Dizaineris Vilius Puronas šiaurės Lietuvoje plačiai žinomas kaip kūrėjas, rašytojas, visuomenininkas, kraštotyrininkas, lektorius ir kaip vienas iš produktyviausiųjų Šiaulių dailininkų, kuris yra prisidėjęs ir prie Šiaulių miesto veido kūrimo. Jis yra Lietuvos dizainerių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos dizainerių sąjungos valdybos narys. Buvęs ilgalaikis Šiaulių miesto vyriausias dailininkas (1973–1993), Šiaulių turizmo informacijos centro projektų vadovas. Tačiau ar žinote, jog šį žmogų galime vadinti ir kraštotyrininko vardu, nes 2003 metais jam buvo įteiktas 12-asis Mikelio prizas, kurį gauna tik nusipelnę kraštotyrininkai.

Surinktų apdovanojimų puokštė
V. Puronas 1978 metais TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje gavo bronzos medalį už projektą „Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaras“ (pirmoji pėsčiųjų zona Tarybų Sąjungoje), 1982 metais Respublikinę premiją už projektą „Šiaulių miesto veido kūrimas“, 2003 metais – Mikelio prizą už kraštotyrinę veiklą, 2012 metais – Šiaulių miesto kultūros ir meno premiją už kultūrinę ir meninę veiklą, 2013 metais V. Puronui suteikta Šiaulių miesto nominacija – „Saulės miesto spindulio“ vardas. 1956–2016 m. laikotarpiu V. Puronas buvo apdovanotas 92 garbės bei padėkos raštais, kuriuos, kaip sako jis pats, saugo iki šiol.

„Apdovanojimas įteisina bičiulystę su apdovanotuoju. O bičiulystė duoda labai daug gerų rezultatų. Esu surinkęs visus savo garbės raštus. Už gerą darbą dažnai žmogus yra pastebėtas, pagirtas, tačiau  kartu įpareigotas stengtis gerai dirbti toliau. Tėvynėje turi būti gera gyventi ir niekas šito iš mūsų negali atimti“, – sako V. Puronas.

Kaip dizaineris jis dirba įvairiuose žanruose, naudojasi įvairiomis technologijomis. Prioritetas – kompleksiniai darbai, formuojantys miesto estetinius procesus. Išsami autorinių kūrinių statistika, metodika ir aprašai, kuriant Šiaulių meninį veidą 1973–1993 ir 2004–2012 metais, yra išdėstyti autoriaus leidiniuose „Saulės miesto veidas“ (I ir II tomuose).

Universali dizainerio specialybė
Žymesni kompleksiniai dizaino projektai. „Šiaulių miesto veido kūrimas“ (su bendraautoriais, 1973–1993 m.). Tai buvo pretekstas kryptingai kraštotyrinei veiklai, nes kuriant miesto ateitį, privalu žinoti praeitį. Dizainerio požiūriu, kraštotyra – tai kūrinio „funkcinė analizė“. 1993 metais V. Puronas parengė Šiaulių miesto istorijos iliustruotų puslapių rinkinį „Šiaulių miesto legendos, istorija, įdomybės“.

„Kiekvieno žmogaus biografijoje veikia savi dėsningumai. Aš kažkada gavau paskyrimą į Šiaulius. Nors gimiau Panevėžyje, tačiau su atvykau į Šiaulius ir čia pasilikau gyventi, kurti, dirbti. Kaip dizaineriui man buvo suteikta galimybė kurti Šiaulių miesto veidą.

Kraštotyra man, kaip dizaineriui, buvo funkcinė Šiaulių miesto analizė. Juk kurdamas ateitį, turi žinoti praeitį. Be to, praeities vien iš enciklopedijų nesužinosi. Ilgą laiką mes supratome kraštotyrą kaip kaimo etnografinių faktų ieškojimą. Tačiau miesto etnografija skiriasi ne tik architektūra nuo kaimo, bet ir žmonių sąmone.

Mano nuomone, norint surasti ką nors nauja ir gražaus, reikia ieškoti dviejų skirtingų ir iki to laiko nesuderinamų dalykų. Aš jaučiuosi kraštotyrininku daugeliu atvejų. Vienas pavyzdžių, kad būtent aš atgaivinau jaučio kepimo ant žarijų jau pamirštą tradiciją. Manau, kad kiekvienas žmogus turi galimybę būti kraštotyrininku, ne tik gilindamasis į savo protėvių istoriją.

