Taip sakau bičiuliui besiskundžiančiam depresija. Jis aiškina, jog šiųmetinė vasara nuo depresijos negelbsti: tai kepina saulė, tai pila lietūs. Ir ne cikliškai, o kaip pakliuvo. Keliauk net ir lietui lyjant – siūlau, – o vakarais skaityk. Vasara su knyga yra atostogos per atostogas.

Kaip jūs jaučiatės kambaryje, kuriame daug knygų? Tikiu – pakylėtai. Ir praeiname pro biblioteką, knygyną ar pro bet kurią kultūros įstaigą ne taip, kaip pro kokį kitą pastatą. Jausmas nepaprastas. Nejau nesutiksite, kad buvimas su knyga – stebuklų laikas.

Ką pasiimtum vykdamas vasarą atostogauti? Anksčiau būdavo klausiama, ką pasiimtum į negyvenamą salą ar kosmosą. Reikėdavo atsakyti – knygą, spaliuko ženklelį, pionieriaus kaklaraištį... Dabar, ironiškai pamąsčius, atsakytume – kiek pakeltume, tiek ir imtume! O ar pasiimtume knygą?

Vargu ar yra statistika, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vieni, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kiti per mėnesį ar net savaitę – keletą.

Knygynai prisitaiko. Šiandien jie atrodo kaip ir bet kuris modernaus prekybos centro skyrius. Lentynos lūžta nuo ryškiaspalvių prekių, akį rėžia užrašai su „ypatingais“ pasiūlymais. Matomiausioje knygyno vietoje – perkamiausi produktai TOP 10. Savaitę ar kelias pabuvusios tame TOP 10 skyrelyje knygos keliauja tolėliau – į prigrūstas lentynas. Yra skyrelis „Nukainotos knygos“. Gaila, kad jis paneigia nuomonę, jog knygos neįkainojamos. „Žolė yra tik žolė, / žmogus – tik žmogus, / o knyga – tik knyga“, – jau ir nepamenu, kuris poetas taip rašė.

Tad kodėl skaitome? Ogi todėl, kad knyga geriausiai atsako į klausimą „Kas aš esu?“

Tiesa, klausimo „Kokią knygą patartumėt perskaityti?“ nemėgstu. Tarsi klaustų „Kaip tapti laimingam?“ Vieną dieną galiu siūlyti skaityti Charlzą Bukovskį, kitą – Thomą Manną, trečią – Trumaną Capotę... Priklausomai nuo nuotaikos.
Nemanau, kad vasarai tinka vien skaitalai. Nemėgstu ir tų, kurie knygas renkasi ne skaityti, bet pasirodyti. Vasarą reikėtų būti atviresniems. Be to, patark nepataręs, kiekvienas skaitys, ką norės, ir sakys, kas pasirinko geriausią knygą. Ir internete tekstus apie keliones dažniausiai komentuoja žmonės, kurie niekada nekeliavo.

Pagalvojau, kokias knygas vasarą skaityti renkasi kitų šalių skaitytojai. Manau, kad rusės labiausiai turi mėgti romanus apie gyvenimą santuokoje su oligarchu (nors tą patį, atrodo, ir lietuvės – niekaip mes nuo rusų nenutolstame), amerikiečiai – knygas apie savo šalies prezidentus, kinai – senosios išminties knygas, italai – Dano Browno romanus... Moteris skaitys knygas, kurios klausia: „Nejau iš tikrųjų jie tokie?“ Vyrai skaitys, jei ras klausimą: „Nejau iš tikrųjų jos tokios?“

Įdomu, ką skaito mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė, ką – premjeras, ką – Viktoras Uspaskichas? Kažkodėl niekas to jų neklausinėja. O štai rusų spauda mėgsta pabrėžti, kad jų prezidento Vladimiro Putino mėgiamiausias rašytojas yra Ernestas Hemingvėjus. Kaip ir mūsų Seimo Pirmininkės.

Vasarą daug kas skaito ir įvairias patarimų knygas sveikuoliams, virtuvės gerbėjams ar sodininkams. Bičiulis pasakojo, jog perskaitęs feng šui patarimų knygą įsitikino, kad namuose tvyro bloga aura ir reikia viską pertvarkyti.

