Vargu ar reikia pristatinėti Vilių Puroną – praeityje miesto vyriausiąjį dailininką, dizainerį, knygų autorių, įdomiosios miesto istorijos žinovą, įvairiausių sumanymų (kartais net labai keistų) autorių ar bendraautorį, dėl ko kildavo ne viena švento pasipiktinimo banga, prigalvojant visokiausių argumentų: kaip jis gali?!

Pavyzdžiui, esą kūrinys neatitinka monumentaliajam menui keliamų reikalavimų, nors pats dizaineris ne kartą pabrėžė, kad jo dekoratyvinės ar funkcinės paskirties dizaino kūriniai, vadinamieji „puronizmai“, į šį vaizduojamosios dailės žanrą nepretenduoja.

Zirzdavo dažniausiai tik tie valdininkai ir tik tie meno žmonės, kurie dažniausiai pavydėjo V. Puronui jo amžiui nebūdingos energijos, minties šviežumo, darbštumo, organizuotumo, entuziazmo. „Kūryboje kaip ir karyboje neįmanoma išvengti profesinių nesėkmių, tūnančių už netyrinėtų horizontų... Gyvenau žemėje, srėbiau nematomą ir matomą kasdienybės srėbalą, jutau tai, ką nuolat patiria mūsų valstybė ir pilietybė, valdoma neatsakingų „demokratijos“ statytinių, besislapstančių po kolektyvinės atsakomybės skydu. Valdžios rūmuose dirbau tris dešimtmečius, žinau, ką sakau“, – samprotauja Vilius vienoje iš savo knygų.

Nuo ko viskas prasidėjo?
„Kas yra „puronizmas“? Kaip pats apibrėši šią dažnai girdėtą, tačiau ne kiekvieno iki galo suprastą savoką?“ – klausiame dizainerio.

„Pačioje pradžioje tik ką gimęs terminas turėjo pašaipos prieskonį, – sako V. Puronas. – Naujagimis „puronizmas“ – tai skulptūrinis kūrinys iš skardos, kas tuo metu buvo baisiai neįprasta naujiena. Antra, toji pašaipa buvo savotiška reakcijos forma į konkrečias pavardes, taškiusias (t. y. bandžiusias „įsisavinti“) valdiškus pinigus – specialiai panaudojau šį dviprasmį terminą.

Kiti vertintojai kažkodėl užmiršta, kad esu dizaineris. Ne skulptorius, ne architektas. Mano diplome aiškiai įrašyta profesija: „pramoninės dailės specialistas“, kuriam nėra didelio skirtumo ką projektuoti: stalą ar automobilį, kosminį laivą ar šventinę eiseną, miesto įvaizdį ar stiklinę vandeniui...

Mes projektuojame esmę – nematomąjį procesą, t. y. funkciją, o ji, toji funkcija, lemia materialią kūrinio formą. Negąsdina ir  technologijos, todėl tarp gamybininkų visur esu savas“.

Ieškodamas būdų savo sumanymams įgyvendinti, V. Puronas išanalizavo Šiaulių pramoninių technologijų galimybes. Kadangi metalo liejimo įmonių mieste nebeliko, dizaineriui buvo tikslinga glaustis prie gamyklos ELGA, kuri viena iš pirmųjų Baltijos šalyse įdiegė metalo pjaustymo lazeriais aparatūrą bei cinkavimo įrangą. Šios modernios technologijos, neįprastos vaizduojamoje dailėje, tačiau leido įgyvendinti keliamus uždavinius.

Šiaulių universitete veikia Dizaino katedra. Pasak V. Purono, visų laikų studentams patikdavo praktiškai realizuoti savo žinias, o fabrikantams buvo aktualu „prisijaukinti“ jaunimą, savo būsimuosius specialistus. Tokiu būdu „puronizmas“ prisidėjo ir prie jaunuomenės ugdymo procesų.

„Šiauliuose gimusio skulptūrinio dizaino žanro pavadinimas – „puronizmas“ jau naudojamas menotyroje. Tai maloniai glosto mano savimeilę, – pripažįsta dizaineris. – Ne kiekvienam kūrėjui lemta klausytis vegetuojančių „žinovų“ pamokymų, nenuklystant į šonus nuo savo vizijos. Juk ir Eifelio bokštui teko luktelėti, kol kritikai išmirė.“

Asmenybė projektuoja džiaugsmą?
Sunkiai suprantama jo oponentų logika: į jų duoną nepretenduoja, miestas puošiamas, darosi vis įdomesnis tiek šiauliečiams, tiek svečiams... Atrodytų, tik džiaukis.

„Aš džiaugiuosi, nes žinau dėsningumą: pavydą reikia užsitarnauti, o paguoda gaunama veltui... Pravardžiuojamas „skardininku“ verkiu, o jie džiaugiasi. Moterys mane guodžia ir paguodžia, todėl džiaugiasi. Aš paguostas irgi džiaugiuosi. Apsidairykime: visi laimingi, visi džiaugiamės. Džiaugsmo priežastis – tai aš! Kaip nesidžiaugti?“ – šmaikštauja Vilius.

