Tai profesoriaus Vytauto Landsbergio mintis. Panaudojau ją šio teksto pavadinimui, nes nutariau rašyti apie norą keisti savo gyvenimą. Gyvenimą dažnas nusprendžia keisti nuo Naujųjų metų, bet ne nuo vidurvasario. Tačiau visad galima pabandyti. Nors girtiems sėdantiems prie vairo tai turbūt nė motais.

Liepą norisi gerų dienų, o vėliau dar geresnių. Liepą liepos jau būna nužydėjusios, manytum – mėnuo pavėlavo. Tačiau to niekada nebūna, viskas vyksta, kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad liepą jau galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.

Man šios vasaros įvykiai, tai perskaityta Alain de Botton knyga „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“, per LRT Kultūrą rodytas kino filmas „Šventieji motorai“ ir Šiaulių dramos teatro spektaklis T. Viljamso pjesė „Geismų tramvajus“, uždarant sezoną.

Nors visi tvirtina, jog televizijos vasarą nieko gero nerodo (nesakyčiau, kad jos kažką ypatingo rodo kitu metu), tačiau šį tą atradau. Tai prancūzų režisieriaus Leos Caraxo kino filmas „Šventieji motorai“. Įsiminė žodžiai iš šio kino kūrinio: „Ko norėti – juk esame atpirkimo ožiai. Žmonės – tai mašina, tokia jau ši epocha“ bei kapinėse ant antkapio iškaltas užrašas „Aplankykite mano tinklalapį“.

Pagrindinis herojus „Šventųjų motorų“ įmonės limuzinu dalykiškos ir žavios vairuotojos vežiojamas po Paryžių kartas nuo karto persikelia į kitus gyvenimus: jis senis, vėliau jaunuolis, samdomas žudikas, pramonės vadovas, elgeta, monstras, tėvas, šeimos vyras... Kai automobilin įlipa pagrindinio herojaus gyvenimo režisierius, pykstantis ant herojaus, kad šis išsisėmė ir darosi neįdomus, šis atsako, jog gyvenantis „Vardan gražaus gesto“. Tarsi pajauti dingstančių gestų grožį. Daugiareikšmė ir kino filmo pabaiga. Pagrindinis herojus grįžta namo ir pamatai, kad jis gyvena su beždžionėmis.   

Manau tik Leos Caraxas, buvęs hipiu, kino kritiku, Juliette Binoche meilužiu, Naujosios bangos kino atnaujintoju ir kino neobaroko pradininku, aktoriumi (Caraxas vaidino ir Šarūno Barto filme „Namai“), videoklipų kūrėju, vienos didžiausių finansinių prancūzų kino katastrofų „Naujojo tilto meilužiai“ režisieriumi, galėjo sukurti šį kino filmą.
Apie Šiaulių dramos teatrą kalbėti gal nėra pats laikas, nes teatras atostogauja, bet vasaros pradžioje dar buvo rodomi sezono uždarymo spektakliai. Žinau, kad mūsų miesto dramos teatras gyvena be duobių, kurių negali nepastebėti kituose Lietuvos teatruose.

Tiesa, gal ir nebuvo čia tokių pakilimų kaip Panevėžio ar Jaunimo teatruose, tačiau viskas vyksta stabiliai, pristatant gan gerą dramaturgiją. Visų režisierių periodai čia ryškūs ir įdomūs. Kad ir labai labai jau senas Josifo Šeino, kurį tik miesto senjorai beprisimena. Tarp kitko, Josifo Šeino likimas, pagalvojau, labai panašus Jono Jurašo. Po to, Mamerto Karklelio, Natašos Ogaj, Aurelijos Ragauskaitės, Sauliaus Varno, Gyčio Padegimo... Tokių minčių vedinas pasirinkau mėgstamo amerikiečio dramaturgo Tenesio Viljamso pjesę „Geismų tramvajus“. Šią pjesę T. Viljamsas parašė 1947 ir buvo apdovanotas Pulicerio premija.

Pagrindinė pjesės veikėja Blanša Diubua atvyksta iš Lorelio aplankyti sesers Stelos Diubua-Kovalski, su vyru, lenkų emigrantu Stenliu Kovalskiu, gyvenančios Naujajame Orleane. Rajonas, kuriame gyvena Blanšos sesuo visiškai neatitinka jos troškimų. Kasdien darbiniais drabužiais vilkintys vyrai, sėdintys ant namų laiptelių ir apkalbantys kitus, patys paskendę alkoholyje.

