„Šiauliai – nebėra tik pylipukų ir saulėnų gimtinė“, – šią savaitę pareiškė miesto valdžia. Džiugu, kad pagaliau pavyko nusiplėšti „gezų“ miesto etiketę. Tačiau kas toliau? Kaip dabar Šiauliai atrodo kitų Lietuvos miestų gyventojų akimis? Atsakymai nedžiugina: „Miestas ir tiek, nieko naujo apie jus negirdėti.“ Ar iš tiesų Šiauliai – lyg baltas popieriaus lapas? „Šiauliai turi daug spalvų ir veidų. Tik mokėkime atskleisti ir parodyti ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui, kokie mes esame iš tikrųjų“, – sako kultūros istorikas Jonas Nekrašius ir pabrėžia, kad kiekvienas iš mūsų yra miesto įvaizdžio kūrėjas. Tikra tiesa – kuo daugiau gyventojų pasiūlytų idėjų, tuo geriau! Bėda, kad ne visos šiauliečių idėjos miesto valdžios pasitinkamos entuziastingai. Kai kurios, deja, gula į valdininkų stalčius. O kol jos dulka, mes kiurksome ant lovų ir dejuojame, koks tuščias ir nykus miestas tie Šiauliai... „Turėtų vakarais klegėti visa Vilniaus gatvė. Juk Šiauliuose – 100 tūkst. gyventojų. Deja, neturime miesto kultūros. Kaip buvome pramoninis miestas, arba kitaip sakant, darbininkų miestas, taip ir likome“, – teigia šiaulietis architektas Algimantas Černiauskas.

Būti šiauliečiu – didžiulė garbė
Po antradienį „Šiaulių naujienose“ išspausdintos publikacijos „Miesto įvaizdis: „gezų“ laikai jau praeity?“ sulaukėme nemažai atgarsių. Straipsnyje buvo nagrinėjama, kodėl Šiauliams daug metų prikabinamos, švelniai tariant, neigiamos etiketės. Tai mes tapatinami su „beisbolke“ apsiginklavusiu Pylipuku, tai su treningais pasidabinusiu ir rankoje „bambalį“ laikančiu Saulėnu. Kur dar „Verkianti mergaitė“ centrinėje miesto aikštėje ir Šiauliams prilipdyta „bliuvių“ etiketė...

„Miesto įvaizdį, kaip ir jo istoriją, formuojame mes patys. Limpa ne tai, ko mes norime, o tai, ką mums per prievartą ir prieš mūsų valią bruka komercinės televizijos ir bulvarinė spauda. Pritariu Dariui Balčiūnui, kad mes darome daug gerų dalykų, bet nesugebame ar nenorime jų išviešinti, verdame savo sultyse. O kas trukdo tai daryti? Šiauliai turi daug spalvų ir veidų. Tik mokėkime atskleisti ir parodyti ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui, kokie mes esame iš tikrųjų“, – „Šiaulių naujienoms“ sakė Šiaulių miesto ir krašto istorija, kultūra ir tradicijomis daugybę metų besidomintis J. Nekrašius.

Anot jo, ypatingą vaidmenį čia atlieka kiekvienas šiaulietis, kuris turi būti savo miesto patriotas ir branginti, o ne menkinti Šiaulius. „Būtina svariais darbais, prasmingais žodžiais ir mintimis prisidėti prie Šiaulių miesto įvaizdžio gerinimo“, – teigė J. Nekrašius.

Netrukus pacitavo iš Šiaulių kilusio, per karą į Australiją pasitraukusio ir čia gyvenusio, tikru šiauliečiu save laikiusio sportininko Alekso Gabeco mintį: „Anais senais laikais jaunystėje buvome gana išdidūs, kad gimę ir augę Šiauliuose. Net ir dabar, jei paklausia, iš kur kilęs, dažnai atsakau, kad esu šiaulietis, tada mes sakydavome – šiauliškis. Ne žemaitis, ne aukštaitis, ne dzūkas ar kapsas, nei žydas, nei koks arabas – o tiktai šiauliškis. Atrodė, jog mes beveik ne lietuviai – ypatingi lietuviai.“

Pėsčiųjų taku pasaulio nenustebinsime
Ir kur čia nesididžiuosi, juk Šiauliai – iš tiesų ypatingas miestas, esantis patogioje geografinėje vietoje, prie ežerų ir miškų. Bene didžiausias Šiaulių turtas – draugiški, dori, kūrybingi, darbštūs žmonės. O kiek dalykų dar nežinome ar primiršome...