Anot pašnekovo, valdininkų kėdėse dažniausia tupi partijų išperėtos vidutinybės. Savivaldos struktūrose jos pasilieka ilgam.

„Vegetavimas – jų prasmė, alga ir jėga, nes nedirbantys neklysta. Mano iniciatyvos joms yra svetimos ir skausmingas, tuo labiau, kad esu kilęs iš jų rato, pats buvau jų terpėje, dirbau biurokratu. Tačiau buvau kūrybingas, vaisingas biurokratas, siekęs ir gebėjęs kažką nuveikti tautai, sukurti... Mano kūriniai ne kartą trikdė jų ramybę ir finansinius planus. Be to, kaip dizaineris, kūryboje bei profesijoje netilpdamas į nustatytus kanonus, oponentams palikdavau pūsti žodinius burbulus... Tokiu būdu tapau „skardininku“ ir kenkėju“. Ir mano oponentai, vadinamieji akademinio meno atstovai, kažkodėl manęs niekada neklausia, vien savo išmintį dėsto, – šypsosi V. Puronas. – Ką jiems pasakyčiau? Visų pirma paklausčiau: „Jei ne taip, tada kaip?“ Neabejoju, kad tuo diskusija ir pasibaigtų. Plepiai, paprastai, neturi idėjų, o inkštimas yra jų vienintelė savęs realizavimo forma.“

Dizanerio teigimu, miesto įvaizdžio kūrimo procese daug dalykų tarpusavyje yra susiję. Pavyzdžiui, jei gamini kardą-milžiną, turi žinoti, kad jis atliks ir istorinę, ir šviečiamąją funkciją. Juk tokio pobūdžio kūrinys garsins ne autorių, o miestą, taps turistų dėmesio objektu.

Kai šnekama apie gerą skonį, užmirštama, kad tai mada. O ji ateina ir praeina, po kurio laiko tapdama blogu skoniu. Gal tik po šimtmečių ji bus klasika ar sentimentu, bet miesto atveju tai, kas natūralu parodų salei, ne visada tinka gatvei. Kas leidžiama kostiumui, neleistina pižamai ar darbo kombinezonui. Juk tie, kuriems cepelinai patinka su grietine, turi mylėti bei suprasti tuos, kurie juos valgo su spirgučiais.

Ar teisinga manyti, jog tie kūriniai, kurie „nebetelpa“ Šiauliuose, iškeliauja į kitus miestus?

Pašnekovo teigimu, kai gatavi lankstiniai stovi fabrikuose dvejus-trejus-penkerius metus, sunku atsispirti prašymams iš kitų Lietuvos vietovių.

Žinia, dizaineris teigia turįs suinteresuotumą, kad jo darbai nebūtų mėtomi po visą Lietuvėlę, kad „puronizmas“ būtų vienas iš charakteringesnių Šiaulių miesto elementų, tačiau šitoks nusistatymas jau girgžda. Kai kas atsidūrė Panevėžyje, Pakruojyje, Baisogaloje, kiti kūriniai pabiro kitur. „Tai nei gerai, nei blogai, – sako V. Puronas, – juk gyvenimas irgi turi savo specifiką.“

Nejaugi Šiauliams jo darbų nereikia? „Ne, taip nesakyčiau, – svarsto dizaineris. – Jų nereikia tik valdininkijai, kadangi valdininkijai mūza – svetima būtybė. Kai paklausiu, kas ne taip, rimtų argumentų neišgirstu. Pritariamai šypsausi jų monologams, nors matau, kad oponentus tai dar labiau erzina.

„Lapė“ – iš patriotizmo ir broko
Bene geriausiai visiems žinomas, šiauliečių pamėgtas ir savo laiku taip pat kritikos taikiniu tapęs objektas – garsioji „Geležinė lapė“. Paprašėme dizainerio dar kartą prisiminti jos atsiradimo aplinkybes.

„Turbūt ne vien man, bet ir visai Lietuvai buvo skaudu, kai sutinkant Naujuosius 2009 metus į Vilniaus dangų buvo iššauta milijonai litų. Tyliai pasitarę, sukirtome rankomis su ELGA vadovu Ramūnu Volbeku: darome „Geležinę lapę“! Vilnius juk turi Geležinį vilką – kuo Šiauliai prastesni?“ – prisimena V. Puronas.

Toks kūrinys galėjo kainuoti apie pusę milijono litų – iš kur juos paimti?

Tačiau įkvėpė ne tik Lietuvos tūkstantmečio patriotizmas, bet ir lyg tyčia po ranka pasitaikęs brokas: savo laiku Oslo uostui buvo daromi apšvietimo stulpai, iš kurių gerieji išplaukė į Norvegiją, o sandėlyje liko du brokuotieji. Jie ir tapo „Laputės“ griaučiais bei karkasu. Dizaineriui į talką atėjo įmonės inžinieriai, apskaičiavę konstrukcijos kampus, apkrovas bei pasiūlę naudingų sprendimų.

