Šiaulių miesto garbės kraštotyrininkė Mikelio prizo laureatė Irena Rudzinskienė vis nenuilsta. Jos namuose krūvos įvairiausių dokumentų. Kraštotyrininkė sako, kad darbų turi tiek daug, tad reikia tik laiko.

Šį kartą I. Rudzinskienė „Šiaulių naujienoms“ pristatė savo naujausios ruošiamos parodos medžiagą apie Rėkyvos girininkijoje šaulių pasodintą Vilniaus ąžuolą. Paroda parengta naudojant medžiagą iš Algirdo Jakimavičiaus, kuris vaikystėje dalyvavo Rėkyvos ąžuolo sodinime bei kraštotyrininkių ir Mikelio prizo laureačių Giedrės Petkevičienės ir Irenos Rudzinskienės sukauptų nuotraukų archyvų. Kaip pasakoja parodos autorė, idėja rengti parodą kilo, kai šiemet buvo paskelbtas medžių konkursas. Nors parodos medžiaga apie medžius buvo renkama jau ne pirmus metus, šį kartą bus pristatomi net 8 garsūs medžiai, kuriuos aplankė, aprašė ar net nutapė Šiaulių miesto kraštotyrininkai. Daugelio šių medžių sodinimo istorijų neatmena net ir to krašto gyventojai, todėl, pasak I. Rudzinskienės, labai svarbu juos aprašyti, nufotografuoti.

Laiškas, pakvietęs ąžuolo paieškai
Kaip pasakoja I. Rudzinskienė, viskas prasidėjo nuo vieno laiško. 2007 metų pabaigoje Šiaulių miesto garbės pilietė Jūra Nijolė Viktorija Daulenskienė gavo laišką iš savo kraštiečio – Kaune gyvenančio Algirdo Jakimavičiaus su žinia apie istorinį Vilniaus ąžuolą, kuris buvo 1936 metais pasodintas Rėkyvos girininkijos kieme.

Tada J. N. V. Daulenskienė nusprendė, jog tik I. Rudzinskienė gali įvykdyti laiško autoriaus prašymą. A. Jakimavičius siūlė nuvažiuoti su fotoaparatu į Mikailaičius, dabar esančius Šiaulių rajone, ir nufotografuoti istorinį Vilniaus ąžuolą.

Nuotrauką A. Jakimavičius pageidavo su prierašais ir istoriniu tekstu nusiųsti „Trimitui“. Laiške kalbama apie šaulius Šiauliuose ir Vilniaus ąžuolą Mikailaičiuose, kuris buvo pasodintas dėl tuometinių istorinių Lietuvos įvykių 1936–1937 metais.

Kartu A. Jakimavičius aprašė ir savo pradžios mokyklos pirmojo skyriaus mokinio prisiminimus (laiško teksto kalba netaisyta).

„Kaip Šiauliuose šaulių būrys tuo laiku vadinosi, nežinau. Gal Mikailaičių ar Rėkyvos. Beveik visi būrio žmonės buvo Šiaulių miškų urėdijos tarnautojai: buhalteriai, braižytojai, eiguliai, žvalgai. Buvo dar ir keletas vietinių augesnių ūkininkaičių.

Iš Šiaulių reguliariai atvykdavo karininkas. Vykdavo teoriniai ir rikiuotės pratimai – darnia rikiuote vyrai trenkdavo koją vieškelyje, skambėjo žygio dainos. Mane tuo laiku labiausiai domino ilgi karininkų šautuvai. Aš buvau pirmo skyriaus „studentas“. Lankiau Lingailių pradžios mokyklą. Mano mokytoja buvo Marija Balzerienė. Keletas mokinių ateidavo net iš Rėkyvos vaikų namų.

Tuo laiku urėdija buvo įsikūrusi Mikailaičiuose, buvusioje dvarvietėje. Tokiame geltonų plytų dviaukščio  rūmo pirmame aukšte buvo įsikūrusi urėdija. Antrajame aukšte gyvenome mes, dar buvo ir patalpa, skirta archyvui.

1936–1937 metais Lietuvoje net pirmokėliai skandavo „Mes be Vilniaus nenurimsim.“ Tuo laiku vykusiame miškininkų susirinkime ponas Malinauskas pasiūlė gėlyne, klombos centre pasodinti Vilniaus ąžuolą. Visi idėjai pritarė. Girininkai išdūmė ieškoti gražaus ąžuoliuko, kiti kūrė laišką-priesaiką, skirtą sostinei Vilniui vaduoti. Mašininkė Markšaitienė atkalė tą laišką, o mano mama atnešė butelį su kapseliu, kurio man, būnant mažam buvo labai gaila, nors tokių butelių namuose buvo gal tuzinas. Į juos mama pildavo duonos girą.

Prisimenu, kaip tada urėdas perskaitė laišką ir visi dalyvavę pasirašė ir įdėję į butelį, užkasė žemėmis ir ant jų patupdė ąžuoliuką. Begėdžiai, man tai pasirašyti net nepasiūlė. Sugiedoję himną, šauliai visą ceremoniją užbaigė trimitų salvėm ir taip paminėjo Vilniaus ąžuolo gimimą.