„Šiauliai – tai ne tik dviračių, fabrikų, oro uosto, geležinkelio, universiteto, kolegijų, gimnazijų, sporto arenos, muziejų miestas, bet ir ekslibrisų, druskos, varpų, istorinių ir atminimo medžių, regbio, irklavimo, buriavimo, ledrogių ir dar daug kitokių įdomybių ir veiklų miestas. Iš čia yra kilusių daug žymių asmenybių, kurios garsino ir garsina miestą, šalį, Lietuvoje ir visame pasaulyje. Mokėkime jais didžiuotis ir džiaugtis“, – teigia kultūros istorikas J. Nekrašius ir nesustodamas vardija garsias pavardes.

Jei vienu savo koziriu – žmonėmis – pasinaudojame, tai kitu – pačiu miestu – deja, ne. „Labai mažai ką turime parodyti. Mažai turistų. Matote, turizmas nėra vien pelno šaltinis. Turistas turi norėti čia atvažiuoti. Tik ką jis čia matys? Kažką matys... Bet juk nenustebinsi tuo, kad turime pėsčiųjų taką. Pasaulyje jų apstu“, – sako architektas A. Černiauskas.

Imti mokame, o duoti?
Architektas vardija ir daugiau Šiaulių miesto minusų, kurių niekaip neįstengiame paversti pliusais.

Turime Talkšos ežerą, pakrantę, kur galėtų vykti pasaulinio lygio irklavimo varžybos, bet nėra reikiamos infrastruktūros. Turime daug parkų, bet jie nesutvarkyti, nesinori čia laisvalaikio su šeima praleisti. Turime ir pėsčiųjų gatvę, bet Prisikėlimo aikštė dar nesutvarkyta. „Aš, pavyzdžiui, būčiau pradėjęs nuo aikštės. Nes aikštė visada reprezentuoja miestą“, – teigia A. Černiauskas.

Lazda visada turi du galus. Šiauliečiai, anot jo, dažnai burba, kad mieste nėra kavinių. Kodėl jų nėra? Todėl, kad žmonės ten nelabai eina. O kodėl neina? Todėl, kad nėra tradicijų. „Neturime parkingų. Turime prekybos centrus. Viskas gerai, bet šiais laikais su prekybos centrais pasaulio nenustebinsi. Štai Šiaulių miesto kultūros namai – visiškai apleisti. „Laiko“ kino teatras parduotas, uždarytas. O juk buvo židinys Vilniaus gatvėje. Čia visiems klubams, kavinėms turėtų būti uždegta žalia šviesa, vakarais turėtų klegėti visa Vilniaus gatvė. Šiauliuose – 100 tūkst. gyventojų, o neturime miesto kultūros. Kaip buvome pramoninis miestas arba, kitaip sakant, darbininkų miestas, taip ir likome“, – mūsų silpnybes vardija architektas.

Kur dar „Saulės“ koncertų salė... „Mykiam, mykiam, bet nieko nepadarome, kad ji atrodytų prestižiškai, kad joje galėtų vykti kokie festivaliai. Turime tarptautinį bigbendų festivalį. Bet gaila žiūrėti, kai užkulisiuose stovi keli susispraudę orkestrai ir, atsiprašau, neturi net kur į tualetą nueiti“, – sako A. Černiauskas.

Architekto teigimu, nuolat garsiname mintį, jog Šiauliai – Saulės miestas, tačiau neaišku, ar esame verti taip drąsiai kalbėti. „Va ir dabar, žiūrėkite, minime Šiaulių (Saulės) mūšio metines, o Šiauliai niekaip neprisideda. Na taip, Jauniūnuose įvyko mūšis, bet Saulės-Šiaulių pavadinimą tai šiauliečiai pasisavino. Ir Saulės miestu vadinamės. Ačiū Dievui, dabar pajudės bent Saulės laikrodžio aikštė, kuri jau 30 metų pamiršta. Tai va, matote, viskas kartu ir yra miesto įvaizdis“, – teigia architektas.

Reikia vertinti ir branginti kiekvieną iniciatyvą
Klausiame, ką daryti, kaip miesto įvaizdį geresnį padaryti. „Norint pagerinti miesto įvaizdį respublikiniu lygmeniu, kaip siekia Šiaulių miesto meras, reikia įsiklausyti ir įvertinti visus pasiūlymus, kuriuos miestiečiai teikia Šiaulių miesto savivaldybei ir merui. Žinau, kad tokių pasiūlymų ir iniciatyvų 2015–2016 metais nemažai buvo pateikta Šiaulių miesto savivaldybei“, – sako kultūros istorikas J. Nekrašius.