Po devynių mėnesių, 2009 m. pabaigoje, „Lapė“ buvo padaryta, tačiau kūrinį paleisti valdininkijos bėgiais buvo pavojinga – nesibaigiantis biurokratinis procesas būtų ją sunaikinęs.

„Kuo dėtas Šiaulių miestas ir visokios geležinės lapės?“ – pradėtų plepalus kuri nors protinga galva, nesuprantanti, kad vertintojas pats privalo būti vertas vertinti kitus.

„Todėl teko ieškoti būdų apeiti „meno tarybas“, kad protuoliai „Lapės“ ir manęs neišmestų šiukšlių dėžėn“, – šypteli V. Puronas.

Artėjo metų pabaiga, o reikalas nejudėjo iš vietos, it ant seklumos užšokęs vandenyno laineris. Tada dizaineris kreipėsi į tuometinį merą, aplanke turėdamas pasiūlymą su trimis ar keturiomis vietomis-kandidatėmis. Talkšos ežero krantinė merui iškart patiko ir prilipo...

Beliko išspręsti techninius „Geležinės lapės“ pergabenimo klausimus. Tamsus paros metas buvo pasirinktas anaiptol ne slaptumo sumetimais. Pasitarus su įvairių sričių specialistais, buvo nutarta vežti vėlų vakarą, kai mieste sumažėja transporto srautai, pakėlinėjant virš gatvių ištampytus laidus, kabelius bei trosus – įspūdinga „Lapės“ uodega bevežant būtų juos visus nutraukusi.

Iš anksto buvo paruošta „Lapei“ vieta, numatyta, kur ji žiūrės, mastelis ir kiti dalykai. Prieškalėdinis rytas susilaukė didžiulio šiauliečių susidomėjimo bei simpatijų. Dėmesio ir meilės „Geležinei lapei“ netrūksta iki šiol, kuri, lyg viską suprasdama, stovi išdidžiai pakėlusi uodegą.

Ar dizaineris pasijuto laimingas?

„Taip. „Lapė“ žmonėms patinka, nors jei kas nors nuverstų, už poros dešimtmečių paaiškėtų, jog niekam dėl to neskauda, kad gyvenimas nužingsniavo tolyn“, – teigia dizaineris, pridurdamas, jog šis kūrinys esąs ne tik jo, bet miesto pramonininkų, visų Šiaulių miesto gyventojų, vienaip ar kitaip prisidėjusių kuriant bei pastatant „Geležinę lapę“, patriotizmo išraiška.

Bandymas žvilgtelėti į pašnekovo piniginę
Gyvename tokiu metu, kai bet koks judesys vienaip ar kitaip atsiliepia piniginės turiniui. Jeigu ne bendraminčiai ir išradingumas, „Geležinė lapė“ galėjo kainuoti apie pusę milijono... O kur dar kiti kūrinėliai? Kaip pavyksta rasti lėšų tokiems projektams?

V. Puronas: „Noriu pasakyti komplimentą tautos patriotizmui. Pramonininkai tuos dalykus sprendžia mano piniginei neskausmingu būdu: duoda vieną žmogų, gebantį virinti ar atlikti kitus darbus, bei teisę naudotis metalo laužu. Taigi lankstiniai ir jų detalės kuriamos iš atliekų, kas fabrikantui nėra nuostolinga. Juk tai tik keli centai, kurie potencialiai galėjo būti gauti tą metalo laužo kiekį pardavus supirkėjui.

Atskleisiu paslaptį. Kuriant „Geležinę lapę“, gamykloje tuo pačiu metu buvo daroma elektros įranga Singapūrui, todėl kai kuriuos gamybinius procesus teko „pririšti“ prie šio užsakymo. O milžiniškas kūrinio dalis nuvežėme į Lenkiją, į Gdansko laivų gamyklą, nes Lietuvoje nebuvo pakankamai didelių cinkavimo vonių. Čia vėl pagelbėjo pramonininkai. Taip kad šitas milžiniškas plieno lankstinys miestui nekainavo nieko.“

„Kažkada esi prasitaręs, jog Geležinės lapės viduje įmontuota kapsulė su  kreipimusi... Kam jis skirtas ir koks jo turinys?“ – domimės.

„Praeities patyrimas rodo, jog keičiantis Lietuvos „išvaduotojams“, visuomet nuvartomi praėjusios epochos paminklai. Taigi sumanymas buvo toks, kad tie, kurie vers Laputę, rastų jos varinę širdį bei joje įdėtus žodžius, reikalingus Lietuvos istorijai“, – šypsosi V. Puronas.

Geležinės lapės gaminimo momentas. Dizaineris Vilius Puronas su metalo meistru Vaclovu Butkumi (dešinėje), virinusiu šį kūrinį.
V. Purono archyvo nuotr.

Garsioji „Geležinė lapė“ nuo pat pirmų dienų patiko šiauliečiams bei tapo savotišku traukos centru Talšos ežero pakrantėje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.