Drauge su šiauliečiu kraštotyrininku, kultūros istoriku, dizaineriu Viliumi Puronu tęsiame kelionę po istorines Šiaulių miesto apylinkes. Šį kartą vaikštinėjame senaisiais Šiaulių krašto keliais.

Pasak kraštotyrininko, visi žinome, kad visi keliai vedė į Romą. Šiauliai nebuvo išimtis.

Tad pabandėme atsekti pirmuosius kelius, ėjusius per miškus, per brūzgynus, jungusius senuosius Šiaulius su kaimynais, su pasauliu, su prekyba ir karyba.

Sužinojome, kaip atrodė XIII amžiaus prekybiniai keliai, kas buvo toje vietoje, kur įsikūrė mūsų miesto centras, kaip Šiaulių kelių vystymuisi įtaką darė medžio bažnyčia ir kur vedė keliai, kuriuos dabar mes miname kasdien.

Senovinė pilaitė su keliais papiliais
Talkšos pakrantėje – senoji Šiaulių gyvenvietė, atminčiai palikusi senųjų kapinaičių žemės reljefą. Kalnas šalia, ant kurios dabar švyti Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, taip pat aiški religinė realija – buvęs alkakalnis su šventuoju aukuru, kurio ugnį vaidilutės kurstė, kur reikalui esant, krivio funkcijas galėjo atlikinėti šių žemių valdytojas.
Vis dėlto V. Puronas pataria į pagoniškąją liturgiką nesigilinti, tačiau teiginys, kad į šventmiškius nebuvo leidžiama pašaliniam žiopliui užklysti, verčia suklusti: prekeiviams ar pakeleiviams  keliauti buvo skirtos pakalnės. Ir kariuomenėms žygiuoti.

Kraštotyrininkas pastebėjo, kad kaip bežiūrėsi, logika verčia įdėmiau įsigilinti į V. Vaitiekūno, J. Naudužo, B. Tarvydo ar kitų senųjų „Aušros“ muziejininkų mintis, įsiklausyti į jas.

Tyrinėtojai žino bent kelias priešistorines laidojimo vietas iš XI–XIV a., buvusias dabartinio miesto teritorijoje, užmirštas tarp daugybės darbų ir plepalų: šalia Varpo-Gluosnio g. sankryžos, prie teniso kortų Zubovų parke, Vilniaus-V. Kudirkos g. sankryžos kaimynystėje, kitur... Tai – natūralu ir vaizdu.

Tad V. Puronas siūlo jas sujungti įsivaizduojamais keliais ir jos sutaps su pagrindinėmis kryptimis, susiformavusiomis į dabartinius kelius, vedančius į miestą.

Taigi nesunkiai taps aiški logika, paaiškinanti, kokiu būdu Šiaulių miesto centras XIV a. išsiplėtė buvusio šventakalnio teritorijoje, Buleine pavadintoje, o istorikai, pasak V. Purono, tai turės patvirtinti ar paneigti, t. y. apsigins disertacijas, įsigilinę ir į urbanistinę logiką ir į savos parapijos dėsningumus.

Keliai iš XIII a. papilio
Šiaulių papilys buvo Šiaulių žemės centras, kurį supo kelios satelitinės pilaitės, o XIII amžiaus prekybiniai keliai tebuvo kuklūs lauko keliukai, ėję per kemsynus, miškus, paupiais. Iš mūsų tvirtasodės jie vinguriavo į visas keturias puses, pas kaimynus per pelkynus.

Keliauti Rygos kryptimi galėdavome tik aplenkę Vinkšnos ežerą ir perbridę Kulpės dumblynę  – „pagrundas“.

Už jos, dabartinės Gubernijos vietoje, keliukas šakojosi. Dešinioji atšaka ėjo į Žiemgalą Rygos link, pro Kūlės (Domantų) pilį, pro Sidabrę, kairioji –  link Žagarės.

Pajūrio link vedė Juodasis traktas, kuriuo susisiekdavome ir su satelitine Luponių pilaite. Spėjama, kad trakto trasa ėjo Didždvario parko šiaurine nuokalne, o tęsinys, užlipęs ant kalno ties dabartiniu turgaus įėjimu, tęsėsi Kuršėnkelio kryptimi.

Kita Juodojo trakto atšaka, vingiavusi Upytės link, ėjo pakalnės ir pelkyno riba (Ežero gatve šalia Saulės laikrodžio aikštės), leidosi nuokalnėn tam, kad kirstų dumblėtą Dirsės upeliuko slėnį beveik toje vietoje, kur „Elnias“.