Blanša atvirai stebisi, kaip sesuo galėjusi atsidurti šiuose namuose, panašiuose į lindynę, tuo siutindama sesers vyrą Stenlį. Ir jis trapiai ir jautriai Blanšai atsikeršija. Kai Blanša susipažįsta su Kovalskių draugu Haroldu Mičelu, pravardžiuojamu Miču ir tarp jų atsiranda šilti jausmai, Stenlis Mičui papasakoja negarbingą Blanšos praeitį. Po tokio Stenlio pasakojimo Mičas nusprendžia nebendrauti su Blanša. O kai Stela išvežama į ligoninę gimdyti, Stenlis likęs namuose vienudu su Blanša, ją išniekina ir Blanša galutinai palūžta.

Teko matyti Blanšos vaidmenyje Rūtą Staliliūnaitę, teko Jūratę Onaitytę, keletą užsienio aktorių, o kine pačią Viviena Leigh, bet Monikos Šaltytės vaidmuo maloniai nustebino. Po spektaklio tebuvo jai galima šaukti „Bravo!“

Šios toks nuklydimas. Kai „Laiptų galerijon“ kvietėmės poetą Gintarą Grajauską, paprašėme Monikos paskaityti jo eilių. Žinodami, kad poetas nemėgsta, kai jo eiles skaito aktoriai, paklausėme, kaip jis į tai reaguotų. Pajaučiau, jog jis svarsto, tad mestelėjau visus kozirius, paaiškindamas, jog Monika vaidina Blanšą ir tai daro puikiai. Padėjo, o po vakaro Gintaras pats gyrė Moniką.

Bet grįžkime prie spektaklio. Ne tik puikiai suvaidinta Blanša, bet ir visas spektaklis gan gerai sustyguotas. Pirmiausiai režisieriaus Algirdo Latėno įsimenantys atradimai. Pavyzdžiui, pirmasis seserų susitikimas Stelos namuose, kai abi jos dėvi sarius ir tik jos pakėlusios viena kitą išvysta. Ar pokerio lošimo scena. Ar dar žeidžiantis raudonis Blanšos išniekinimo scenoje.

Šiais biednystės laikais spektaklio scenografija ne tik meniškai vykusi, bet ir gan didinga (scenografas Gintaras Makarevičius). Kostiumų dailininkę Sandrą Straukaitę irgi reikia išskirti. Ir kompozitorių Liną Rimšą. Man pjesės tekstas dar labai mielas, kad jos vertėja Irena Balčiūnienė, kažkada išvertusi A. Keruako „Kelyje“, daugelio jaunystės knygą.

Be priekaištų su savo vaidmenimis susitvarkė ir Inga Jarkova (Stela), ir Rolandas Dovydaitis (Stenlis), ir Aurimas Pintulis (Mičas), ir visi kiti. Vykusiai įsipynė Gedimino Brūzgos saksofono trelės. Gal tik išeinant nusilenkti, mano galva, jam reikėjo išeiti su savo instrumentu, nes visą spektaklį jie buvo neatskiriami. Bet ką aš čia. O kokia puiki pirmo veiksmo finalinė scena, Blanšos ir Mičo meilės užuomazga, kai regime kadrą iš Elia Kazan kino filmo.

Ir dabar prie knygos – Alain de Botton „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“.

„Nėra tokio išmintingo žmogaus, kuris savo jaunystėje kokiu nors metu nebūtų šnekėjęs arba netgi gyvenęs taip, kad jam būtų nemalonu prisiminti, kad jis norėtų tai ištrinti iš atminties. Tačiau šito viso visiškai nereikia gailėtis, nes negali būti tikras, kad visi šie juokingi ir nepakenčiami įsikūnijimai, kuriuos turėjo pereiti prieš paskutinį, nepadarė jo išmintingu“, – įsiminė autoriaus žodžiai.

Proustas, didysis prancūzų literatūros klasikas, tampa puikiu patarėju, kaip mums prasmingai gyventi šiandien. Ar mokame mėgautis gyvenimu, puoselėti meilę, draugystę?

Pasisvečiavęs draugas iš Vakarų pasaulio tarstelėjo: „Man gražus tas jūsų liūdnumas.“ Norėjau paklausti, o kas būtų, jei liūdni žmonės jį suptų ne keletą dienų, bet visą gyvenimą.  

