus į Ispaniją, vieni ir antri įkūrė po valstybę.
To tautų kraustymosi didžiausias rezultatas yra Romos imperijos žlugimas. Kai germanų gentys pribaigė vos bekvėpuojančią, pasenusią, išsigimusią civilizaciją be jokio sunkumo, patys nieko kito  nesugalvojo, kaip jos buvusioje teritorijoje kurti savo valstybes. Kurti taip, kaip jie tai suprato ir kiek galėjo to meto vertybių sistemos. Šitas tautų kraustymasis labai viską sumaišė ir Europoje prasidėjo vadinamieji ankstyvieji viduramžiai.
Po keleto šimtmečių prasidėjo vikingų žygiai po visas Europos pakrantes, iki Bizantijos. Iš šių žygių vikingai ir parsinešė pagrindines vertybes: krikščionybę, raštą ir auksą. Jie parsivežė tiek aukso, kad galėjo išlaikyti savo kariuomenę ir sukurti savo valstybę, tada apsikrikštyti ir taip įsilieti į civilizuotų kraštų Europą labai panašiu, tarp kitko, laiku, kaip ir mes.
Tuo laikotarpiu vikingai turėjo savo faktorijų visame Baltijos pajūryje – Palangoje, visame Kurše. Tačiau negalima sakyti, kad jie būtų labai toli į mūsų kraštą atėję (rašoma tik, kad jie puolė Apuolės piliakalnį), todėl nesujudino viso krašto tvarkos.

- Todėl ir Lietuvos valstybė susikūrė daug vėliau?
- Tas paskutinis laikotarpis prieš Lietuvos valstybės kūrimąsi – vėlyvasis geležies amžius, Reginos Volkaitės-Kulikauskienės labai gražiai pavadintas valstybės priešaušriu, nes mūsų kraštas nebuvo primityvus, laukinis. Kitaip nebūtume galėję du šimtus metų atsilaikyti kare su kalavijuočiais, kryžiuočiais ir su visa ginkluota Europa.
Valstybei susikurti reikalingos prielaidos. Pirmiausia - ekonominis potencialas: verslai, kurie turi išlaikyti tuos, kurie užsiima kariavimu, ir masės kareivių. Joks laukinis kraštas be ekonomikos to padaryti negali.

Taigi čia turėjo būti atitinkamo lygio žemės ūkis, kuris išmaitino kariuomenę, atitinkamo lygio amatai, kurie kariuomenę apginklavo, atitinkami prekybiniai ryšiai ir atitinkama socialinė struktūra, kad būtų žmonių, suinteresuotų tą valstybę kurti, išlaikyti ir apsiginti.
Ir iškilusi gentinė diduomenė dar turėjo išsifiltruoti, kad atsirastų didieji vadai (pavyzdžiui, dvylika kunigaikščių, kurie paminėti 1219 metų Volynės sutartyje) – didelių teritorijų valdytojai.
Be tokio paruošiamojo etapo, be tokios socialinės struktūros, be tokių valstybės kūrėjų jokios valstybės būti negali.

