Šiaulių „Laiptų galerijoje“ atidaryta Gintaro Jociaus kūrybos darbų paroda „Tikrybės iliuzija“. Grafikas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas, kūrybinėse dirbtuvėse Lietuvoje ir užsienyje dalyvauja nuo 2003 m., bet personalinę parodą rengia pirmą kartą. Kaip teigia pats autorius, šią parodą drąsiai galima pavadinti oficialiu debiutu didžiojoje meno scenoje. Plačiau apie tai „Šiaulių naujienoms“ pasakoja pats autorius.

– Kodėl „Tikrybės iliuzija“?
– Pavadinimo idėją padiktavo mano šešiametis sūnus. Šiuo metu jis pasaulį suvokia savaip. Vienus žodžius išmoksta, kitus pagal prasmę suformuluoja pats. Jis dažnai kartoja žodį „ištikrybės“. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, bet paskui susimasčiau, kad „tikrybė“ iš tiesų labiau lietuviškas žodis negu realybė.

– Tikrybę įžvelgiate sapnuose ar realybėje?
– Kuriant paveikslus sunku pabėgti nuo siužeto. Tačiau visiškos abstrakcijos manęs taip pat netenkina. Todėl dažniausiai gaunasi toks perėjimas nuo konkretaus siužeto į abstrakciją ir atgal. Tai kaip sapno būsena. Pamatai vaizdą ir jis staiga dingsta, defragmentuojasi ir virsta kažkuo kitu. Būtent tą momentą aš ir stengiuosi pagauti. To realybe nepavadinsi, tai greičiau būsena, kuriai apibūdinti labiausiai ir tinka žodis „tikrybė“.

– Svarbesnė fantazija ar realybė?
– Svarbiausia fantazija ir išraiškos priemonės. Išbandau visas plastines raiškos priemones ir kiekvienas nutekėjimas, brūkšnys ar ritmika padiktuoja kažkokią mintį. Šiek tiek išgyvenu, kad galbūt tos įvairovės mano darbuose yra per daug. Tačiau taip yra tik dabartiniame etape. Galbūt ateityje viskas išsigrynins.

– Kodėl anksčiau vengdavote personalinių parodų?
– Visada įdomu, ką apie mano darbus mano kiti. Kita vertus, tai tam tikras išbandymas ir atsakomybė. Galbūt todėl anksčiau ir vengdavau personalinių parodų.

Iš tiesų tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Man nėra sunku kurti paveikslus, juos techniškai atlikti. Kurdamas aš negvildenu gilios problematikos, tiesiog viską dėlioju taip, kaip išeina. Tačiau jaučiu atsakomybę prieš žiūrovą, nenoriu pasirodyti lėkštas ar primityvus iš profesionaliosios pusės ir tuo pačiu nepataikauju jo skoniui bei nelendu į jo piniginę.

– Menas ir komercija – tapatūs dalykai?
– Niekas negali paneigti, kad menininkas kitaip neišgyventų, jeigu nepardavinėtų savo darbų. Tačiau mano tikslas nėra kuo daugiau parduoti, priešingu atveju paroda atrodytų visiškai kitaip. Kiekvienas turi teisę nuspręsti pataikauti žiūrovui ar ne, o aš stengiuosi viską daryti natūraliai. Be to, aš dirbu ir daug kitų darbų: iliustruoju knygas, piešiu šaržus, dėstau kolegijoje. Todėl pinigai tikrai nėra tas variklis, kuris skatintų daryti parodą.

– Kas trukdo užsiimti viena veikla?
– Tokia mano natūra. Man labai greitai įgrysta daryti tik vieną darbą. Po baigimo bandžiau dirbti maketuotoju ir ištvėriau tik tris mėnesius. Supratau, kad darbas nuo... iki yra ne man. Laisvą darbą taip pat skaidau į etapus. Kai jaučiu, kad nusibosta šaržai, piešiu iliustracijas. Kai atsibosta iliustracijos, pradedu tapyti ir taip atsipalaiduoju. Taip viskas ratu ir sukasi.

– Geriau būti menininku ar verslininku?
– Baigęs Dailės akademiją norėjau tapti verslininku, o vėliau juo iš tiesų tapau. Tuo metu menininkų gyvenimo būdas, parodų rengimas, savęs pozicionavimas man atrodė kaip beprasmis dalykas. Be to, ir laikai buvo kitokie. Visi stengėsi greičiau apsisukti, susitvarkyti savo gyvenimus. Todėl ir aš išvažiavau į Vokietiją, mašinas variau ir man tai neblogai sekėsi.

Tačiau net ir tuomet poreikis piešti visada prie manęs sugrįždavo kaip kirminas. Važiuodami į Vokietiją kiti verslininkai tarpusavyje diskutuodavo visai nemeniškomis temomis. Tuo tarpu aš sėdėdavau autobuso gale, skaitydavau lapus ir ruošdavau eskizus būsimai knygai. Tik stengiausi tai daryti taip, kad niekas nepamatytų, nes būčiau nesuprastas.
Menas ir verslas visada buvo šalia, tačiau niekada nesistengiu iš meno daryti verslą. Manau, kad viskas turi įvykti savaime: arba tave perka, arba – ne.

– Kokie darbai yra labiausiai perkami?
– Tai skonio reikalas. Vieni negali pakęsti realistinių vaizdų ir vertina abstrakciją, ritmiką, kiti vertina kompozicijas. Vis dėlto manau, kad aplinkinius pirmiausia patraukia siužetiniai paveikslai. O karikatūros, šaržai yra labiau pramoginis žanras, kurį lengviau suvaldyti ir paversti verslu.

