,,Laiptų galerijoje“ atidaryta fotografo Evaldo Snieškaus fotografijų paroda ,,Daiktai, šešėliai, atspindžiai, siluetai, spalvos“. Menininko fotodrobėse – žmogaus siluetai, gamtos vaizdai, aplinkos detalės. Darbai taip ir vadinasi – ,,Laiptai“, ,,Feniksas“, ,,Atspindys“, ,,Maidano ugnis“, ,,Eva“, ,,Šventosios molas“.

Savo darbus E. Snieškus vadina fotodžiazu. Pristatydamas parodą jis sakė: ,,Kai mokėmės universitete, Gamtos fakultete, vienas operatorius pasakojo, kaip nufotografuoti idealią meškos nuotrauką. Reikia nueiti prie tos upės, kur meška žvejoja lašišas, atsistoti, iškelti rankas ir pasirodyti. Jeigu meška į jus nereaguoja, mesti į ją akmenį ir, kai ji bėga ant jūsų, jūs turite bėgti nuo jos, bėgti, bėgti, bėgti ir, kada ji jau drasko jums nagais striukę, jūs atsisukate ir palaukiate, kol saulės zuikutis suspindės ant jos ilties ir nufotografuoti. Va tada bus idealus kadras.

Man būna kitaip. Paprašo manęs nulupti greipfrutą. Aš namie pasidedu lentelę, nupjaunu greipfruto viršūnę, įsmeigiu oranžinį peilį ir išeina greipfrutas. Ir aš pamatau tą greipfrutą iš viršaus. Ne, aš negaliu jo pjaustyti – bėgu pasiimti fotoaparatą.

Aš nesėdžiu laboratorijoje ir neryškinu nuotraukų – aš žaidžiu. Dar kitaip aš pavadinčiau tas nuotraukas – tai ne nuotraukos, tai ne vaizdiniai, tai yra suvokiniai. Siūlyčiau taip žiūrėti šituos darbus: jūs ateinate, perskaitote pavadinimą, nes aš kaip autorius norėjau pateikti atramą. Tada jūs apžiūrite detales ir atsitraukiate, kiek įmanoma, aišku, toliau nuo paveikslo, ir bandot jį suvokti, visumą jo.“

O prieš parodos atidarymą E. Snieškus sutiko „Šiaulių naujienų“ skaitytojams papasakoti apie save ir kūrybą šiek tiek daugiau.

– Kodėl nusprendėte parodą surengti Šiauliuose, ,,Laiptų galerijoje“?
– Todėl, kad ji labai žinoma Lietuvoje. O kadangi dabar mano toks naujas darbų stilius, tai norisi, kad daugiau žmonių apie jį sužinotų. Tai aš ir vežioju tas parodas po daugelį miestų Lietuvoje. O Šiaulių ,,Laiptų galerija“ tai labai žinoma, garsi ir mano, kaip menininko, kely tai labai svarbi menė. Meninis žmogus tampa menininku, kai parodą savo parodo gražioje menėje.

– Kuo jūsų kūrybos stilius yra naujas?
– Jis yra dviejų meno rūšių samplaika. Kaip kokioje nors biologijoje ten biochemija, biofizika, tai čia yra fotografija ir dailė – fototapyba. Aš ją pavadinau fotodžiazu, nes tiesiog tas visas darbas yra toks kaip džiazo kūrinys, kurį padarai, bet gali nesugebėti pakartoti antrą kartą. Tai dėl to nei dailininkai manęs nepriima, nei fotografai manęs nepriima, nes tai nepaprasta fotografija: fotografija ant drobės ir darbas daugiau su fotošopu kaip su teptuku.

Mano fotografija tokia labiau taikomoji – galima ją tiesiog kabinti ant sienos. Pradžioje galvojau, jeigu kurią ar dovanosiu, ar parduosiu, tai neliks man tokių mėgstamų darbų. Sugalvojau pasidaryti kopiją. Bet dabar nusprendžiau, kad jeigu kopijos išeina, tai darbų daugiau ir nekartoju.

– Fotografuoti pradėjote dar mokykloje. Kokios tada buvo nuotraukos palyginti su tomis, kokios yra dabar?
– Tada fotografavau tai, ką matydavau, – buvo paprastos buitinės nuotraukos. Paskui universitete buvo specialybės nuotraukos: gamtą reikėjo fotografuoti diplominiam. Diplominis darbas su menu nieko bendro neturėjo. Dvidešimt metų tyrinėjau balinius vėžlius. Baigiau biologiją Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Ir darbas buvo, ir aspirantūroj mokiausi, tik daktarinės neapgyniau. Tad fotografavimo technika buvo įvaldyta dėl to.

O čia yra vidinė kūryba: ne tik nufotografuoji, ką matai, bet tiesiog nufotografuoji ir naudoji kaip eskizą, ir iš to pradedi kurti visai kitą. Išvis gali išeiti visai ne tai, ką nufotografavai.