Tiesa, daug mano idėjų liko neįgyvendintos, nes kažkam nepatiko ir jas sustabdė. Tačiau jei nužudysime mažą mergaitę, ji niekada netaps gražuole. Taip ir su darbais, kuriems įgyvendinti ir įsitvirtinti reikia laiko. Tačiau bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad dizaineris – specialybė, kuri savo metodika gali būti labai universali, jei šalia nėra tikrojo tos srities specialisto, mes galime būti viskuo“, – šypteli V. Puronas.

Kraštotyra, publikacijos, leidyba
Žymesnės autorinės V. Purono knygos yra  „Nuo mamutų iki cepelinų“, kurioje autorius aprašo apie Lietuvos profesionaliosios kulinarijos raidą (1999 m.). Kaip išskirtinis Šiaulių kultūrinis reiškinys sąraše paminėtina kraštotyrinio-enciklopedinio pobūdžio knygų serija „Įdomioji Šiaulių istorija“, I–VI t., (2007–2012 m.).

Žymesnės knygos, kurios V. Puroną garsina kaip redaktorių ar dizainerį: „Aukuras Salduvei“ – didžiausia Lietuvos knyga, vienintelis egzempliorius, sudarytas pagal to paties pavadinimo ir turinio almanachą. 120x90x25 cm ir 113 kilogramų sverianti knyga, kurioje V. Purono straipsniai, iliustracijos, dizainas ir maketas (2009 m.). Kartu išleistas suvenyrinis leidinukas didžiausiai Lietuvos knygai – „Maža knygelė prie knygos-milžinės“ (2009 m.).

Jis yra sukūręs ir sunkiausią Lietuvos knygą. Tai cinkuoto metalo, 86 geležinių puslapių Jotvingių kryžiaus riterių ordino „Geležinė knyga“, saugoma Kražiuose. Ji sveria 287 kilogramus, yra 120 centimetrų aukščio ir 74 centimetrų pločio. Šios knygos konstruktorius, redaktorius ir sudarytojas – ne kas kitas, o V. Puronas.

Yra tiek proginių laikraštinio pobūdžio leidinių, kelių autorinių brošiūrų, tiek keleto reprezentacinių Šiaulių miesto knygų: „Aukuras Salduvei“ (2009 m.),  „Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, 1908–2008“, (2008 m.), „Šventovė bizantišku veidu“ ( 2008 m.).

V. Puronas yra išspausdinęs ir parašęs daugiau nei 485 autorinių straipsnių mokslinėje, respublikinėje ir regioninėje spaudoje. Paminėtas V. Purono vardas 1033 straipsniuose ir publikacijose.

Sąjūdžio laikais išleido 27 dalių straipsnyną „Apie Lietuvos heraldiką“ (1989–1990 m.), brošiūras „Kryžių kalnas: paslaptys, legendos, padavimai“ (lietuvių ir lenkų k.; 1991 ir 1993 m.). Paruošta spaudai knygelė turistams „Šventasis kryžių miškas“ (2015 m.), kurią numatyta spausdinti šešiomis kalbomis.

V. Puronas žinomas dar kaip dešimties „Lietuvos Gineso knygos“ rekordų autorius.

V. Puronas šiauliečių žinomas ir kaip lektorius, ir kaip gidas: jo maršrutai patriotine tematika ypač mėgstami jaunimo. Dažnai dalyvauja Šiaulių televizijos laidose kaip pilietis, kraštotyrininkas, istorikas: vien pastaraisiais 2014–2016 m. 8 autorinės laidos apie Šiaulių praeitį.

Viliaus Purono globoti prancūzų „Mara films“ dokumentalistai už kino filmą „Kryžių kalnas – tautos širdis“ buvo aukštai įvertinti Prancūzijoje (2013 m.). Savo metu kūrinys, išverstas į lietuvių ir kitas kalbas, buvo pristatomas Lietuvoje ir užsienyje.

Išskirtinė pagarba – suteiktas riterio titulas
V. Puronui už prasmingą kultūrinę veiklą Lietuvos labui bajoriškame Jotvingių kryžiaus riterių ordine, nors ir nekilmingajam, 2014-08-16 buvo suteiktas riterio titulas ir laipsnis. Tai – beprecedentis atvejis Lietuvoje per pastaruosius du šimtus metų.

