Taip norėčiau pasakyti apie besibaigiantį balandį. Būtent toks jis buvo. Kiek švenčių buvo po Naujųjų? Valstybės atkūrimo diena, Nepriklausomybės atkūrimo diena, Meilės, Moterų diena, didžiavyrių Kazimiero ir Juozapo dienos, religinės šventės... Balandis, atrodo, kiek ramesnis. Kosmonautikos dienos nebešvenčiame, Lenino gimtadienio – juo labiau. Beje, sakoma, kad dabar toks laikotarpis, kai šventės pojūtis gali ateiti netikėtai, šiokiadieniais. Juk ir švenčių dienomis prie šventinio stalo dažnai sėdi dviese – tu ir šventė. Vis dėlto mėnuo be švenčių pripratusiems švęsti būtų nei šioks, nei toks.
Man balandis – puikus mėnuo. Atviras, nekoketuojantis, nė kiek nesimaivantis, dar nuogas ir to nesidrovintis. Nustebau, kai tokiu metu vienas bičiulis manęs paklausė, kodėl aš rašąs liūdnai. Man atrodo, jog esu optimistas. Todėl norėjau paklausti, kodėl jis pats surūgęs, bet neužduoti klausimai yra patys geriausi. Juk mes gyvename apsupti nesibaigiančių stebuklų. Ateina kartą tokia diena, kai, pasakytų poetas, žmonės pastebi, koks sukrečiantis ir iškilus yra vaikų, medžių, dangaus grožis.
Jeigu jau apie klausimus, tai ir aš vieno rašančio kolegos paklausiau, kaip jis pavadintų straipsnį apie balandžio mėnesį. „Šiukšlės“, – atsakė jis. Tiesa, kad balandį išnyra visos šiukšlės. Todėl šį mėnesį kuopiamės.
Kaip neprisiminti šio mėnesio Velykų. Taip jau nutiko, kad viso pasaulio žmones paliečia Velykos. Velykų – Kristaus Prisikėlimo – rytas yra turbūt tinkamiausias laikas atsakinėti į klausimus, iš kur mes, kas mes, kur einame. Kalbame apie rimtį, o iš tikrųjų viskas skrieja amžinu triukšmingu ratu. Kiekviename judesyje galime įžvelgti tam tikrą periodišką kartojimąsi – ritmą. Ritmiškai keičiasi metų laikai, rytą keičia vakaras, ritmiškai plaka širdis.
Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame nereikia prisikelti. Prieš mirtį šv. Pranciškus paprašė atnešti jam Bibliją ir atversti Evangelijos pagal Joną dalį, prasidedančią žodžiais „Artinosi žydų Velykos“. Agnostikai ir ateistai, kurie netiki Kristaus prisikėlimu, visgi Velykų dieną švenčia, aiškindami, kad tai yra gražiausia pavasario šventė. Kalbama apie nuostabų gamtos atsigavimą, tam tikrą prisikėlimą po to, kai žiemą viskas buvo apmirę. Įsivaizduoju, kad dar galima netikėti Dievu, bet neįsivaizduoju, kad galima netikėti velnio buvimu. Tad sovietmečiu irgi švęsdavome Velykas. Jei tuomet Lietuvos patriotais būti negalėjome, buvome „Žalgirio“ patriotais. Tai buvo tas pats.
Tiesa, Velykos – tai ne Kalėdos. Iš jų prekybininkams sunku išspausti tokius pelnus, kaip iš Kalėdų šventės. Man dėl to Velykos ir mielesnės.
Didžiosios savaitės ir Velykų pamokslų man labiausiai patinka klausyti kurioje nors kaimo ar mažo miestelio bažnytėlėje. Kunigas neskubėdamas dėsto mintis, tai ne pamokslai Tikėjimo žodžio ar kitų konfesijų, kur pamokslautojas šaukia, daro pauzes, vėl šaukia, taip norėdamas besiklausantiems į smegenis „įmušti“ savo teiginius: „Vakar pas mane atėjo Jėzus (pauzė), jis paėmė mane už rankos (pauzė) ir tarė: „Nuo šiol turi sakyti tik tiesą“ (ilga pauzė).
Prisikėlimas skatina kalbėti apie dvasingumą. Dvasingą žmogų įsivaizduojame tokį, kuris susirūpinęs ne tik savo kūnu (pinigai, automobiliai, namai, galia, šlovė), bet ir siela (pagarba kitam žmogui, dora, tiesos sakymas). Dvasingumas siejamas su dvasininkija, bet dažnai gali būti ir priešingai – daug dvasingų žmonių yra pasauliečiai. Ir ne tik poetai, dailininkai, muzikai, filosofai, bet ir proziškesnių profesijų atstovai.
Kiekviena perskaityta knyga, aplankytas renginys, pamatytas dailės kūrinys, išgirsta daina artina prisikėlimą. Esame žmonės, kurie turi galimybę skaityti kultūrą ir ją suprasti.
