Valstybiniame Šiaulių dramos teatre šiandien – aktorės, režisierės, teatro pedagogės Nijolės Mirončikaitės jubiliejinis vakaras. Šiauliečiai galės vėl išvysti savo pamėgtąsias „Aštuonias mylinčias moteris“, kurias dar 1993 metais pastatė jubiliatė, kuri švenčia 75-metį.

Tačiau gal verčiau skaičiuokime N. Mirončikaitės ne metus, o vaidmenis ir kitus jos nuveiktus darbus. Apie tai šiandieninis interviu su mylima Aktore.

– Jūs gimusi tarp Mergelės ir Svarstyklių. Horoskopais tikite?
– Jeigu paklaustumėte manęs, ar aš tikiu prietarais, tai atsakyčiau, kad tikiu. Jeigu rytą gerai jaučiuosi – labai smagi, tai būtinai vakare verksiu, man būtinai kas nors atsitiks. Jeigu aš nuliūdusi, žiūrėk – vakare kažkas gero nutinka. Yra taip pasitaikę.

Taip, aš gimusi ant ribos, tad paskaitau tiek ir Mergelės, tiek ir Svarstyklių horoskopus – gal bus kažkas gera. O šiaip ir esu Mergelė – kukli ir drabužių neišmėtau, ir Svarstyklės, nes mėgstu skaičiuoti, nesu išlaidi – kaip tik labai taupi. Taip gyvenimas privertė – vaikai juk augo anais laikais.

– Ir savo vaidmenis skaičiuojate?
– Tai a. a. K. Tumkevičius skaičiavo – viską į knygą surašydavo. O paskui kažkas įvyko ir aš dabar jau nežinau, ar dar kas nors skaičiuoja. Pati paskaičiavau, kad apie šimtą vaidmenų esu suvaidinusi.

Ar tai daug, ar mažai – nežinau.

Gal tarp jų nebuvo labai išskirtinių vaidmenų, kurie nuskambėtų  Lietuvoje. Bet viena kolegė aktorė man sakė: „Nijole, nevaryk Dievo į medį: dirbai su labai įdomiais režisieriais, padarei įdomių vaidmenų.“

Taip, vaidinau pjesėje „Žemaitė“, dramoje „Valdovas“... Kiti vaidmenys? Buvo įvairių, nes esu charakterinė artistė. Žinote, anais laikais aš prašiausi  į teatrą pas režisierių J. Jurašą, kadangi jis man labai gražių žodžių pasakė, kai statė diplominį spektaklį „Žiūrėk, Europa“. Tad aš ir išdrįsau jo paprašyti, kad priimtų. J. Jurašas atsakė: Kaunas jau turi komedinę aktorę Reginą Varnaitę, o Šiauliai – Mirončikaitę.

– O kas lemia, kad tampama charakterine aktore?
– Lemia išvaizda. Nors būna režisierių, kurie nežiūri išvaizdos, o pažiūri į aktorių truputėlį giliau –taip, kaip A. Ragauskaitė. Pavyzdžiui, ji mane paėmė dramatiniam valdovės Gerdos vaidmeniui „Valdove“. Ir visiškai nesvarbu jai buvo mano nosis ar kas nors kita. Pasirinko ir Salomėjos Nėries vaidmeniui – davė gabaliuką jos dramatinių eilėraščių. Ir būtent nuo tol, nuo A. Ragauskaitės, aš pradėjau vaidinti ir charakterinius, ir dramatinius vaidmenis.

– Vaikiškuose spektakliuose jūs vaidinote...
– Ojėzus, kiek aš raganų esu vaidinusi. Ir ne tik – ir du šuniukus, ir karkvabalį, ir Karlsoną, ir Mažylį, kai spektaklį vaikams statė latvių režisierius N. Šeiko.

– Paskui jūs tapote ir režisiere. Kaip?
– Čia krikšto tėvu buvo Pranas Piaulokas. 1993 metais išėjo iš mūsų teatro režisierius Gytis Padegimas ir Pranas laikinai ėmėsi meno vadovo pareigų. Buvo pavasaris, tad visi režisieriai jau buvo sudarę sutartis ir mūsų teatras liko be nieko, o rudenį tai jau reikėjo kažką statyti. Tad P. Piaulokas pasiūlė man statyti pasaką.