Stebina neįtikėtinas psichologinių knygų poveikis. Kodėl jos taip garbinamos? Ogi todėl, kad žmogus iš prigimties yra tinginys ir gyvenimo gerovės nori pasiekti nieko neveikdamas. Ant tokių knygų galinių viršelių parašyti žodžiai, esą ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Tad atrodo, kad jeigu kitiems padėjo, milijonai žmonių tapo laimingi, o pastangų įdėta nedaug, tereikia pasklaidyti keletą puslapių ir gyvenimas prašviesės, padės ir man.

Ir nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tapo milijonieriumi, perskaitęs knygą, kaip reikia praturtėti. Nepažįstu ir tokio, kuris susirado draugų, pradėjo daryti įtaką kitiems, įgijo pasitikėjimo arba nustojo rūkyti padedamas knygos. Net suliesėjusio, skaičiusio knygas apie dietą, nežinau. Tie, kurie norėjo suliesėti, prisivertė mažiau valgyti ir numetė nereikalingus kilogramus. Nepažįstu ir tokio, kuris nemėgstamą darbą pavertė svajonių darbu ar buvo paaukštintas darbe, vadovaudamasis perskaitytų knygų patarimais.

Todėl nenuostabu, kad stebiuosi, jog žmonės skaito knygas, kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra, migla paremtą literatūrą. Juk knygas, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai parašo žmonės, kurių planai – išleidus knygą bent galą su galu sudurti, tai yra, išmisti. Autorius moko, kaip praturtėti, bet knygos pradžioje dėkoja įmonėms ir organizacijoms, miestų savivaldybėms ar tiesiog pavieniams žmonėms, parėmusiems knygos leidimą. Tačiau keisčiausia yra tai, kad tokių knygų skaitytojai rekomenduoja jas pažįstamiems teigdami, esą jiems tai labai padėjo. O kai klausi, kuo konkrečiai padėjo, nieko pasakyti negali.
Štai regėjau tūlą, lėktuve skaitantį V. Meidūno, B. Purlienės, V. Vildžiūnaitės knygą „Kaip tapti turtingu“. Skrido tas skaitytojas ekonomine klase. Tiesa, labai abejoju, ar knyga jam padės ir kitą kartą jis skris verslo klase. Bet labiausiai nustebino ant knygos viršelio užrašas didelėmis raidėmis „Metodinė mokomoji medžiaga verslo ir ekonomikos specialybių studentams“. Kam tuomet kiti vadovėliai, perskaitei tokį ir gana.

Iš panašių knygų srauto išskirčiau Adamo J. Jacksono „Tikros meilės, turto, sveikatos ir laimės paslaptis“. Viskas vienoje vietoje. Tai knyga apie vargingai gyvenantį jaunuolį, kuris iš jam norinčio pagelbėti kino gauna dešimties žmonių, galinčių pamokyti gyvenimo tiesų, vardus ir telefonų numerius. Apsilankęs pas visus mokytojus, jaunuolis sužino dešimt tiesų apie „Tikrąjį Turtą“ (šiuos žodžius didžiosiomis raidėmis rašo pats knygos autorius). Vienas patarimas man ypač patiko. Jis apie merginą, kuri batų parduotuvėje užsinori raudonų aukštakulnių batelių, bet jų neperka. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – kai turės, tada jau nebenorės.

Visgi galiu pasidžiaugti girdėdamas, jog žmonės pradėjo daugiau skaityti. Jau praeityje, kai buvo paskelbti Skaitymo metai, tačiau iki šiol tai vienas didžiausių mūsų Vyriausybės nuopelnų. Kitų nuopelnų aš net nežinau.

Nors šiandien knygų tiražai ir kaina, palyginti su sovietmečiu, skiriasi keliasdešimt kartų, bet knygų leidėjai įsitikinę, kad tik dabar formuojasi tikras skaitytojų būrys. Juk ir XVI–XIX amžiuje neretai didelė knyga kainuodavo tiek pat, kiek arklys ar keletas karvių.

Laikai sugrįžo. Tik prieš keletą dienų pasirodė studija „Pinigai Lietuvoje“. Įdomu būtų visą mūsų pinigų istoriją žinoti. Dirstelėjau į kainą – 50 Eur. Pagalvotum, jog brangu todėl, kad tai knyga apie pinigus. Bet ir romanai kainuoja 30 Eur. Anksčiau tiek kainavo litais ir sakėme, jog brangu.