– Ką jums reiškia fotoimprovizacija?
– Laisvę, neprisirišimą prie kažkokios vienos funkcijos kaip taisyklės. Čia nėra jokių taisyklių kaip ir džiaze. Galima nufotografuoti detalę, kad ir daržoves keptuvėje, o iš to padaryti kažką, nes pradedi jausti spalvas, formas. Tiesiog intuityviai visa tai padarai.

Pasirinkau fotoimprovizacijas, nes būtent per jas galiu save išreikšti. Kitais būdais aš nemoku: paprasta fotografija per silpna, o tapyti nemoku. Kol kas. Bet manu, kad ateityje galima ant tos fotografijos tapyti.

– Koks jūsų kūrybos procesas?
– Procesas prasideda nuo to, kad nufotografuoji tai, kas tave patraukia. Eini – detalė. Namo detalė, kelios kėdės ir jų šešėliai. Paskui su ta detale dirbi, keiti spalvas, formas. Gali tampyti tą vaizdą su kompiuteriu – ištempti, suspausti. Darai tai, kol tau patinka. Ir – rezultatas.

– Kiek jums svarbi fotografijoje kompozicija?
– Tiek, kiek ji nedarko bendro vaizdo. Jeigu jaučiu, kad jei vienam kampe paliksiu daugiau tuščios vietos ar mažiau, bus kaip reikia, tai taip ir padarau. Bet jokių taisyklių nesilaikau. Tiesiog nufotografuoji kavos putą puoduke, apšviestą tam tikru būdu saulės lauke, ir yra toks paveikslas – ,,Lietaus demonas“.

Reikėtų keisti sąvoką „fotografija“. Patikslinti, išplėsti, nes visi dabar įsivaizduoja, kad tai ant fotopopieriaus padaryta nuotrauka. Bet čia yra ne ta fotografija. Čia yra fotodrobės. Tai yra fototapyba, nes ką norite, tą su tuo pirminiu eskizu galima padaryti. Paprastą fotografiją galite tik retušuoti truputį ir keisti apšvietimą, spalvas, kontrastą. Fotodrobėse galite visą vaizdą tampyti, keisti formą. Pavyzdžiui, galite nufotografuoti kelias skirtingų spalvų daržoves ir panaikinti kontūrus. Gausis spalvotos dėmės kažkokiam fone. Bus gražu.

– Kokius objektus dažniausiai pasirenkate?
– Dažniausiai tuos, kurie yra šalia manęs. Jeigu, sakykim, kepu ant grilio, matau žarijose daug ką ir fotografuoju žarijas. Jeigu aš dažau sieną, aš matau kažką dažuose, o paprastame vamzdyje vandentiekio galiu pamatyti tokį spalvų ir kontūrų žaismą, kad būtinai jį turiu nufotografuoti.

– Kokias temas plėtojate fotografijose?
– Daugiausia dvasinę būseną ir santykį su aplinka, su detale. Ne su peizažu, bet su konkrečia detale. Tai gali būti labai mažas daikčiukas, bet jį kai išdidini, metrą kart metrą padarai, jis daro įspūdį.

Nors studijavau biologiją, bet kai jau fotografuoji gamtą, gaunasi peizažas. Paprastas, gražus. Jo nereikia keisti. Bet tada jau ir fotografija paprasta.

O aš galiu tam peizaže pamatyti detalę, pavyzdžiui, saulėlydį šalia kažkokių uolų, saulėlydį į jūrą. Tas neryškus peizažas dažniausiai susietas būtent su daiktais, šešėliais ir atspindžiais.

– Kodėl jūsų fotodrobių tamsus fonas?
– Todėl, kad iš pradžių taip gavosi netyčia, nes norėjau išryškinti elementą nuotraukoj, o dabar tai mano stilius, nes gaunasi tunelio efektas. Fonas netrukdo žiūrėti į tai, ką noriu išreikšti viduryje paveikslo.

– Ar reikia įdėti daug pastangų sukurti vienai fotografijai?
– Ne. Galiu, jeigu nufotografavau iškart kažką kokybiškai kokybišku fotoaparatu, per 15-20 min. padaryti darbą. O po to jau reikia tik nunešti į firmą, kad padarytų ant drobės.

– Ar žadate kurti tokias pat fotografijas, ar kažką naujo?
– Manau, kad ta pati tema bus, tik turės keistis kokybė. Turės ryškėti kontrastingesni darbai, labiau spalvos derinamos, struktūra to darbo.

– Kur savo darbus eksponuojate?
– Savo kolekciją vežioju visur. Buvo parodos Joniškyje, Radviliškyje, rugsėjį vešiu į Kuršėnus, spalį – į Kelmę. Vyksta parodos bibliotekose, kultūros centruose.