Anot V. Purono, atrodo, kad prieškalnėje būta sankryžos. Kairysis keliukas vedė pro Žuvininkus Salduvės pilies link, dešinysis – Rėkyvos krypties – Busikės (Bačiūnų) pilaitės link. Kraštotyrininkas svarsto, jog galbūt toji sankryža buvo ant Šimšės kalno, o senkelis Juodasis traktas tęsėsi pro Salduvę, pro Lepšių gyvenvietę ar būsimus Zoknius – belieka spėlioti ir nepanikuoti.

Kelias į krašto gilumą prasidėjo Rūdės pakrante, jos aukštupiu, tęsėsi Verduliukų kaimo laukais. Tai būsimo senojo Kelmės pašto kelio užuomazga. Jo fragmentų dar matyti Padubysio miškuose, netoli Dengtilčio.

Dabartinėje miesto teritorijoje, dešinėn pusėn, per Žaliūkius vedė nežymi atšaka Dobesinės (Bubių) pilies link. Vietą, kur vėliau įsikūrė miesto centras, keliai turėjo aplenkti.

Ten, V. Purono teigimu, dunksojo šventasis miškas ir pašalaičiai nebuvo pageidaujami.

Radialinis XV a. miestas
Kai gyvenvietė išsiplėtė ant kalno šalia medinės bažnyčios, ten nukrypo ir keliai, pradėję formuoti pirmąsias gatves ir radialinio plano miestuką aplink turgaus aikštę.

Būsimo miesto ateitį lėmė medžio bažnyčia, jos jurzdika ir joje apgyvendinti kleboniškieji valstiečiai, turėję pareigą bažnyčią ir kleboną išlaikyti. Su laiku jie tapo amatininkais, aptarnavusiais į turgų ar į LDK karališkąjį dvarą atvykstančius žmones.

Veikiant visuomeniniams dėsniams, tie valstiečiai paskelbė save miestiečiais, o Šiaulių ekonomijos šeimininkai bažnyčiai išlaikyti priskyrė kitą jurzdiką.

Pasak kraštotyrininko, mūsų miestas, tapęs Didždvario-turgaus-bažnyčios „trejybe“, ėmė plėstis. Keliai irgi pakito, pradėję būsimo gatvių tinklo pradžią.

Kelias nuo Rygos tebelenkė Vinkšnos ežerą dabartine Dvaro gatve, tačiau nuo Sakalnyčios dvarelio kilo į kalną, į turgaus aikštę priešais bažnyčią.

Kelias nuo pajūrio vedė tiesiai į miestelio centrą, į pietinį anuometinės turgaus aikštės pakraštį, per dabartinę  Didždvario gimnazijos teritoriją.

Jo tęsinys Vilniaus link dabartine Trakų gatve nuo turgaus aikštės leidosi žemyn, kad ties „Elniu“ kirstų pelkėtą Padirsės slėnį, ten viena atšaka Salduvės senkeliu kiltų į kalną, kita – dabartine Radviliškio gatve tęstų kelionę link Vilniaus.

Atrodo, kad tik XVII–XVIII a. šis senkelis buvo ištiesintas, o XX amžiaus pradžioje nukreiptas Aleksandrijos kryptimi, kai Radviliškio gatvė pasidarė aerodromo prieiga.

Senasis Kelmės pašto kelias XV a. pabaigoje ėjo centro link, kadangi jį pakoregavo tradicija, t. y. medinės bažnyčios bokštas, suformavęs P. Višinskio gatvės kryptį, išlikusią iki mūsų dienų.

V. Puronas pasakojo, kad nuo Kražių pro Žaliūkius vedantis keliukas, kuriam buvo lemta vadintis Didžiuoju Kražių keliu, taip pat buvo orientuotas į bažnyčios bokštą, tačiau po Valakų reformos, vykusios XVI a. viduryje, matininko buvo rekonstruotas būsimos Tilžės gatvės tiese.

Stačiakampio plano miestas
Apie stačiakampio plano miestą ir minėto matininko veiklą bei jo urbanistinį rezultatą, anot V. Purono, šnekėsime patyrinėję pirmąjį Šiaulių miesto kartografinį planą, Saksonijos kariuomenės kartografų braižytą XVII a. pabaigoje.

Ten pamatysime ir tiltą per Talkšą, ir lygiagrečių gatvių struktūrą, kai iki A. Tyzenhauzo reformų liko visas šimtmetis.