Gerbiu tuos, kurie organizuoja susitikimus su rašytojais. Literatūriniai vakarai – ne nuolaidų savaitės prekybos centruose ir lankytojų čia daug nesukviesi. Visai neseniai lydint Šiaulių ekskursantus į Krokuvą, poilsiui mūsų autobusas stabtelėjo šalia austrų turistų autobuso. Šnektelėjom su jų gide. Pasirodo, Austrijoje didžiausius atlyginimus gauna mokytojai ir kultūros darbuotojai. Todėl tik pasidžiaugti beliko mūsiškių entuziazmu.

Sako, susitikimų su skaitytojais meistras Džonas Irvingas. Jis mėgsta pasakoti, kad pirmiausia sugalvoja paskutinį knygos sakinį ir tik po to pradeda rašyti romaną. Puikiai išmanydamas viešųjų ryšių triukus, prozininkas publikos paklausia, ar ši norinti išgirsti jo būsimos knygos paskutinį sakinį. Visi nori. „Jis jautė, kad didysis gyvenimo nuotykis tik prasideda...“ – šypsodamasis taria autorius. Salė ima ploti...

Nors minėjau, kad piršti ką skaityti nesinori, visgi kelias man patikusias naujas knygas paminėsiu. Kad ir Janos Vagner „Vongo ežeras“ (Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė). Knyga pristatoma kaip labai tinkanti vasarai, atostogoms, tingiam savaitgaliui. Ir tai tiesa.

Jau knygos viršelis švaraus ežero vandens spalvos. Apie autorę nieko nežinojau, bet iškart pajutau – knyga skaitosi, o įtampa palaikoma it veiksmo filme. Žmonės bėga nuo epidemijos, nuo pavojingo viruso užkrato, tačiau ne apokaliptinis pasakojimas romane svarbiausias, o žmonių santykiai. Veiksmas vyksta Rusijoje, o aprašomos automobilių markės ir komunikacijos priemonės mums pažįstamos. Man net pasirodė, kad tas žmonių bėgimas – tai mūsų emigracija.

Kitas autorius šiauliečiams žinomas. Mūsų miesto dramos teatras yra pastatęs Leonido Andrejevo pjesę „Šunų valsas“ (tiesa, tai buvo prieš dvidešimt penkerius metus). Visai neseniai pasirodė šio autoriaus du kūriniai vienoje knygoje – „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“ (iš rusų kalbos vertė Aidas Jurašius). „Judas Iskarijotas“ – išdaviko gyvenimas, „Šėtono dienoraštyje“ – nuobodulio kamuojamas Šėtonas atvyksta į žemę pasilinksminti ir įsikūnija į amerikiečių milijardierių, bet čia jis įtraukiamas į žmogiškųjų aistrų verpetą, ir ši našta pasirodo esanti per sunki net Šėtonui…

Ir dar norėčiau išskirti dvi lietuvių autorių knygas. Ne, ne romanus, o knygas apie žymius mūsų krašto žmones. „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“ (sudarė Alfas Pakėnas ir Gasparas Aleksa). Sovietmečio talžomas poetas. Apie Verbą knygoje pasakoja jį pažinoję, yra paties rašytų autobiografijos fragmentų ir nuotraukos, ne tik meistro Romualdo Rakausko, bet ir buitinės. Knyga skaitosi kaip romanas apie sovietmetį, be pagražinimų.

Kita knyga Viktorijos Daujotytės „Sofija“. Vardo Sofija reikšmė – išmintis. Tai atspindi ir knygoje vaizduojamas Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės gyvenimas – ji buvo išmintinga moteris, nepasidavusi XX amžiaus represijoms. Antrojo pasaulinio karo, nacių okupacijos laikotarpiu ji padėjo žydų tautybės žmonėms, teikė jiems pastogę, pokariu rėmė nukentėjusius nuo sovietinės priespaudos, siuntė laiškus ir siuntinius tremtiniams Sibire.

V. Daujotytė yra žodžio meistrė, todėl knyga skaitosi greitai, nors norisi daug kur stabtelti, įsigilinti, susimąstyti. Taikliai knygą apibūdino muzikas Giedrius Kuprevičius: „Sofija“ kviečia ramiam, rimtam ir nesibaigiančiam disputui apie Kūrybą, Meilę, Pasiaukojimą ir Paslaptį, kuri, ačiū Dievui, šioje išmintingoje knygoje lieka neatskleista.“

Kartais prasnaudi knygos pasirodymą ir atrandi ją kiek vėliau. Man taip atsitiko su Kurto Vonneguto „Galapagais“ (iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis).