Mano galva, labai artimi dalykai – dvasingumas ir knyga. Perėjau mūsų centriniu bulvaru. Jame vienas knygynas. Gali ir to nelikti. Batų parduotuvių daug daugiau, be abejo, dar daugiau drabužių prekyviečių. Tiesa, mūsų mieste tiek batų parduotuvių, jog atrodo, kad miestelėnai vaikšto keturiomis.
Suskaičiavau bulvare 13 kavinių. Jei nesuklydau, skaičius, deja, ne koks. Kiekviena iš jų tau gali būti tryliktoji, nes nežinia, nuo kurios pradėti skaičiuoti. Yra, kur kavinės viena priešais kitą. Išėjai iš vienos, traukia priešais esanti, nes manai, kad ten geriau.
Bet čia ne apie tai, o apie knygynus, ir gal viskas yra normalu, knygynų ir turėtų būti mažiau. Įsivaizduokime basą, alkaną žmogų, bet su knyga rankoje, juo labiau – nuogą su knyga. O štai apsiavęs, pasipuošęs, sotus, bet be knygos rankoje – normalus vaizdelis.
Tiesa, tapti dvasingam šiandien tarsi nepopuliaru, be to, nėra lengva. Inteligentu neįmanoma apsimesti, juo reikia būti. Tas pat pasakytina ir apie dvasingumą. Ar mūsų valdžios vyrai dvasingi, bent jau ar sąžiningi, ar pildys tai, ką žadėjo prieš rinkimus? „Laimėtojų niekada niekas neklausia, ar jie kalbėjo tiesą“, – jei neklystu, A. Kamiu tai pasakė. O ir nuo seno žinoma, kad kas pasakyta iki žodelio „bet“, nesiskaito.
Jeigu jau prisėdau prie teksto apie balandžio šventes, tai kaip nepaminėti švenčių, skirtų sveikatai. Kadangi sveikata – brangiausias mūsų turtas, tai vertėtų žinoti, kad balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, o balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena.
Lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Liga netgi pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį – ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga – puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija – panašiai, kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai, ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji – kilnesni.
O medicinos darbuotojų dienos tinkamos anekdotams apie medikus. Pavyzdžiui, daktaro patarimas: „Jei netyčia ligonis išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų.“
„Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana“, – Senojo Testamento Siracido knyga 38, 1–2. Nuo senų senovės visi linkėjimai prasideda žodžiais: „Pirmiausia linkiu sveikatos.“
Nors šiandien šia tema norisi kalbėti linksmai. Kad ir dėl gydytojų ir pacientų santykių.
Pacientai neserga vien tik fiziškai – dažniausiai jiems būdingi ir fiziniai, ir emociniai negalavimai. Kai žmonės konsultuojasi su gydytoju, jie visada turi ir savo paaiškinimą, kodėl kilo vienų ar kitų problemų. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant ir pastebint ir vidaus ligos, ir emocinio streso simptomus.
Mielą gydytoją pacientas gali pradėti tiesiog dievinti, pavyzdžiui, jei, pacientui ilgai pasakojus ir vardijus nusiskundimus, gydytojas dar padrąsina pacientą tiek žodžiais („tęskite“), ar neverbaliai (linkčiojant galvą). Kai ligonis, atrodo, viską papasakojo, jam ypač malonu išgirsti iš gydytojo klausimą: „Kas nors dar?“ O ypač svarbus gydytojo pažadas: „Aš rūpinsiuosi jumis ir noriu žinoti, kaip geriausiai galėčiau jums padėti.“ Jei ligonis sako, kad pas jį kelios problemos, o taip dažniausiai būna, jam malonu, jei gydytojas pasiūlo sudaryti sąrašą ir svarstyti, kurią spręsti pirma. Baigus pokalbį derėtų pasitikrinti, kas buvo pasakyta. Tai padeda geriau suprasti paciento problemą ir įsitikinti, ar ir jis taip pat ją supranta, bei kontroliuoti pokalbio eigą, jei yra per daug informacijos. Ir baigsiu mintimi, kad gydytojų ir pacientų santykiai gydytojams turi rūpėti labiau. Nors šiaip laukiamuosiuose prie gydytojo kabineto vertėtų parašyti įspėjimą: „Ligoniai, prašome vienas kitam nepasakoti savo negalavimų ir jų simptomų, nes po to gydytojui sunku nustatyti tikslią jūsų diagnozę“.
Pokomunistinėse šalyse pacientai yra specifiniai, kitokie nei Vakaruose. Čia žmogus, išeinantis iš gydytojo kabineto be recepto, jaučiasi neaptarnautas, nepaisomas, nuskriaustas ir įžeistas. Toks vizitas nesiskaito. Pasitaiko, kad pacientai bando gydytoją priversti išrašyti receptą arba siuntimą. Jauni gydytojai dažniausiai jiems nusileidžia dėl nepasitikėjimo savimi, kiti tai daro dėl šventos ramybės. Keista, kad net aspirinas, išrašytas gydytojo, ne vieną pacientą veikia geriau nei šiaip įsigytas.