– Ar kuriant dažnai pasitaiko klaidų?
– Neaišku, ką mes galime pavadinti klaidomis. Gali būti perspektyvos, proporcijos klaidų. Jei atvirai, tai aš pats stengiuosi klaidų padaryti, kad piešinys nebūtų per daug tobulas. Studijuodamas skyriau labai daug laiko akademiniam piešimui, tad dabar kurti per daug tikslius vaizdus yra tiesiog nuobodu.

– Kiek menininkui svarbu būti matomam?
– Turiu dvi rankas, vieną galvą, todėl žinau, kiek galiu padaryti. Aišku, man dažnai siūlo reklamuotis už pinigus įvairiuose leidiniuose bei socialiniuose tinkluose, bet aš to nedarau, nes darbo man užtenka.

O kalbant plačiąja prasme, matomumas menininkui yra labai svarbus, nes per jį gali sužinoti tikrąją savo kūrybos vertę. Deja, šiais laikais pasitaiko menininkų, kurie tiesiog forsuoja matomumą bet kokia kaina.

– Šaržais, karikatūromis nebijote įžeisti žmogaus?
– Jeigu žmogus už tai moka pinigus, tai kaip jį įžeisi? Aišku, būna, kad paprašo viską labiau iškraipyti, padaryti kuo juokingiau arba paryškinti kokią savybę. Tačiau tai tik vienetiniai atvejai. Apskritai daugiausiai užsakymų gaunu, kad nupieščiau ne užsakovo, bet kito žmogaus šaržą. Nupasakoja keletą žmogaus bruožų, situacijų ir aš iš to sukuriu kompoziciją. Po to sulaukiu komentarų, kad žmoguje pamačiau kažką daugiau, nei jis pats.

– Kodėl pradėjote iliustruoti vaikiškas knygas?
– Mano vaikystės laikais dauguma knygos iliustracijų buvo abstrakčios ir arba pernelyg dekoratyviai stilizuotos. Jas pavartęs neretai pasakydavau, kad galėčiau iliustruoti geriau.

Paskui dar tebestudijuodamas gavau pasiūlymą iliustruoti knygą, leidėjams mano darbas patiko, taip ir užsikabinau. Labiausiai man patinka iliustruoti tas knygas, kuriose yra daugiau veiksmo, dinamikos ir kažkokių nuotykių. Labiausiai mėgstu tokius personažus, kaip gilė, grybas ar kažkoks daiktas, nes jį galima sužmoginti, suteikti žmogaus charakterį. Galbūt todėl tos iliustracijos mane veža.

– Vadinasi, jums tenka daug skaityti.
– Ypač daug reikėdavo skaityti, kai dariau knygų viršelius. Dėl to dabar šio darbo ir neapsiimu. Žinau, kad norint padaryti gerą viršelį knygą perskaityti yra būtina. O vaikiškos knygutės nėra plačios apimties, todėl jas perskaitau greitai ir tada apsisprendžiu – imsiuosi iliustruoti ar ne.

– Renkantis specialybę verta paisyti tėvų nuomonės?
– Tėvai turi puikią nuojautą. Pavyzdžiui, aš vaikystėje buvau labai judrus, lankiau baseiną, žaidžiau krepšinį. Aišku, visada žinojau, kad man sekasi gerai piešti, bet tikrai nemaniau, kad būsiu dailininku.

Matyt, per pirmas varžybas reikėjo atplaukti paskutiniam ir apsiverkus grįžti namo, kad mama pasakytų: „Eik piešti, iš plaukimo duonos nevalgysi.“ Todėl pradėjau lankyti dailės mokyklą ir po truputį įsitraukiau į meno pasaulį. Šiandien tikrai galiu pasakyti, kad mama dėl manęs turėjo puikią nuojautą.

– O jeigu tėvai verčia mokytis, ko tu nenori?
– Kadangi dirbu su studentais, matau, kad ir tokių variantų pasitaiko. Kartais tikrai jaučiu, kad studentas galėtų būti puikiu teisininku ar politiku, bet tikrai ne menininku. Tuomet jų gražiai paklausiu, ar nemano, kad jo stiprioji pusė kažkur kitur. Galiausiai patys atsako, kad jaučia, jog yra ne ten, bet nenori nuvilti tėvų, nes jie sumokėjo už mokslus ir pan. Manau, kad tai tokia situacija, kai reikia pačiam nuspręsti ir tvirtai pasirinkti, kuriuo keliu eiti.

– Galbūt menu verta užsiimti tik kaip papildoma veikla?
– Vakarų šalyse jau seniai taip yra. Teko būti Amerikoje: jeigu ten pasakai, kad esi menininkas, žmonės kartais net paklausia, o ką iš tiesų dirbi. Jų manymu, tik vienetai sau gali leisti tokį gyvenimo būdą. Todėl natūralu, kad žmonės pirmiausia stengiasi susikurti sau gyvenimą, pasistatyti namus, sukurti šeimą, o tapyti galima bet kada, net po keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų.

– Ar menas šiais laikais reikalingas?
– Be meno visuomenė degraduotų. Pavyzdžiui, daugelis nesusimąstome, kodėl vairuojame gražaus dizaino automobilius. Neįvertiname, kad automobilį išsirenkame ne dėl prekinio ženklo, ne dėl kainos, bet priimame jį kaip meno kūrinį. Skirtumas tik tas, kad čia galbūt nėra konkretaus autoriaus. Visa mus supanti aplinka yra labai svarbi, o ją kuria menininkai.

05 21 2016 09

05 21 2016 10

Parodoje pristatomas platus autoriaus kūrybos spektras: grafika, tapyba, mišria technika atlikti darbai.
Dovydo STAPONKAUS nuotr.

Į viršų