J. Nekrašius ir pats Savivaldybei yra pateikęs ne vieną dešimtį idėjų, tačiau dienos šviesą kol kas išvydo vos kelios. „Jau ne kartą minėta ir siūlyta, kad Saulės mūšis būtų vadinamas Saulės-Šiaulių mūšiu, tačiau viešojoje erdvėje vis tiek rašoma Saulės mūšis. Arba nors faktais įrodyta, kad Šiaulių miesto aikštė tarpukaryje turėjo Laisvės aikštės pavadinimą, bet taip ir nesiryžtame šio pavadinimo susigrąžinti. Jeigu nėra tęstinumo, tai nėra tradicijų ir jų pereinamumo. Kažko bijome ir trypčiojame vietoje. Ir pradedame nuo nulio, lyg neturėtume istorijos“, – sako jis.

Itin svarbu, anot J. Nekrašiaus, yra visų mūsų miestiečių ir valdžios institucijų ryžtas, vizijos, grįžtamasis ryšys. Labai svarbu, kad šiaulietis, pateikęs pasiūlymus, nenusiviltų, nesulaukęs reikiamo dėmesio ir formalaus atsakymo iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos darbuotojų ir atsakingų institucijų.

„Be to, būtina atsiminti, kad kiekvienas konkretus pasiūlymas dažnai būna susijęs ir su autorinėmis teisėmis ir jos turi būti autorizuotos ir ginamos Autorinių ir gretutinių teisių įstatymo nustatyta tvarka. Kad nesigautų taip, jog autorinį pasiūlymą pateikęs asmuo atsidurs už borto arba išvis jis nebus išklausytas ir įvardytas, o jo pasiūlymas ar iniciatyva po kiek laiko „išplauks“ kokio nors projekto pavidalu kito autoriaus vardu. Reikia vertinti ir branginti kiekvieną iniciatyvą ir pasiūlymą, mokėti kiekvieną asmenį išklausyti, suprasti ir sudaryti jam visas reikiamas sąlygas kūrybinei iniciatyvai realizuoti, tada ir miesto įvaizdis bus tinkamai brandinamas“, – įsitikinęs kultūros istorikas.

Galėtume turėti savo Užupį
Labai panašios pozicijos laikosi ir architektas A. Černiauskas sakydamas, kad teigiamų rezultatų pasieksime tada, kai valdžia bus atvira gyventojų idėjoms, kai palaikys visas iniciatyvas ir jas skatins. „Valdžia turi netrukdyti, turi padaryti verslui maksimaliai atvirą Vilniaus pėsčiųjų gatvę. Aš ir dabar susidūręs su problema. Norima statyti stacionarias lauko kavines, vadinamas terasas, bet pusę metų neišsisprendžia niekas. Buvo priimtas deklaratyvus sprendimas, kad galima įrenginėti lauko kavines, o kaip parodė praktika – kol kas negalima to daryti“, – stebėjosi A. Černiauskas.

Stebėjomės ir mes! Kaip tai negalima, jei buvo priimtas Tarybos sprendimas, jog lauko kavinės miesto bulvare galės veikti visus metus? „Čia buvo patvirtintas politinis šūkis. Taip pat kaip paskelbtų politinį šūkį: „Nevalgykit mėsos“. Ir vis tiek žinome, kad kažkas valgytų. Ką reiškia tas politinis šūkis? Jeigu Rūta Meilutytė pasiskelbtų, kad bus priimta į kokią partiją, nuo to ji juk nepradėtų plaukti greičiau?“ – retoriškai klausia architektas.

Jei valdžia būtų atvira, liktų dar viena problema – gyventojų pasyvumas. „Kur jie, tie mūsų entuziastai?“ – klausia A. Černiauskas. Ir svarsto, kaip smagu būtų, jeigu kokie menininkai pradėtų kurtis Kalniuko rajone, pasidarytų ten savo dirbtuves, vyktų gyvenimas... „Visa pakrantė pasidarytų patraukli. Šis rajonas galėtų būti kaip Vilniaus Užupis“, – gražią idėją pagarsina architektas.

„Arba botanikos sodai kodėl nedygsta? Kodėl Salduvėje neatsiranda koks zoologijos sodas. Daug tų idėjų yra. Tik, žinoma, reikia visus nuraminti, kad per dieną – viskas nepasidaro. Bet reikia judėti ta linkme“, – baigdamas pokalbį sakė A. Černiauskas.

A. Černiauskas mano, jog reikia gaivinti Talkšos ežero pakrantę. „Galėtų būti kaip Vilniaus Užupis“, – teigė jis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.