Vienas gydytojas neseniai man gan protingai tarstelėjo: „Žinok, kūno sveikata prasideda nuo sielos sveikatos.“ Įsivaizduoju, jog rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai. Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radęs ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių. Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkabarius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingvėjus manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.
Apie ką labiausiai nesinorėtų kalbėti balandį? Atsakysiu – apie vienišius ir vienatvę. Pavasaris vienatvei netinka. Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti – telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja. Vaikštai po miestą, aplink žmonės, o esi vienišas. Dirbi didžiausiame kolektyve, gyveni šeimoje, bet ir čia esi toks pat vienišas.
Daugelis daugiabučiuose gyvename dešimtis metų, bet neturime kaimynų, su kuriais galėtume išgerti kavos puodelio ar vyno taurės. O sako, būdavo laikai, kai galėdavai kaimynų paprašyti parnešti iš parduotuvės pieno, paskolinti druskos, kartu švęsti įvairias šventes, žinoti, kad vieni kitų pagalbos galite paprašyti net ir naktį. Atrodo, tokių laikų reikėtų ilgėtis, tačiau dauguma žmonių dabar prisipažįsta visai netrokštą bendrauti su kaimynais ir džiaugiasi galimybe pasukę raktą namų durų spynoje atsidurti savo namuose – savo tvirtovėje. Kiek šiandien regime užrašų „Jus stebi vaizdo kameros“, „Saugo apsaugos tarnybos“, o juk paprasčiausias ir pigiausias būtų: „Kaimynai stebi“. Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.
Bet čia apie vienatvę aplamai, o skaudžiausia vienatvė, kai neturi paties artimiausio žmogaus: vyras – moters, moteris – vyro. Sulaukus 35-erių metų tampama susiformavusio charakterio asmenybe, turinčia nekintamų privalumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų, kaip iš plastilino, nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – toks, koks esate. Ir norite, kad tokį jus pamiltų kitas žmogus?
Ar galima skaičiais įvertinti, ko reikia, kad du žmonės gyventų ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei bučiuositės keturis kartus per dieną, vienas kitą apkabinsite, jei tris kartus per savaitę pasidžiaugsite kūniškais malonumais ir jei bent kartą per metus kartu atostogausite užsienyje, jūsų bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas.
Užtikau duomenų, kad vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir dvejais metais trimis mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praėjus dvejiems metams dviem mėnesiams po vedybų. Kad romantikos kibirkštėlė santykiuose išliktų ilgai, rekomenduojama du kartus per mėnesį romantiškai pavakarieniauti restorane. Be to, net ir dirbant reikėtų tris kartus susiskambinti, apsikeisti pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžiu rasti savo antrajai pusei. Net nežinau, kokie žodžiai tai turėtų būti, bet moterys juos žino. Džiaugsmas, jei su mylima moterimi gali sulaukti senatvės.
Bet grįžkime prie šio mėnesio prisikėlimo temos. Prisikėlimas daugiau ar mažiau sudrebina žemę, todėl šiomis dienomis dažniau pakalbame apie pasaulio pabaigą. Tai visgi kokios iš tikrųjų pasaulio pabaigos galimybės?
Iš tekstų apie pasaulio pabaigą prisirinkau, ko vienu ar kitu atveju galima tikėtis. Pavyzdžiui, susidūrimo su asteroidu tikimybė yra 0,0001 proc. Pasaulinė pandemija – irgi 0,0001 proc. Branduolinis karas – 0,005 proc. Ekstremali klimato kaita ir sintetinė biologija – 0,01 proc.
Jei dėl karo, tai Putino Rusija ir radikalusis islamas yra du Europą iš amžinosios taikos iliuzijos pažadinę priešai. O jei dėl sintetinės biologijos, tai visko prisiklausęs apie mėsos produktus, galvoju – valgysiu žuvį. Bet, pasirodo, siaubingai užteršta Baltijos jūra. Tai gal pieno produktai? Bet sužinai, kad pieno pakuotės sterilizuojamos antibiotikais. Lieka vaisiai. Koks gražus obuolys guli prekybos centre. Grožiesi iki žinios, kiek daug chemijos buvo reikalinga tam grožiui išgauti.
Bet ką aš čia. Juk pavasaris, nuotaika turi būti pakili. Tad ir dėl pasaulio pabaigų, tokiu metu labiausiai tikėčiau pranašyste, kuri skelbia, kad toji pabaiga įvyks 2 000 002 013 m.
Pabaigai anekdotas.
Klausimas: „Ką Šiauliuose labiausiai verta ir miela pamatyti?“ Atsakymas: „Traukinių vykstančių į kitus miestus tvarkaraščius.“
Tiesa, šis anekdotas irgi netinkantis pavasarinėms nuotaikoms. Nors šiandien daug prastų nuotaikų visoje Lietuvoje. Kad ir dėl Gedimino kalno, nes jei šis kalnas subyrės kartu su visa pilimi, tai bus įsimintiniausias valstybės atkūrimo šimtmečio akcentas. Svarbesnis už Vasario 16-osios akto suradimą.
