„Laiptų galerija“, mininti 25-erių metų sukaktį, atveria išskirtinės Lietuvos asmenybės, tapytojo ir scenografo Adomo Jacovskio tapybos parodą. Darbus galima apžiūrėti nuo balandžio 28 d. iki gegužės 17d.
Atskira sala, kur gyvenamas visai kitas gyvenimas. Artimumas Modiglianio paveikslams. Scenografijos ir tapybos dermė. Iš paveikslo į paveikslą keliaujantis liūdesys ir tragizmas. Visa tai – apie vieno žymiausių lietuvių teatro dailininkų, tapytojo, scenografo Adomo Jacovskio kūrybą.
Pasak meno kritikės Monikos Krištopaitytės, visų A. Jacovskio nutapytų personažų bruožai yra labai panašūs, atrodo, kad jie visi yra giminės. Regis tapytojas visą svorį sudeda į personažo išdidintą galvą ir plaštakas. Veidas visuomet sustingęs, užsisklendęs savo vidiniuose išgyvenimuose, nepriklausomai nuo to ar užmerktos akys, ar žvilgsnis nukreiptas į žiūrovą. Kiekviename veide atsispindi nepažinus, bet labai intensyvus vidinis veiksmas. Kaip sako pats autorius: „Užmetus akį, mano darbai gali pasirodyti panašūs, bet man jie labai skirtingi. Noriu tapyti vis tą patį, tik dar geriau. Man rūpi tik tapybos dalykai, rūpi spalva ir kaip ją nutapyti. Keičiuosi lėtai, palaipsniui, bet įžiūriu tam tikrus lūžius. Nežinau ar tai mato kiti“. Spalvos irgi veikia kaip to vidinio veiksmo pasakotojas, o figūra modeliuojama linijomis, neretai – ryškiu kontūru.
A. Jacovskis – menininkas, sugebantis sudėtingiausiame kūrinyje atrasti tą vieną mintį, vieną objektą, per kurį galima būtų kalbėti apie viską: egzistenciją, tragediją, kelionę, meilę ir pražūtį. Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė įvardina A. Jacovskį kaip etapinę figūrą Lietuvos teatre, o jo darbus vadina šedevrais ir tvirtina, kad kiekvienas jų vertas atskiros studijos. Menininkas yra sukūręs virš 80 scenovaizdžių su garsiausiais mūsų režisieriais (Gyčiu Padegimu, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Rimu Tuminu ir kt.) visuose svarbiausiuose Vilniaus ir Kauno teatruose bei yra kūręs Reikjaviko, Rygos, Maskvos, Pekino, Geteborgo ir kitų šalių teatruose.
Adomas Jacovskis (g. 1948 m. sausio 14 d. Vilniuje) – Lietuvos scenografas, tapytojas. Vienas žymiausių lietuvių teatro dailininkų.
1973 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1977–1978 m. dirbo Lietuvos televizijoje, 1978–1993 m. Jaunimo teatro vyr. dailininkas. Nuo 1989 m. Vilniaus dailės akademijos (iki 1990 m. Lietuvos dailės institutas) dėstytojas, nuo 1995 m. docentas. Sesuo Aleksandra Jacovskytė – scenografė, kostiumų dailininkė, brolis Jokūbas Jacovskis – grafikos dizaineris, knygų dailininkas.
Sukūrė scenovaizdžių daugiau kaip 80 spektaklių: Jaunimo teatro, Vilniaus mažojo teatro, Kauno dramos teatro ir Kauno muzikinio teatro spektakliams, Lietuvos operos ir baleto teatro operoms, baletams, taip pat Islandijos nacionaliniame teatre Reikjavike, Rygos nacionalinėje operoje, Centriniame operos ir baleto teatras Pekine, Maskvos, Geteborgo ir kituose teatruose.
Nutapė portretų („Marius su popierine kepure“ 1981 m., aktoriaus V. Bagdono, 1984 m., „Repeticija“ 1987 m.), portretinių kompozicijų („Karaliaus profilis“ 1988 m., „Veidas – kaukė“ 1990 m., „Keliautojas“ I–III 1990–1993 m., „Raudona galva“ 1999 m., „Vandennešys“ 2000 m.). Kūriniai ekspresionizmo stilistikos, ryšku ištobulintas kontūrinis piešinys, subtili plonasluoksnė tapyba.
Surengė individualių tapybos, scenografijos parodų, dalyvavo tarptautinėse parodose Baltijos šalyse, Rusijoje, Italijoje, Japonijoje, pelnė apdovanojimų tarptautiniuose teatro festivaliuose. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus Gaono žydų muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Tretjakovo galerija ir Centrinis A. Bachrušino teatro muziejus Maskvoje.