„Baltoji rožė“ buvo mano pirmas spektaklis. Lyg ir pavyko. O Naujiems metams nutarėme pastatyti dar vieną spektaklį, bet nebe vaikams, o įvairiai publikai. Ir kad būtų linksma, pasirinkome prancūzų komediją – Robero Toma „Aštuonios mylinčios moterys“. Sulaukėme labai neblogų atgarsių.

– Tai kiek režisavote spektaklių?
– Teatre – apie dešimt. Du aš pastačiau su senjorais. „Retro“ ir „Žaidžiame kates“ buvo tokie spektakliai, kuriuose vaidino aktoriai, jau išėję iš teatro. Bet buvęs teatro vadovas supyko: koks čia dar senasis teatras? Mes ką – varžovai? Tai porą kartų suvaidinome ir viskas sugriuvo.

– Ar sudėtinga aktoriams priimti režisierių iš savų aktorių?
– Labai sunku jiems, ir man sunku. Aš visada labai pavydėjau kitiems režisieriams. Matau, kaip jie stato spektaklį, kaip jie dirba užsidegdami, nors galbūt šiek tiek paburba ir panašiai.

Iš visų mano profesionalių pastatytų spektaklių geriausiai pavyko, man atrodo, spektaklis pagal Ž. Anujo pjesę „Generolai su sijonais“. Nors ten buvo didžiausias konfliktas dėl to, kad dalis aktorių buvo labai priešiškai nusiteikę. O gal tiesiog jie viską matė kitaip. Aš nežinau.

Ir spektaklis nėjo, nors pas mus spektakliai nusirašo tada, kada pagrindinis aktorius išeina ir neapsimoka įvesti naujo žmogaus arba jei spektaklis labai išsivaidina. Štai „Aštuonios mylinčios moterys“ gyvavo dvidešimt metų, kol buvo nurašytas. Ir tai labai suprantama. O „Generolai su sijonais“ ėjo labai neilgai. Nors statistika buvo gera – paskutiniai spektakliai buvo pilni publikos. Negaliu tvirtinti, bet turiu blogą nuojautą, kad taip buvo dėl to, jog kai kurie aktoriai buvo nepozityviai nusiteikę.

– Režisierius – tam tikra prasme yra ir pedagogas.
– Režisūrinių ambicijų tikrai neturiu. Aš buvau daugiau darbų vadovas. Keletas aktorių pasitikėjo manimi, prašė pastabų ir jas priimdavo. Tad man labai buvo lengva dirbti, pavyzdžiui, su J. Bindoku – jis visuose mano statytuose spektakliuose vaidino.

Aš galiu patarti. Esu dirbusi su daugybe režisierių. Man būdavo labai įdomu sėdėti salėje ir stebėti kaip režisierius repetuoja, ką jis sako ir kaip aktorius pastabą supranta. Mąstydavau, ar pagal tą pastabą padaryčiau, ar ne? Persiverčiu į savo kalbą ir, jeigu man reikėtų patarti, aš pasakyčiau daug paprasčiau ir išgaučiau rezultatą.

Juk buvo Leningrade toks labai didelis režisierius G. Tovstonogovas, kuris turėjo dar ir pedagogą: režisierius pasako, ko jis nori ir stato, o pedagogas repetuoja su aktoriais. Tai buvo jau anais laikais. Pastebėjau, kai pas mus atvažiuoja režisieriai, tai jie dažniausiai renkasi tuos aktorius, kurie supranta, kurie labai greitai padarys rezultatą. Ir niekas nenori išlaužti iš aktoriaus to, ko jis dar nepadarė. O štai A. Ragauskaitė savo laikais taip darydavo: vaidinai dramatinį vaidmenį, tai dabar vaidinsi komedinį ar epizodinį. Ji buvo visos trupės pedagogė, darė ne tai, kas įprasta.

– Jūs kaip teatro pedagogė dirbote su studentais.
– Tai buvo be galo įdomus, be galo kūrybingas periodas. Aš turėjau 16 studentų, 3 iš jų dirba profesionaliuose teatruose, dvi išvažiavusios į užsienį lietuvių mokyklose veda dramos būrelius, kiti dirba darbą, susijusį su kultūra. Tiesiog nėra galimybės, kad priimtų visus į teatrą, reikia išlaukti savo. O ne kiekvienas išlaukia.