Evaldo Snieškaus fotografijų parodą ,,Daiktai, šešėliai, atspindžiai, siluetai, spalvos“ šiaulietis filosofas Jurgis Dieliautas pristato taip: ,,Labai malonu matyti fotografą, kuris ateina į fotografiją iš visai kitų sferų, iš gamtamokslio, iš mokslo sferos, nors šiaip į fotografiją ateina daug kas: medikai ne dėl to, kad jie savo darbo aplinką fotografuotų, ateina paveldosaugininkai, ateina kariškiai, ateina lakūnai, kokių tik nėra profesijų žmonių, kurie padaro savo įnašą iš šalies į fotografiją. Ir čia nebūtų tas didysis atradimas.

Didysis atradimas yra, kai mokslininkas, kada jis fotografuoja medį, paukštį, vandens tėkmę ar kitus vadinamus gamtinius procesus, jis nori tam tikro tikslumo, nes gamtamokslio reikalas ir gamtamokslio metodas atsiremia į tikslumą, į skaičiavimą, tikslų absoliutų matematinį skaičiavimą, o šituose darbuose mes matome gana keistus pavidalus, deformuotus pavidalus. Vadinasi, pats mokslininkas, paėmęs aparatą, paėmęs tai, kas jau yra nufotografuota, ir pradėjęs medžiagą dirbti, ieško kitų dalykų, ieško, tai, ką mes čia matome po ekspresyvumo, ieško spalvos. Fotografijoje spalva irgi atrodytų nėra esminis dalykas.

Fotografijos istorikai, teoretikai sako: čia ne fotografijos pagrindinis tikslas, čia pagrindinis tikslas yra šviesa. Patamsinti, išryškinti, pagauti tą ryškumo atsiradimą, nuvesti iki to taško, kur atsiveria tas esminis momentas, kur pradeda ryškėti rakursas, arba priešingai pasielgti, visai kitaip pažvelgti iš kito pavidalo, kito taško, kur pats fiksuojamas, fotografuojamas daiktas sklinda, lūžta, deformuojasi, nepasiduoda tiesioginei pagavai. Tai autorius čia, šitose fotografijose, nebijo tos painiavos kompozicinės, nebijo tos deformacijos, nebijo pamesti krantus ar prarasti ribas ir, kaip jis pats čia rašo prisistatydamas, bando džiazuoti ar improvizuoti.

Bet, matot, čia yra kitas pavojus. Paėmus į rankas aparatą, galima galvoti, kad fotografuoja pats aparatas ir fotoaparatas padarys absoliučiai viską. Iš tikrųjų fotografuoja ne tik aparatas, fotografuoja ne tik žmogaus akis, fotografuoja sąmonė.

O sąmonė yra keistas dalykas, tai yra patirtys, tai yra tam tikri poreikiai, tai yra tam tikros gyvenimo impresijos, kurios ir sudeda į tą visą vadinamą fotografinę technologiją aibę keisčiausių, aibę meniškiausių, aibę kūrybiškiausių dalykų.
Tai mes čia galime šitose fotografijose ir atsiverti va tam kūrybiniam žaismui, kada pavidalas pradeda plaukti, kada pavidalas nukrypsta nuo savo pagrindinio kontūro ar ribų, ar galim čia bandyti žaisti netgi tapybiškai su spalvomis. O spalva, kaip mes žinom, turi savo gelmę, galime mes čia eiti į gylį ir panašiai. Bet autorius siekia ir dar kito tikslo.

Autorius, kaip bet kuris geras fotografas, siūlo įsižiūrėti į tuos daiktų, pavidalų, kraštovaizdžio ar pasaulėvaizdžio kontūrus ir pabandyti savaip visa tai sudėlioti. Savaip ne vien žaidžiant dėl paties žaidimo, o savaip nebandant primesti kažkam savo matymo, o tas savaip čia gaunasi sudėtinga dėlionė kontūrų, spalvų, pavidalų ir kitų dalykų, ką mes čia matome, gali čia nepratusią akį išgąsdinti tas pernelyg didelis ryškumas, ta pernelyg didelė raiška, tos pernelyg didelės pasirinktos didelio ryškumo spalvos, bet čia autorius ieško ne tiek ekspresijos savaiminės, ne tik medžioja, kaip dažnai gamtos fotografai. Kol pagausiu gražiausią saulėlydį, ar kol paukščio snapas ryškiausiam šešėly atsiras.

Čia yra noras parodyti, matyt, tą begalinę begalinę kaitą, begalinį nestabilumą, begalinę pasaulio tėkmę. Čia ir yra tie didieji atradimai, čia yra tos įdomios spalvinės vizualinės akimirkos, kurias mums autorius pateikia.

Norėtųsi, kad šitie eksperimentai autoriaus tęstųsi ir kad šitoj galerijoj pirmiausia, gal ir kitose galerijose, mes autorių matytume ir autorius mus džiugintų savo keistenybėmis, savo keistais požiūriais, savo netikėtais rakursais, spaudžiu ranką ir linkiu sėkmės.“

Iš E. Snieškaus fotografijų parodos ,,Daiktai, šešėliai, atspindžiai, siluetai, spalvos“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.