Skaityti Proustą nėra lengva. Kaip ir Hesę ar Džoisą (pirmojo ypač „Stiklo karoliukų žaidimus“, o antrojo, be abejo, – „Ulisą“).

Knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ Bottonas imasi žmonijos prusinimo Proustu. Autorius viską sudėjo į devynias knygos dalis, kurių kiekvieną pradeda žodeliu „Kaip…“ (pvz., „Kaip mylėti gyvenimą dabar“, „Kaip rasti laiko sau“, „Kaip rodyti jausmus“, „Kaip praregėti“ ir t. t.). Proustas moko, kaip būti geru draugu ar kaip atrasti gyvenimo grožį mažose kasdienybės detalėse. Tūlas visgi pasakys: „Proustas nepakeitė mano gyvenimo.“ Tokiam atsakysiu – tu meluoji.

A. Bottonas prisimena Prousto esė, kurioje niūriam, gyvenimo prislėgtam ir džiaugsmo nerandančiam jaunuoliui bandoma sugrąžinti šypseną. Vaikinas apžvelgia kuklų savo ir tėvų būstą, kuriame iki gyvo kaulo įgrisę baldai, daiktai. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio gražiems prabangiems daiktams, kuriems įsigyti neturi pinigų. Jaunuolis pavydi turčiams, kurie gali deramai išpuošti namlės, kur visi daiktai yra meno kūriniai – pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų rankenomis.

Proustas pasiūlo jaunuoliui aplankyti meno galerijas. Bet neragina eiti žiūrėti Rafaelio ar Veronezės paveikslų, o žvilgterti į Jeano Batisto Chardino darbus. Pasirinkimas gali atrodyti keistas, nes Chardinas nevaizdavo nei kalnų, jūrų, uostų, laivų, nei princų, nei rūmų, nei puošnių angelų. Jis tapė dubenis su vaisiais, ąsočius, vyno taures ar tiesiog virtuvės reikmenis, duonos kepalus, mėsos gabalus. Ir jo žmonės neturėjo nieko herojiško – vienas skaito knygą, kitas stato kortų namelį, štai moteris, iš turgaus ką tik parnešusi kelis duonos kepaliukus, ar motina, rodanti dukrai klaidas siuvinyje. Bet kaip dailiai jis nutapęs, pavyzdžiui, indelius šokoladui.

Nepaisant kasdieniško siužeto, Chardino paveikslai žavūs. Proustas rašo, jog „jo persikas toks pat rausvas ir putlus kaip cherubinas, o austrių lėkštė ar citrinos griežinėlis – tikrai gundantys apetito ir juslingumo simboliai. Išskrosta ant kablio pakabinta raja primena jūrą, kurios bauginanti palydovė gyva buvo. Giliu raudoniu nukraujavę viduriai, melsvos gyslos ir balkšvi raumenys panašūs į polichrominės katedros navas. Tokia pat harmonija sieja ir daiktus: vienoje iš drobių jaukiai tarpusavy dera rausvi kilimėlio prie židinio atspalviai, adatų dėžutė ir verpalų sruoga. Paveiksluose atsiveria pasaulis, kurį iškart atpažįsti kaip savą, neįtikėtinai ir stebuklingai žavų“.

Todėl Proustas įsitikinęs, o Battonas tai pastebi, kad susitikimas su Chardinu gali lemtingai pakeisti liūdnojo jaunuolio nuostatas: „Iš nuostabos apstulbusio regint šį daiktų prašmatnumą, ligi šiol matytą kaip banalybę, šias žavias gyvenimo scenas, iki tol laikytas be galo varganomis, šiuos įkvepiančius gamtos vaizdus, iki tol įsivaizduotus tokius nykius, paklausčiau jo: „Ar esi laimingas?“ Proustas įsitikinęs, kad, pamačius Chardino drobes, džiaugsmo jaunuoliui teiks ir vargani jo tėvų namai: „Žingsniuodamas po virtuvę sakysite: kaip žavu, kaip prašmatnu ir gražu – tarsi Chardino paveiksluose.“

Bulvare užkalbino pagyvenęs vyriškis. Prisiminė prieš keletą metų skaitęs mano tekstą apie vestuves, kuriame išvardijau vestuvių metinių pavadinimus. Pašnekovas papasakojo, jog su žmona visad švenčia vestuvių metines ir gal dėlto jų šeima tvirta ir darni. Sakė, jog artėja 45-osios metinės ir klausė kaip jas pavadinti. Pasirodo, jis turėjo iš laikraščio išsikirpęs ano mano teksto ištrauką, bet kažkur pradanginęs. Pats buvau pamiršęs tą savo tekstą, dabar atradau ir 45-osioms vestuvių metinėms besiruošiančiam senjorui, o gal sudomins ir kitus, pakartoju.