Trečia – būtinos politinės arba geopolitinės prielaidos: ar reikia tos valstybės, ar nereikia.
Be reikalo valstybė nesikuria. Yra du valstybės įkūrimo būdai: arba užkariavimas ir įjungimas į svetimą valstybę (kaip įjungė prūsus, latvius, kaip romėnai prijungė prie savo valstybės pusę Europos ir paliko jiems valstybingumo tradiciją), arba natūralus būdas, kai kokio etnoso viduje iškyla viena gentis, kuri smurtu, jėga pajungia kitas gentis ir per jėgą tą valdžią išlaiko.
Mūsų valstybės kilmė yra natūrali: struktūra jau buvo tinkamai susiformavusi, kai prasidėjo karinė agresija iš Šiaurės ir Vakarų. Juk vienas ordinas -  Livonijos arba kalavijuočių – įsikūrė Rygoje apie 1200 metus, o iš Palestinos išvytas kryžiuočių ordinas buvo priglaustas Mozūrų kunigaikščio Konrado, kad padėtų kovoti mozūrams su prūsais. Ir šitos žirklės spaudė baltų gentis.
Jei nebūtų lietuviai (vadinkime juos taip) atsidūrę tarp tų dviejų ordinų, kurie buvo įsikūrę pakankamai dideliu atstumu vienas nuo kito, jie nebūtų turėję pakankamai daug laiko, kad baigtų išvirti tas produktas - valstybė. Nei latviai, nei estai, nei prūsai kaip tik to laiko neturėjo, kad būtų suspėję sukurti savo valstybes.
Be to, tuo pačiu metu Kijevo Rusia buvo tiek susilpnėjusi po totorių antplūdžių, kad būtų buvęs griekas jų žemių neprisijungti ir nepajungti jų resursų išlaikyti spaudimui iš vakarų.
Į istorijos sferą tikrai nesibrausiu, tačiau pats valstybės įsikūrimo ir išsilaikymo faktas, tai, kad ji taip ir nebuvo sunaikinta, rodo buvus to paruošiamojo etapo pakankamai aukštą civilizacijos, ekonomikos lygį Lietuvoje.

Žemės ūkis. Randama nemažai įvairių javų. Ir ne po vieną veislę, o po keletą. Turėjo būti aukšto lygio gyvulininkystė, kad tie žemės arimo darbai galėtų būti atliekami.
Plius dar buvo auginami karo žirgai - didelis turtas. Yra metraščiuose parašyta, kad lietuviai prekiauja labai gerais žirgais ir kad bado metais stepių kraštai čia pirkdavo grūdus. Taigi buvo išplėtotas tam laikui ir eksportas, buvo tam ir prekių.

Ekonominis potencialas susideda iš trijų dalių: žemdirbystės, amatų ir prekybos. O prekyba yra susijusi su dviem labai svarbiais rodikliais – matų ir piniginių ekvivalentų sistemomis. Ir ką mes turime tame vėlyvajame geležies amžiuje? Matų sistemą naudojome arba Kijevo Rusios, arba vikingų-švedišką. Ir lygiai taip su piniginiais vienetais.
Pirmieji mūsų pinigai – sidabro ilgieji. Prieš tai piniginis ekvivalentas buvo tiesiog tam tikras brangaus metalo kiekis. O kas yra mainų ekvivalentas? Tai daiktas, turintis nustatytą ar sutartinę vertę kitų daiktų atžvilgiu. Seniausias mainų ekvivalentas buvo gyvulys – jautis. Tai ir buvo labiausiai paplitęs ekvivalentas. Paskui Europa perėjo prie metalo kaip mainų ekvivalento - mačiau Vokietijoje jaučio odos formos bronzos gabalus, kurių svoris yra 29 kilogramai. Tam tikru laiku tokia buvo jaučio kaina.
Taigi pirmiausia gyvulys buvo ekvivalentas, paskui - tam tikras metalo kiekis, dar vėliau -  brangaus metalo kiekis, o tik po to atsirado moneta kaip simbolis, sutartinis ženklas. Lietuvoje buvo toks tarpinis piniginis ekvivalentas – sidabro ilgieji.

