Šiaulių miesto pakraštyje esanti saugoma archeologinė vietovė ilgai laukė. IV–VIII a. Lieporių archeologiniame komplekse šią vasarą vėl prasidėjo archeologiniai tyrimai, kuriuos atlieka kompetentinga šiauliečių komanda. Jau rasta vertingų radinių, pasakojančių apie mūsų protėvių gyvenimą. Surinkti šios vasaros duomenys numatys tolimesnių šios vietovės tyrimų kryptį. Tai apsisprendimo etapas – ką daryti su Lieporiais.
„Dabar mes aktualizuojame objektą, bet svarbiausia, kad jis liks mūsų ateities kartoms, ypač kai žinome, kad čia gyvenę žmonės nebuvo primityvūs, o įdomūs. Reikia visa tai iškelti iš po žemių ir parodyti. Jeigu tas laukas tik stovės, o apie jo vertę žinos tik keli žmonės, tai visuomenei jis neegzistuos. Norime, kad jis egzistuotų visiems“, – sako Lieporių archeologinės ekspedicijos vadovė, Šiaulių universiteto docentė dr. Birutė Salatkienė.
Tyrimus sustabdė nutrauktas finansavimas
Kapinyną 1983 m. atrado tuometinio Lieporių kaimo gyventojas Juozas Katkus. Jis savo sklype surinko 14 geležinių dirbinių ir žalvarinių papuošalų. 1985 m. kapinynas buvo įtrauktas į valstybės saugomų paminklų sąrašus.
Kapinynas tyrinėtas 1987, 1990, 1991 metais. Ištirtas 4087 kv. m plotas. Jo tyrimus pradėjo archeologė Ilona Vaškevičiūtė, o toliau iki šiol tyrimus tęsia Birutė Salatkienė. Imtasi gyvenvietės tyrimų, bet 2007 metais jie nutrūko – Šiaulių miesto savivaldybė pranešė, kad nebegalės skirti 10 tūkst. litų dėl sunkios finansinės padėties. Bet galų gale nuspręsta, kad be reikalo laikyti ir saugoti tokį plotą yra negerai, todėl nutarta šią vasarą pratęsti tyrimus – atidengtos perkasos.
Dešimties metų pertrauka – nemažas laiko tarpas, per kurį žmonės apie Lieporių gyvenvietės istorinę svarbą galėjo užmiršti. Kita vertus, prabėgus dešimtmečiui ir technologijos gerokai ištobulėjo, tad dabar bus galima atlikti kur kas nuodugnesnes analizes.
„Tai saugomas, labai vertingas objektas: dvi gyvenvietės ir vienas kapinynas – viena vertė, lydykla – antra vertė. Tokie šuliniai išvis yra Lietuvos archeologijos unikumas (gyvenvietėje yra penki šuliniai su kibirėliais)“, – sako B. Salatkienė.
Šitoje ekspedicijoje būtent B. Salatkienės studentai atlieka archeologinę praktiką. Ankstesniuose archeologiniuose kasinėjimuose dirbo ir šiauliečiai moksleiviai, per ilgą tyrimų laikotarpį, nuo 1990 metų, jų būta beveik šimtas.
Dabartinės archeologinės ekspedicijos lygis moksline prasme yra labai aukštas – vieni istorikai / archeologai turi bakalaurų, kiti – magistrų diplomus, darbuojasi vienas doktorantas. Pasak ekspedicijos vadovės, dabar mobilizuotos išties didelės mokslinės pajėgos. Matavimus georadaru bei magnetometru atliko archeologas Rokas Vengalis, mėginius paleobotaniniams tyrimams paėmė Vilniaus universiteto doktorantai Karolis Minkevičius ir Mindaugas Grikpėdis. Tyrimų dar laukia randami gyvulių ir žvėrių kaulai, medienos tyrimai.