„Mano šaknys – Panevėžyje. Visi proproseneliai buvo miestiečiai, nuo XVIII a. laidoti senosiose Panevėžio kapinėse. O Puronų genealogija siekia net Kupiškį. Mano tėvelio motina Emilija Žekonytė yra kilusi iš tos pačios trobos ir tos pačios šeimos, kaip ir Stuokos-Gucevičiaus motina Žekonytė. To paties garsiojo architekto, Vilniaus katedros autoriaus. Esu stiprus žmogus, tvirto stuburo ir destiliuoto kraujo, Lietuvos sudėtinė dalis. Todėl ir šypsausi“, – sako jis.

Apie septynių tomų „Įdomiąją Šiaulių istoriją“
Tokios apimties vieno autoriaus daugiatomių enciklopedinio-kraštotyrinio pobūdžio leidinių rinkiniai lietuviškų knygų leidyboje skaičiuotini vienos rankos pirštais.

Pirmieji du šios serijos tomai „Brangus Feniksas paukštis“, pasirodę 2007 metais, šiandien jau tapo bukinistiniais raritetais. Šiaulių universiteto leidykla 2009–2012 m. visuomenei išleido V. Purono keturtomį „Saulės miesto veidas“. Tai – gana solidūs leidiniai iš tęsiamos „Įdomiosios Šiaulių istorijos“ serijos. Keturių tomų „Saulės miesto veidas“ – savotiška V. Purono, dizainerio ir kraštotyrininko, gyvenimo ataskaita.

Knygų autorius – dizaineris, pramoninės dailės specialistas, buvęs ilgametis (1973–1992) Šiaulių miesto vyr. dailininkas – „Saulės miesto veide“ informaciją pateikia kiek neįprastu rakursu: enciklopedinio pobūdžio apžvalgą iliustruoja citatomis, amžininkų atminimais, savo išvadomis. Šiauliai – pramonės miestas, todėl autoriaus patirtis, aštrūs profesionalo pastebėjimai atskleidžia daugelį estetinių, kūrybinių ir administracinių procesų, formavusių Šiaulių estetinę terpę tiek pirmųjų archeologinių radinių gyvenimo metu, tiek dabar, dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Didelis dėmesys skiriamas pasiekimams-kuriozams, sunkiai įspraudžiamiems į akademinius kanonus. Leidiniai parašyti šmaikščia kalba, originaliai sumaketuoti autoriui būdinga maniera. Pirmieji du „Saulės miesto veido“ tomai – apie miesto įvaizdžio dizainą, trečiasis – apie monumentaliąją dailę Šiauliuose. Paminėtinas ir ketvirtasis tomas, ruoštas kartu su bendraautoriu J. Nekrašiumi, apie spaustuves, leidyklas ir knygrišyklas, veikusias ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Šiaurės Lietuvoje.  

Bibliotekai padovanotos knygos
Prieš porą metų Šiaulių universiteto bibliotekai V. Puronas dovanojo apie 1200 antikvarinių knygų iš savo namų bibliotekos, kurių dauguma – lituanistikos paminklai. Knygos išleistos 1765–1945 metais. Tai tik koks penktadalis milžiniškos Viliaus namų asmeninės bibliotekos. Net kelios bibliotekininkės savaitę plušo, kol atsirinko tas knygas. Retų knygų skyriuje yra planuojama įkurti V. Purono knygų fondą.

„Esu Lietuvos inteligentas, nekalbu apie tų knygų finansinę vertę, ar istorinę. Aš ja dovanoju savo Lietuvai, mūsų Tėvynei, kurią privalome mylėti net  jai negaluojant. Jei keli šiauliečiai mokslininkai iš tos dovanos disertacijas apsigins – bus bent kelios plytos į mūsų tautiškumo mūrą“, – sako jis.

Šiaulių universiteto bibliotekai V. Puronas padovanojo 1200 antikvarinių knygų iš savo namų bibliotekos, kurių dauguma – lituanistikos paminklai išleisti 1765–1945 metais.
Viliaus PURONO asmeninio archyvo nuotr.

Dizaineris V. Puronas – didžiausios ir sunkiausios knygos autorius.  
Viliaus PURONO asmeninio archyvo nuotr.