Kadangi jau buvo ir matų sistema, ir besiformuojanti piniginė sistema dar prieš Mindaugą, tai reiškia, kad visa mūsų ekonomika buvo su visomis trimis būtinomis dalimis. Viskas pas mus buvo tvarkoje.
Kitaip sakant, ekonomikos lygis, reikalingas valstybės išlaikymui, jau buvo aukštas.
Jei kas mano, kad valstybė pati išaugo kaip koks ąžuolas ir atlaikė visas vėtras, turi suprasti, kad tai tik poetinė metafora, o realybė yra kitokia. Archeologai gali aukštą civilizacijos lygį patvirtinti kasinėdami piliakalnius, gyvenvietes, rinkdami, tyrinėdami geležinius ir visokius kitokius įrankius, aiškindamiesi ir lygindami technologijas bei visus kitus dalykus.
Nereikia mums lygintis su Romos imperija, mums reikia lygintis su aplinkiniais. Ir mes buvome Rytų Pabaltijo lygio – nė kiek nuo jo neatsilikome, kai kur kaimynus lenkėme, kai kur atsilikome. Tačiau tai nėra esmė. Svarbiausia, kad tuo metu čia buvo tokia visuomenė, kuri sugebėjo sukurti tokį ekonominį potencialą, kad išmaitintų ir apginkluotų mases žmonių, kovos žirgų, kad galėtų nujoti ir į kitus kraštus, kad juos prisijungtų.

- Bet iki tol dar buvo Lieporiai su savo rūdnelėmis...
- Taip, ketvirtas amžius po Kristaus. Lieporiai. Čia atrasta dvidešimt geležies lydimo krosnelių – rudnelių.
Tačiau iš Lietuvos piliakalnių yra duomenų, kad geležis jau buvo lydoma keletą šimtų metų prieš Kristų. Ieva Masiulienė į pietus nuo Klaipėdos esančiame archeologinių paminklų Žardės komplekse kaip tik ir rado keletą rūdnelių, iš kurių vieną radiokarbono tyrimais datavo IV amžiumi prieš Kristų. Tai, aišku, nereiškia, kad ketvirtajame amžiuje prieš Kristų jau visoje Lietuvoje geležis lydyta. Bet faktas  – dar prieš Kristaus gimimą mūsų žmonės jau pradėjo mokytis lydyti geležį.
Maždaug Kristaus gimimo metais įvyko visuotinis sprogimas - jau visuose kapuose randama  geležinių įrankių.
Antra, tų geležinių įrankių pakankamai ir jų panaudojimo efektyvumas toks didelis, kad mūsų krašte ariamoji žemdirbystė užėmė miškinės dirvoninės vietą - dideli apdirbamos žemės plotai jau galėjo išmaitinti didelį žmonių kiekį. Iki tol piliakalnių gyvenvietės, kur jie gyveno, buvo mažos, retos, o jau įsigalėjus ariamajai žemdirbystei jos skaidosi, žmonės leidžiasi nuo piliakalnių ir apsigyvendina įvairiose vietose. Taip tankėja gyvenviečių tinklas ir įvyksta demografinis sprogimas. Ir čia labai daug kuo dėta geležis: geri žemdirbystės įrankiai, vadinasi, ir didesni derliai, bado šmėkla atsitraukia, išauga daugiau vaikų, didėja žmonių skaičius.

Tai geležies fenomeno efektas.
Tuo metu netoli Gilvyčių esančio Sauginių piliakalnio, kuris buvo gyvenamas jau paskutiniaisiais amžiais prieš Kristų, bendruomenė suskilo, dalis žmonių apsigyveno Lieporiuose ir kitose vietose, neįtvirtintuose naujakurių kaimeliuose.
Ko žmonės čia į Lieporius atėjo gyventi? Įtariu, kad atėjo būtent dėl geležies rūdos, nes tose vietose geležies nuosėdinė rūda randama labai geltoname priesmėlyje, kurio yra lomelėse. Žmonės, matyt, pagal augalus ar pagal kitokius požymius, žinodavo, kur tos rūdos reikia ieškoti.
Ten pirmiausia tą geležį lydė, kol viską iškasinėjo ir susirinko visą rūdą. Tada tiesiog virš tos savo lydyklos pasistatė namus ir toliau gyveno. Tuo rūdynėliu lieporiškiai labai gerai pasinaudojo.
Dabar ta Lieporių lydykla laikoma Lietuvoje ne tik geriausiai ištyrinėta, bet ir geriausiai išlikusia. Čia yra dvidešimt rūdnelių liekanų ir keturi šuliniai, kurie buvo iškasti iki keturių metrų gylio ir sutvirtinti medinėmis konstrukcijomis.

