Anelė Povilonienė tapo jau šeštąja Kauno rajono ilgaamže, kuriai šiemet sukako šimtas metų. Smulkutė, besišypsanti senolė gyvai bendrauja, puikiai mato, todėl labai daug skaito, vis dar užsiima rankdarbiais - mezga, siuvinėja, neria: dar pernai artimuosius senolė apdovanojo savo mezginiais ir nėriniais.
Ir labai mėgsta skaityti - knygas, laikraščius. „Kas rytą perskaitau naujausią spaudą, o knygų perskaitau daugybę - neseniai kažkelintą kartą vėl perskaičiau visus Vienuolio raštus", - pasakoja ilgaamžė, o jos marti Birutė atitaria, kad anytai patinka visos knygos - tiek lietuvių klasikai, tiek šiuolaikiniai užsienio rašytojai. Ir čia pat šimtametė sklandžia Rytų aukštaičių tarme ima deklamuoti vieną mėgstamiausių, visą atmintinai išmoktą eilėraštį - A. Baranausko „Anykščių šilelį".
Šviesi ir daug skaitanti moteris kažkada galėjo baigti tik keturias klases.1912 metų rugsėjo 16 dieną Anykščių rajone gimusi Anelė, tebūdama 4 metukų, neteko tėvo. Ir nors mokytis jai labai patiko, o laikant ketvirtos klasės egzaminus pats viršaitis įkalbinėjo motiną leisti gabią dukrą į tolesnius mokslus, galimybių tam nebuvo. „Tačiau skaityti išmokau, ir žinių sėmiausi pati, iš knygų," - pasakojo visą gyvenimą kolūkiuose ir ūkiuose sunkius žemės darbus dirbusi moteris.
Ištekėjusi 21 metų Anelė susilaukė ir užaugino dvi dukras ir sūnų - su juo, Rimvydu Kaziu Poviloniu, ir marčia Birute jau ne vieną dešimtį pastarųjų metų gyvena Kauno rajone, Garliavos apylinkių seniūnijos Teleičių kaime.
„Mano senatvė labai laiminga - nes turiu nuostabų sūnų ir marčią", - sakė Anelė Povilonienė jos pasveikinti atvykusiems svečiams - Kauno rajono savivaldybės merui Valerijui Makūnui, Socialinės paramos skyriaus vedėjai Angelei Ščiukauskienei, seniūnui Eimuntui Raugevičiui, „Sodros" atstovėms.
Labai švelniai apie mamą atsiliepiantis sūnus Rimvydas Kazys prisiminė ją visada turint itin stiprų pareigos jausmą. „Jei yra darbas - reikia jį padaryti. Buvo metas, kai mama ūkyje vienui viena 111 veršių prižiūrėjo, pati iš vežimo net pieno bidonus išsikeldavo. Matyt, meilę fiziniam darbui paveldėjau iš jos - grįžęs po tarnybos prie namų vis tai ką nors meistrauju, tai kasu ar kalu," - pasakojo sūnus, šiuo metu pensininkas.
„Per gyvenimą mūsų mamos šeimai teko klajoti po visą Lietuvą - buvome valdžios persekiojami dėl turėto didelio ūkio. Taigi pakeitėme ne vieną gyvenamąją vietą, tačiau mama niekur neįsigijo priešų, atvirkščiai - patraukdavo žmones", - sakė šimtametės sūnus.