Prabangus laivas, žadėjęs plačiai išreklamuotą šimtmečio iškylą į gamtą, patiria visišką nesėkmę. Iškyloje po Galapagų salas vardan gyvūnijos išsaugojimo žadėjo keliauti net tokios įžymybės kaip Žaklin Onasis, Holivudo žvaigždės, tačiau kelionė atšaukiama ir tik nesužinoję apie jos atšaukimą yra romano herojai.

Publika itin spalvinga – nuo pagyvenusių moterų suvedžiotojo iki genialaus japonų kompiuterininko, nuo milijonieriaus spekulianto akcijomis iki vidurinės mokyklos biologijos mokytojos.

„Galapaguose“ tęsiama rašytojui niekad nepabostanti Kilgoro Trauto epopėja – šįkart pasakojama jo sūnelio Leono šmėklos, kuri prisimena paskutines šiuolaikinės civilizacijos dienas, lūpomis. Leonas yra šaltkalvis, remontavęs romane aprašomą kruizinį laivą, prieš tai tarnavęs Vietname, po to pasibjaurėjęs savo tėvyne ir emigravęs į Švediją.

1986-aisiais, kai pasakojama apie žmoniją ištiksiančią katastrofą, jis yra vaiduoklis, nes krisdamas skardos lakštas nupjovė jam galvą likus devyniems mėnesiams iki laivo sudužimo. Lygiai tą pačią dieną pastojo genialaus kompiuterininko žmona, kuri vėliau saloje pagimdys plaukais apžėlusią (Hirosimos pasekmės) mergaitę Aikiko, tapsiančią naujos žmonijos rasės motina...

Išlikę po pasaulinės katastrofos apsigyvena Galapaguose ir toliau evoliucionuoja, tik šįkart jų smegenys mažėja.

K. Vonnegutas, atvirai tyčiodamasis iš pasipūtusios žmonijos, atskleidžia pagrindinę visų blogybių priežastį – mes turime per dideles smegenis ir per mažai proto: „Trys kilogramai smegenų – tai defektas, dėl kurio žmonių giminės evoliucijai kadaise vos nebuvo padėtas taškas.“

Tiesa, pastebima: „Net keli mano pasakojimo veikėjai – tikri bepročiai, ir aš bijau, kad dėl tokio vienpusiškumo nekiltų įspūdis, jog prieš milijoną metų visi žmonės buvo pamišę. Taip nebuvo. Kartoju: taip nebuvo.“

Tik kažkuris iš tų pamišusiųjų, matyt, nuspaudė mygtuką, kuris lėmė Trečiojo pasaulinio karo pradžią, todėl nepraleidžiama proga ciniškai įgelti mums visiems dar kartą pakartojant, kad, „turėdama perpus mažiau smegenų, žmonija būtų dvigubai protingesnė negu dabar“.

Rašydamas apie knygas vis paminiu projekto „Kas yra kas Lietuvoje“ redakcijos atliktą tyrimą, nustatantį, iš kurio šalies miesto ar rajono kilo daugiausiai įžymių veikėjų.

Apibendrinus 10450 asmenų biografijų, įtrauktų į didžiuosius žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“, paaiškėjo, kad pirmoji įžymių žmonių karta yra kilusi iš kaimo, o elito lopšiu laikytinas Kaunas. Kaune gimė beveik 15 proc. labiausiai nusipelniusių šalies žmonių. Antroje vietoje – Vilnius, kurį, kaip gimimo vietą, nurodė 10,75 proc. Šiauliuose, Panevėžyje ir Klaipėdoje gimė atitinkamai 4,85, 3,83 ir 3,21 proc. Štai jums ir Šiauliai – tretieji šalyje!

Ir pabaigoje girdėta istorija apie prisiekusį knygų gerbėją, kuris mėgsta apsilankyti Antakalnio kapinėse, užkopti į Rašytojų kalnelį su „fleškute“ karčiosios, po šlakelį įpilti P. Širviui, R. Gaveliui ir šalia jo gulinčiam J. Kunčinui.