Šuliniai buvo reikalingi iškastai ar surinktai rūdai išplauti, kad pasišalintų visokios mechaninės priemaišos. Paskui rūdą degdavo, kad dėl ugnies cheminio poveikio pagerėtų rūdos kokybė – išsiskirtų kuo didesnis geležies kiekis. Ir po to jau tą rūdą lydydavo.
Dar Lieporiuose radau ir kalvę, ir keletą akmeninių priekalų. Galiu tiesiog paliudyti, kad ten kalvė nebuvo pastate – lieporiškiai geležį kalė lauke pasistatę priekalą. Gal po laikina pastoge.
Ilgokai ten darbuotasi, nes netoli kalvės rasta keleto išmestų, nuo kaitros suskilusių akmeninių priekalų nuolaužų. Nors akmuo greitai kaista ir greitai skyla, bet vis dėlto priekalas nėra  vienkartinis daiktas, todėl išmestų tų priekalų kiekis rodo, kad kalvė ir lydykla gyvavo ilgokai.
Apskritai Lieporiai yra kompleksas: kapinynas ir dvi gyvenvietės, datuojamos IV-VIII amžiumi po Kristaus.
Vadinasi, gyvenvietė gyvavo apie penkis šimtus metų ir sudegė – visi namai, kuriuos radau, yra degėsiai. Kodėl po to lieporiškiai neatstatė to kaimo – sunku pasakyti. Gal jie patys sudegino kaimą ir išsikėlė į kitą vietą, nes dirvos jau buvo nualintos.

Tačiau per tuos keletą šimtmečių žmonės čia įsitaisė ir kapinaites. Tame kapinyne, kur yra 95 kapai, mes ir surinkome tuos iš vietinės išlydytos geležies vietinių kalvių nukaltus daiktus. Iš viso penkis šimtus dirbinių, iš kurių dalis - geležiniai. Tarp jų - du kalavijus, žąslus, peilius, ylas, ietigalius, kirvius. Viską jie čia pasigamino vietoje.
Kas buvo arklų, žagrių su verstuvais traukiamoji jėga, labai sunku atsakyti archeologui. Kuo arė – arkliais ar jaučiais - nepasakysiu. Nors žodis „arklys“ reiškė tą gyvulį, kuriuo aria, arimas jaučiais Lietuvoje iki pat XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios buvo išlikęs. Negalima atmesti nė vienos iš tų galimybių.
O iš archeologinių tyrinėjimų to nenustatysi, nes tada žmonės... viską valgė. Pavyzdžiui, aš kasinėdama Kryžių kalne radau kumeliuko kanopą – aiškiai suvalgytą, nes ji rasta virtuvės atliekose. Gyvulių kaulus, rastus Lieporių gyvenvietėje, paprašiau specialistų ištirti. Ir štai kokia proporcija tų suvalgytų (jie visi suvalgyti)  kaulų: pusė iš jų priklausė galvijams, 12 procentų kiaulėms, 12 procentų arkliams, o visi kiti buvo avių ir ožkų. Tik vienas rastas kaulas pasirodė esąs briedžio.   
Vadinasi, valgė žmonės ir jaučius, ir karves, ir arklius, tik karo žirgai, kurie kai kur buvo laidojami kartu su kariais, nebuvo valgomi.