Nepaprastas radinys
B. Salatkienė demonstruoja visai neseniai atkastus radinius: skaldyti akmenys, molio tinkas, stambaus galvijo kaulų liekanos, akmeniniai trintuvai, degę akmenys. Rasti kaulai – ne tik kirsti, bet ir šlifuoti, o tai reiškia, kad iš jų gamintas kažkoks daiktas. Štai puodo šukė su duobutėmis, gyvulio dantys ir pats gražiausias radinys – žalvarinis smeigtukas, kuris gyvenvietei visiškai nebūdingas. Jį archeologai rado atkastoje kūdroje, kuri dešimt metų buvo užkonservuota ir palikta ateities tyrimams.
„Šitame kapinyne moterys nebuvo laidojamos su segėmis – su jomis buvo laidojami vyrai. O čia yra krūtinės papuošalas, smeigtukas, prie kurio turėtų būti pritvirtinta grandinėlė. Smeigtukas datuojamas V–VIII a., o šita gyvenvietė yra – IV–VIII a. Viskas labai atitinka. Jeigu pažiūrėsite atidžiau, pastebėsite, kad yra ornamentai“, – sako B. Salatkienė.
Žalvarinį papuošalą rasti ne kapinyne pasitaiko retai.
„Apskritai žalvarinis papuošalas Lieporių gyvenvietėje buvo brangus dalykas. Moterims į kapą būtinai turėjo būti įdėti peilis su yla, antkaklė, smeigtukų pora, apyrankės, o vyrui – ietis ir kovos peilis, kartais segė, žiedas, geriamasis ragas, kalavijas. Daugiau ginklų kape aiškiai rodo ne tik socialinį, bet ir karinį statusą. Bet šito pamesto smeigtuko turėjo būti labai gaila. Tai labai gero juvelyro darbas, gerai padarytas, prabangus papuošalas. Ar moteris pati pametė, ar buvo kitaip, bet ačiū tiems, kurie jį įmetė į kūdrą, nes tai retas ir brangus radinys archeologui“, – šypsosi B. Salatkienė.
Lieporių senovės gyvenvietėje dažnai randami akmeniniai trintuvai, rečiau geležiniai įrankiai, o puodų šukės skaičiuojamos tūkstančiais, dar nemažai kaulų. Visi kaulai bus surinkti ir atlikta jų analizė.
Lieporių gyvenvietės šulinys ir kūdra
„Iš šulinio bei kūdros paimti mėginiai leis nustatyti, kokius kultūrinius augalus čia gyvenę žmonės turėjo, valgė. Bus atlikta šulinio medinės konstrukcijos radioaktyviosios anglies analizė, taip tiksliai nustatysime, kada jis buvo pastatytas“, – veda prie kasinėjamos duobės B. Salatkienė. Kitų čia esančių šulinių duomenys yra tokie: vienas statytas IV a. po Kristaus, kitas – 560 m. po Kristaus, o šito šulinio gylis, turinys ir amžius dar neaiškus.
„Dabar nežinome, kas tame šulinyje laukia. Gali būti kibirėlis, čia paprastai būna primesta riešutų, aptašytų rąstų, skiedrų, puodų šukių, kaulų... Iš visko bus daromos analizės ir daromos išvados.“
Jau rugsėjo pradžioje bus galima pasižiūrėti, kaip šis penktasis gyvenvietės šulinys, atrastas 2004-aisiais, atrodys.
Dabar dirstelėjęs į duobę nelabai supranti – dar nieko nesimato. O kaip čia suprasti, kad šulinys?
Paviršiuje rasta duobė buvo pilna degėsių – tai yra šulinio požymiai. „Kasimas vyksta, kol aptinkamas medinės konstrukcijos viršus. Šonuose gulsčiai sudėti rąsteliai arba lentos, o galuose lentos arba rąsteliai stovi stačiai, tad dabar gulsčiąsias viršutines lentas ir radome. Pirmojo gyvenvietės šulinio lentos pasirodė 2,15 m gylyje, o čia yra 1,50 m. Tai reiškia, kad gruntiniai vandenys čia yra aukščiau ir tos kontrukcijos viršus taip pat. Šitas šulinys, palyginti su kitais, yra labai mažai suardytas (pirmojo gylis buvo 4,65 m, kitas – 3 m, o dar vienas dar mažesnio gylio)“, – sako B. Salatkienė.