Studentai buvo smalsūs ir darbštūs, net entuziastingi – vis norėdavo dirbti. Tai man didžiausias džiaugsmas buvo, kad jiems to reikėjo.

– Kaip gimė projektas, kuriame pasakojama teatro istorija?
– Tai irgi G. Padegimo palikimas. E. Markevičiūtė pradėjo daryti „Teatronus“, aš tęsiau šią veiklą. Pasižiūriu savo archyvą: 1993 metai – pirmieji mūsų su J. Bindoku padaryti „Teatronai“... O juk turėjome iš Teatro sąjungos gautą kone sulaužytą kamerą. Bet vis tiek vienais metais juos rengėme vos ne kas mėnesį.

Teatras paruošia premjerą – nufilmuoti svečiai, režisieriai, išvažiuojame į gastroles – užfiksuota, ką ruošiame Naujiesiems – užfiksuota. Nemažai yra archyvinės medžiagos. Laidas pasiėmė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, nes visa tai yra  istorija.

– O dar kuo užsiimate?
– Paskutiniaisiais metais teatre esu mažai užimta, tai susigalvoju darbo. Prieš porą metų važinėjome po visos šalies mokyklas – su pamokėlėmis, kurias finansavo ES. Šis projektas pristatinėjo įvairias menines profesijas, tad jame dalyvavo architektai, fotografai, aktoriai. O aš keliavau su raiškiojo skaitymo paskaitėlėmis ir teatro meno pagrindais. Ir turėjau gerą laiką, kaip dabar sako, ir pati pabuvau tarp jaunimo.

Be to, susibūrė Bridų liaudies mėgėjų teatro grupė. Kokie ten entuziastai! Jie mane parveža, nuveža. Tai dirbu su jais.
Labai dėkinga esu, kad mane užima seriale – turiu trenažą. Ten labai puiki kūrybinė grupė, gera kompanija. Ir kiekvieną kartą reikia ateiti pasiruošus. Tai tas laikas ne visai tuščias, mano manymu.

– Taigi kiek vaidmenų kine?
– Keli. R. Vabalo „Miškais ateina ruduo“, A. Puipos „Velnio sėkla“... Dirbau su V. Žalakevičiumi, tai buvo labai mažas epizodėlis, bet labai įdomus susitikimas su šiuo žmogumi, kuris mane specialiai pakvietė iš Šiaulių.

– Taigi, jūs jau 52 metai Šiaulių teatre.
– Taip, 52 metai. Štai šiandien su manimi pasisveikino du žmonės. Ar jie su manimi pasisveikino kaip su Anele iš serialo, ar kaip su Mirončikaite – nežinau. Bet jei trys-penki žmonės su manimi sveikinasi, kai kas dar nori nusifotografuoti, kai kas dar užkalbina – vadinasi, dar pažįsta.

Bet jeigu tik nebūčiau teatre ir nevaidinčiau seriale… Aktoriaus darbas yra toks: tol jis gyvas, kol jis vaidina. Ir jeigu ne, užmirštų  ir jokių pasisveikinimų tikrai nebūtų. Tai akimirkos menas.

– Ar per darbo teatre metus kada nors turėjote laisvo laiko?
– Visi sako, kad mezgimas – hobis. O aš mezgiau iš reikalo. Taigi tai nesiskaito. Mano hobis buvo toks, kad reikia daryti tai, ką reikia. Jeigu pastebiu, kad sėdžiu ir nieko neveikiu, tai atrodo, kad darau nusikaltimą. Iš tempo, kai reikia padaryti eilę darbų ir dar daugelio neužmiršti, negaliu išeiti, nes aktoriaus, režisieriaus darbas yra labai disciplinuojantis: šeštą valandą turi ateiti, ar tau vaikas serga, ar kita bėda. Niekas juk neparašys: žinote, šiandien Mirončikaitės duktė susirgo, tai ji nevaidins. Tai kolektyvinis darbas, negali pavesti nei kolegų, nei žiūrovų.

Į viršų