Taigi tos vestuvių metinės yra tokios: 1 metai – popierinės, 2 metai – medvilninės, 3 metai – odinės, 4 metai – vaisinės, 5 metai – medinės, 6 metai – geležinės, 7 metai – varinės, 8 metai – bronzinės, 9 metai – molinės, 10 metų – alavinės, 11 metų – plieninės, 12 metų – šilkinės, 13 metų – nėrinių (nertos), 14 metų – dramblio kaulo, 15 metų – krištolinės, 20 metų – porcelianinės, 25 metai – sidabrinės, 30 metų – perlinės, 35 metai – koralinės, 40 metų – rubininės, 45 metai – safyrinės, 50 metų – auksinės, 55 metai – smaragdinės, 60 metų – deimantinės vestuvės.

Pykstame ant gamtos, o iš tikrųjų kiekviena šios vasaros savaitė – tipiška lietuviška šio metų laiko savaitė. O sakydami „myliu tave“, sakykite tik tiesą ir nemylėkite svetimais receptais, o nesutarimuose su žmonėmis, laikykitės tekančios upės taisyklės. Nešiukšlinkite, jei gerai uždirbate, dalį pinigų aukokite kitų paramai, kai suprantate, jog padarėte klaidą, pasistenkite jos neslėpti, bet ištaisyti.

O šiaip dabar metas, kai viskas slenka ramia vaga. Nešventinės dienos turi savo žavesio. Šeštą valandą miestas bunda, septintą – jau prabudęs, aštuntą – gyvas. Nors ne. Tai Vilniuje. Šiauliuose viskas valanda vėliau: septintą miestas bunda, aštuntą – prabudęs, devintą – jau gyvas. Švenčių rytais dingsta visi miesto garsai. Ir kad pasaulis dar kruta, supranti gal kokią 10 valandą. Šiauliuose – 11-ą. Ypač apmiršta tie miestai, kuriuose nėra turistų, menininkų, ambasadų darbuotojų, užsienio filialų atstovų ar NATO lakūnų. Apmiršta ir tie, iš kurių daug emigruojančių į užsienį. Judrieji išdunda į Vakarus, mieste daugėja to, kas statiška ir konservatyvu.

Eidamas bulvaru dažnai stabteliu ties knygų pardavėja (tiesa, pastaruoju metu ji kažkur vis dažniau dingsta). Gal ir tiesa, kad ji tapo savotišku bulvaro talismanu, tik gaila, kad knygų įvairove jos stalelis neišsiskiria (tarsi gali jas pavadinti „knygos išmetimui“). Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis kartą tarstelėjo: „Norisi ją palaikyti, aš kartais nunešu ir padovanoju jai kokią geresnę knygą.“

Toje pat bulvaro atkarpoje groja ir akordeonininkas. Garbaus amžiaus muzikanto tarsi netinka kritikuoti, bet tokios jau primityvios jo melodijos... Gal kokiame Gruzdžių miestelyje visas šis grojimas būtų ir savo vietoje. O dabar darosi gaila ir jo, ir Šiaulių.

Nors šiaip jau pastaruoju metu muzika mieste, kalbu apie atvykstančius koncertuoti kolektyvus, pagerėjo (respektas miesto valdžiai, kad Šiaulių dienų ir kitų švenčių metu nebegirdime kičo). „Kaip gera gyvent, gyventi gražu, o ypač gražu gyvent pamažu, žiūri sau pro langą, plutelę kramtai ir daug keistenybių pro langą matai…“ – dainuoja Vladas Bagdonas.

Muzikantas ir dainininkas John Cage įdomiai rašo apie atmintį ir kokakolą. Jis pasakoja žvelgiąs į kokakolos butelį, paskui į kitą kokakolos butelį. Sako, norėtų pamiršti pirmąjį butelį, idant antrąjį kokakolos butelį matytų kaip pirminį. Ir daro išvadą, jog jis ir yra pirminis, nes randasi kitoje erdvėje ir laike, o ir šviesa nuo to butelio atsispindi skirtingai, taigi tiesiog nėra vienodų kokakolos butelių.