Sukurti kovos su smurtu sistemą visose šalies bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose siekiama Seimo priimtomis Švietimo įstatymo pataisomis. Numatyta, kad nemokamą psichologinę pagalbą laiku turi gauti ir smurtaujantys, ir smurtą patiriantys vaikai, o prireikus – ir mokytojai. Iki šiol mokytojams tokia pagalba bendrojo ugdymo mokyklose ir profesinio mokymo įstaigose nebuvo teikiama. Kad mokytojo darbe yra labai daug emocinės apkrovos – sutinka pašnekovai, tad neteisinga manyti, kad pagalba pedagogams būtina tik „ekstra atvejais“.

Ne tik moko, bet ir gyvena mokinių būsenomis
Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė Loreta Tamulaitienė pasiūlo įsivaizduoti mokytojo dieną. Kiekvienas mokytojas kas 45 minutes susitinka su maždaug trisdešimčia įvairaus amžiaus paauglių. Dešimties minučių pertrauka dažniausiai būna skirta ne mokytojo poilsiui, bet budėjimui, įvairiems darbams. „Vaikai iš namų atsineša labai įvairias emocines situacijas, nuotaikas, būsenas: tėvai skiriasi, tėvai praranda darbą, tėvai išvyksta į užsienį. Tad mokytojas turi ne tik dėstyti dalyką, bet ir dirbti su mokinio būsena. Mokytojai taip pat privalo mokinius paruošti valstybiniams egzaminams, tad pavasarį mes visi išgyvename dar vieną įtampą. Juk tai reikšmingi jaunuolio gyvenimo momentai, tad neramu, ar jis toliau galės mokytis, ar pateks į nemokamą vietą, ar paklius į norimą universitetą. Kartais mokytojai atlieka ir tėvų funkciją. Tad nuolatinis bendravimas ir buvimas tarp žmonių sekina emociškai. Reikia mokėti išklausyti vaiką, jį suprasti, todėl kartais patys tampame psichologais, patarėjais nukreipėjais ir pan.“, – sako L. Tamulaitienė ir pabrėžia, kad tai, ką išvardijo – net ne krizinės, sukrėtimo ar konfliktinės situacijos.

Direktorė palaiko prevencijos idėją, kai bendrai nuolat rūpinamasi tiek vaikų, tiek mokytojų, tiek tėvų psichine sveikata. „Tam labai reikalingos pozityvios prevencijos pamokos, paskaitos tėvams, lygiai taip pat ir vaikams. Socialinis emocinis ugdymas apie kurį Prezidentė kalba, turėtų būti privaloma ir prioritetinė sritis. Čia šiek tiek galiu pasidžiaugti, kad mūsų gimnazija pirmoji iš Šiaulių gimnazijų įsijungė į organizacijos Lions quest pozityvios prevencijos progamą „Raktai į sėkmę“, kurios esmė  – sugyvenimas bendrystėje, buvime kartu“, – apie socialinio ir emocinio ugdymo programą, veikiančią kaip patyčių ir kitų emocinių sprogimų prevencija sako direktorė. Tiesa, pasak jos, daugelyje mokyklų dirba specialistai ir teikia pagalbą ne tik vaikams, bet ir mokytojams.

Šiaulių universiteto gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Zinaida Sadauskienė sutinka, kad pedagogo mokykloje diena yra problemų sprendimo diena ir tam reikia neišsenkančio kūrybiškumo.

Darbo daug: ir pamokoje, ir po jos, ir prieš pamoką.

„Mūsų kolektyvas yra pakankamai darnus ir mes džiaugiamės gerais vaikais. Bet neslėpsiu, kad problemų kartais iškyla ir dažniausiai mokytojui tenka būti psichologu“, – pastebi ji. – Mes save išdaliname bendraudami. Būti šešias valandas su būriu skirtingų mokinių yra sunku. Reikia pirmiausiai jiems įtikti, nes šiuolaikinis jaunimas yra pakankamai reiklus. Bet mes dar ir jaučiame atsakomybę juos mokydami, siekdami rezultatų. Tačiau visos specialybės, kuriose intensyviai tenka bendrauti su žmonėmis, reikalauja didelių savitvardos ir kitų gebėjimų, kaip, pavyzdžiui, gebėjimo mokėti valdyti paauglius.“

Mokytojui keliami dideli reikalavimai
Šiaulių universiteto Ugdymo mokslų ir socialinės gerovės fakulteto Sveikatos ir socialinės gerovės studijų katedros lektorė Odeta Šapelytė sako, kad švietimo pagalba (tame tarpe psichologinė) reikalinga visiems ugdymo proceso dalyviams – vaikams, tėvams ir mokytojams. Ir ne tik sprendžiant patyčių problemą mokykloje.

„Neretai psichologinė pagalba mokykloje nukreipta į vaiką, geriausiu atveju, jei dirbama su vaiku ir jo šeima. Tačiau mokytojas neretai lieka psichologinės pagalbos teikimo užribyje. Mokytoją traktuojame kaip integralų mokyklos bendruomenės dalį, bet kai pradedame kalbėti apie švietimo pagalbą bendruomenei (ypač psichologinę), mokytojas paliekamas nuošaly spręsti savo problemas, įveikti iškilusius iššūkius. Girdime nusiskundimų dėl mokytojo netinkamo elgesio, dėl jo piktumo, negebėjimo atliepti ugdytinių ir jų tėvų poreikių. Bet kaip jam atliepti tuos poreikius, jei jo paties niekas neklauso, neišklauso ir neišgirsta?“, – klausia O. Šapelytė.

Pasak jos, kontroliuojančios institucijos, administracija, tėvai kelia didelius reikalavimus mokytojui: nuo tinkamo vaiko parengimo tiek edukaciniu tiek socialiniu aspektu iki gebėjimo pamatyti kiekvieną vaiką ir jo šeimą. „Bet jei mes patys nors vienai dienai pabūtume mokytojo kailyje, pamatytume tų reikalavimų kainą. Iš tiesų mes kalbame apie nuolatinę įtampą, patiriamą stresą. Negebėjimas/nemokėjimas konstruktyviai įveikti stresą, įtampa darbiniuose santykiuose, pagalbos stoka siekiant įveikti stresą gali atsigręžti kitomis spalvomis ir mes gausime visai kitokį rezultatą nei tikimės iš mokytojo ir mokyklos“, – sako ji. – Jei mes kalbame apie gerą mokyklą (geros mokyklos koncepcijos įgyvendinimo kontekste), jei mes kalbame apie saugią mokyklą vaikui, mes privalome investuoti į priemones, kurių pagalba sukurtume gerą ir saugią vaikui mokymosi aplinką, t. y. mokyklą. O tos priemonės siejasi ir su investicijomis į mokytoją. Ir tai nėra susiję vien tik su kompetencijų tobulinimu priemonių paketu, bet ir su švietimo pagalbos  (ypač psichologinės) mokytojui didinimu ir prieinamumu, su mokymusi kaip konstruktyviai įveikti stresą.“