Sugrįžęs po daugelio metų pamačiau, kaip tas ąžuolas užaugęs ir dabar jau savo šakomis dengia klombą, slepia įėjimą į rūmus. Tiek ir tėra išlikusių prisiminimų, apie šaulių paliktus pėdsakus Mikailaičiuose“, – laiške kraštotyrininkėms I. Rudzinskienei ir G. Petkevičienei rašė A. Jakimavičius.

Istoriniai faktai – apie šaulius Šiauliuose
Šaulių rinktinė yra viena iš pačių seniausių ir pačių garbingiausių. Iš pradžių pradėjo kurtis partizanai. Tačiau šis darbas buvo susijęs su Augustinavičiaus vardu.

1919 netais buvo nemažai partizanų dalinių, kuriems laikui bėgant pradėjo vadovauti Lietuvos šaulių sąjunga, kurios nurodymu Vladas Požėla ir Rapolas Skipitis įsteigė laikinąjį partizanų štabą. Partizanai nusipynė amžiną vainiką kovose su bermontininkais, ypač gindami Šiaulių miestą. Tuo metu moterims garbingai atstovavo Zulė Lukauskaitė-Jasaitienė. Po kurio laiko vadovavimas perleistas Šiaulių miesto būriui. 1920 metais paskirtas pirmasis rinktinės vadas Pranas Šileika. Tačiau kraštotyrininkė I. Rudzinskienė sako, jog daugiau žinių apie šaulių būrį Rėkyvoje nepavyko surinkti. Lietuvos sąjungos istorijoje 1919–1937 m. istorinėje knygoje Jonas Matusas surašė į knygą tik VII šaulių rinktinės būrio vardus.

„Papildyti A. Jakimavičiaus pasakojimo nepavyks, nes nieko daugiau apie tai nežino ir dabartinis Šaulių kovinių šaulių I kuopos vadas Vytautas Jankauskas. Jis man patikino, kad apie tokį Rėkyvoje šaulių sodintą ąžuolą negirdėjęs“, – pasakoja I. Rudzinskienė.

Vėliau A. Jakimavičius, aprašęs savo vaikystės biografinius faktus, laiške rašė, kad neabejojęs, jog grūdas jo rezistencinei veiklai buvo pasėtas Mikailaičiuose, sodinat Vilniaus ąžuolą, kurios tikslas realizavosi jau 1945 metais.

Europos medžių rinkimo konkursas
Europos medžių rinkimo konkursas pradėtas rengti 2011 metais čekų iniciatyva. Lietuvos metų medis šiais metais buvo rinktas pirmą kartą. Paskelbus medžių konkursą elektroninėje erdvėje, dalyviai buvo prašomi siųsti pasiūlymus, įvardijant, kokia proga tas medis buvo pasodintas. Konkursui pasiūlyta beveik pusketvirto tūkstančio medžių. Tačiau buvo atrinkti tik 53 medžiai, daugiausia – ąžuolai.

Antrajame konkurso vertinimo etape vertinimo komisija paskelbė 13 medžių, kurie varžėsi dėl geriausio medžio titulo. Nugalėtoju išrinktas Stelmužės ąžuolas, kuris jau 2017 metais dalyvaus Europos metų medžių konkurse.

„Šį kartą mūsų Vilniaus ąžuolas, kuris buvo pasodintas Rėkyvos girininkijoje, šiam konkursui nepristatytas. Tačiau kartu su šia proga buvo prisiminta ir mūsų krašto įžymaus ir gražiai išaugusio per 80 metų ąžuolo, esančio Šiaulių rajono paribyje, istorija, apie kurį liko mažai žinančių. Daugelis gūžčioja pečiais vien sužinoję, kad toks ąžuolas yra, o dar daugiau nežino, kad jis buvo pasodintas ne šiaip sau“, – pasakoja I. Rudzinskienė.

Parodoje bus pristatomi ir kiti medžiai, apie kuriuos rinkta informacija kraštotyrinėse ekspedicijose. Kaip pasakoja I. Rudzinskienė, visada Šiaulių miesto kraštotyrininkai, lankydami istorinius medžius, juos matuodavo, aprašydavo, fotografuodavo, o kraštotyrininkas Antanas Krištopaitis tuos medžius ir nutapydavo.

Iš viso R. Rudzinskienės parodoje – net aštuoni garsūs medžiai ir jų istorijos. Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje Rėkyvos skyriuje I. Rudzinskienės paroda bus atidaryta lapkričio 23 dieną.

2016 11 19 06

Kraštotyrininkė Mikelio prizo laureatė (1990 m.) I. Rudzinskienė.
Linos ABROMAVIČIENĖS iš I. Rudzinskienės, G. Petkevičienės ir A. Jakimavičiaus archyvų nuotr.

2016 11 19 05

Kraštotyrininkė Mikelio prizo laureatė (2015 m.) Giedrė Petkevičienė prie Rėkyvos girininkijos.
Linos ABROMAVIČIENĖS iš I. Rudzinskienės, G. Petkevičienės ir A. Jakimavičiaus archyvų nuotr.

2016 11 19 03

1936 metais šaulių sodintas istorinis Vilniaus ąžuolas (1936 m.) Rėkyvos girininkijos kieme.  
Linos ABROMAVIČIENĖS iš I. Rudzinskienės, G. Petkevičienės ir A. Jakimavičiaus archyvų nuotr.

 

Į viršų