- Sprendžiant pagal „Aušros“ muziejaus eksponatus, atrodo, kad lietuviai daugiau kariavo, nei žemę dirbo.
- Dauguma tų eksponatų yra surinkta iš kapų, o tuo laikotarpiu kiekvienas vyras šalia visų kitų užsiėmimų buvo ir karys. Tie nėjo į karą, kurie dar nepakeldavo arba jau nepakeldavo ginklo (kalavijus turėjo tik vadai). Todėl vyrai ir keliaudavo į dausas su savo garbingiausiomis įkapėmis – ginklais. Jei vyro kape nėra ginklo, vadinasi  jis – vergas, nelaisvas žmogus, belaisvis.
O dėl žemės dirbimo. Dauguma vyrų buvo ir žemdirbiai, tik genčių diduomenė, kurios ginklai eksponuojami, jau buvo iškilusi taip aukštai, kad žemės jau nebedirbo. O tokio papročio - dėti į kapą arklą - nebuvo. Yra vienintelis kapas baltų kraštuose ir Šveicarijos jotvingių pilkapyne prie Suvalkų, kur vienas vyras palaidotas su arklu. Tai jau sensacija, nes daugiau tokių nerasta.
Matyt, per laidotuves ir anais laikais labai svarbus buvo honoras – garbė. Be to, metalas buvo  brangenybė.

Ten, kur archeologai randa daug įkapių, - genčių diduomenės kapai. Diduomenė jau galėjo žemės ir nearti, ji tikrai daugiau kariavo, o tie, kurie žemę arė, tai savo geležinius įrankius saugojo iš kartos į kartą daug labiau negu ką kitą.
Beje, kalbant apie dausas. Pagrindiniai baltų, lietuvių mitai, jų pagrindiniai veikėjai susidėstė per ilgą laikotarpį ir prisiderino vieni prie kitų. Manyčiau, kai jau ateina nauja technologija, naujas daiktas ir to daikto poreikis, tai jis ir apauga tuo metu visomis prasmėmis ir simboliais, ir pats tampa tos mitologijos dalimi.
Štai estų kaip epas užrašyta „Kalevala“: kalvis, kuris ten nukala ir saulę, ir visa kita, iš tikrųjų yra tiesiog įkomponuotas į senesnę struktūrą kaip nauja technologija, kaip naujas žodis.
O mūsų dievas Perkūnas jei iš pradžių svaidėsi akmeninėmis kulkomis, tai vėliau jis jau su geležiniu kirviu.

Kalvis, Teliavelis – lietuvių dievai iš geležies amžiaus
Kalvis kaunasi su Kauliniu Diedu, nukala saulę arba jos simbolius, išvaduoja pasaulį nuo šalčio, o Teliavelis - galingas kalvis, kuris nukalė saulę ir įsviedė į dangų.
Teliavelis minimas ne viename senajame metraštyje kaip galiūnas, milžinas, kalvis, artimas požemio dievui Velinui. Vieni mokslininkai sako, kad Teliavelis yra kelio, bandos dievas, kiti – kad treti – kad šio dievo vardas apskritai buvęs neteisingai svetimtaučių užrašytas – turėję būti Kalvelis.
Vitos Žabarauskaitės „Kalvis“ iš „Kalevalos“ iliustracijų.

Svarstyklės brangiam metalui – sidabrui – sverti ir svareliai.

Lietuviški ilgieji – pailgi sidabro luiteliai su įkartomis, kurios buvo skirtos sidabro kokybei nustatyti.

Kalavijo efesai-rankenos būdavo arba medinės arba raginės. Efesas leisdavo paimti kalaviją ir jį judinti, valdyti smūgius geležte, apsaugoti ranką.

Balnakilpės – balno grandys kojoms įstatyti, raiteliui pasistoti.

Pentinai ir pasagos. Arklių senovėje nekaustė – geležis buvo brangus metalas, kaustė tik karo žirgus – žemaitukus. Žemaitukai – viena iš seniausių žirgų veislių Europoje, žinomi nuo VI-VII amžiaus: jie nereiklūs, ištvermingi, tvirtos konstitucijos, energingi, dailaus eksterjero.

Šarvus, skirtus apsisaugoti nuo sužeidimų šaltaisiais ginklais, įpirkti galėjo tik diduomenė.

Nors adata buvo žinoma nuo senų laikų, tačiau yla, verpstukas ir peilis dar ilgai buvo lietuvės privalomas atributas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.