Toliau B. Salatkienė nuveda prie atidengtos kūdros, aptiktos tais pačiais 2004 m. Čia praktikantas Faustas Banevičius skuta perkasos dugną – kadaise kūdroje susikaupusį dumblą. Jau dabar matyti krūvelėmis išsidėstę akmenys. Būtent joje ir rasti naujausi radiniai – kaulai ir smeigtukas. Dauguma čia gulinčių akmenų šlifuoti, skaldyti, perdegę nuo ilgo buvimo ugnyje. Akmenys kažkada buvo labai funkcionalūs namų šildytuvai – žmonės juos dėdavo į židinius, kad šie palaikytų šilumą. Skaldytų akmenų paprasta būna pilna visoje gyvenvietėje.
Šiemet atidengtą kūdros dalį būtina ištirti iki dugno. Ryškiai geltonas priesmėlis parodys, kad jau pasiekta nejudinta žemė.
Kaip sako B. Salatkienė, radiniai byloja, kad šitas kaimas yra sudegęs: kur namas, ten ir – degėsiai. „Galbūt trenkė žaibas arba neprietelius užėjo. Galimas ir trečias variantas. Žinomas būdas, kai deginamas senas kaimas – derlią žemę čia galima arti, o naujas kaimelis pasistatomas netoliese. Gal ir paprastas gaisras nuo užsidegusio šiaudų kuokšto kilo“, – spėlioti pabando B. Salatkienė.
Lieporių gyvenvietės ir tyrimų svarba
Apie gyvenvietės tyrimų pabaigą kalbėti nė neverta. „Čia yra maždaug 12 hektarų, o iškasta apie 4000 kv. m“, – šypsosi B. Salatkienė ir paprastai paaiškina, kad pati visos gyvenvietės ištyrinėjimo nesulauksianti.
Pasak B. Salatkienės, svarbiausia atgaivinti ir aktualizuoti nepaprastos vertės archeologinį paminklą, kuris gali sukelti miestui nemažai minčių.
„Jis gali būti išnaudotas kultūros interesams. Galbūt sulauksime kokių nors rekonstrukcijų, galima sumanyti idėjų, kaip jį padaryti lankomu objektu. Dabar matote tik plikus laukus, o jeigu rekonstruotume šulinius tiksliai tokius, kaip jie atrodė? Galime rekonstruoti rudneles geležiai lydyti, yra žinoma, kad čia maždaug porą šimtą metų veikė geležies lydykla. Čia gyvenę žmonės joje išsilydė daugiau kaip šimtą kilogramų geležies. Ir visa ta geležis – peiliai, kalavijai, kirviai, ylos, smeigtukai sugulė su gyventojais Lieporių kapinyne, dabar mes juos turime muziejuje. Svarbiausias dalykas buvo atnaujinti šitą vietą kaip atminties objektą, kaip miesto kultūrinę vertybę, kaip archeologijos paveldo unikumą. Darkart pabrėžiu, kad toks kompleksas su tokiais radiniais labai retai pasitaiko. Nuosekliai pamažu tyrinėjant jis gali išaugti į kultūros, edukacijos, turistų traukos objektą“, – tikina B. Salatkienė.
Pasak jos, Lietuvos archeologija laikosi tokios politikos: archeologinių tyrimų reikia tiems plotams, kuriems gresia pavojus, kuriuos paveiks žmogaus veikla. Įstatymais apsaugoto paminklo teritorijoje galima tik šienauti ir gyvulius ganyti. Ar Lieporių senovės gyvenvietei gresia pavojus?
„Laikinai tiesioginė komercinių struktūrų grėsmė yra stabtelėjusi, ypač kai miestas traukiasi. Bet kas gali pasakyti, kad ji neiškils po dešimties metų?“ – svarsto B. Salatkienė.
Žalvarinis smeigtukas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Neseniai atkasti radiniai: skaldyti akmenys, molio tinkas, stambaus galvijo kaulų liekanos, akmeniniai trintuvai, degę akmenys.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
