Pagal Konstituciją ir Seimo rinkimų įstatymą, eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. Jau veik prieš mėnesį Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo paskelbė eilinių Seimo rinkimų datą. Šiemet rinkimai įvyks spalio 9 dieną. Prezidentės dekretas įsigaliojo balandžio 9 dieną ir nuo šios dienos prasidėjo Seimo rinkimų politinė kampanija.

Prezidentė ragina Lietuvos žmones aktyviai dalyvauti rinkimuose ir atsakingai spręsti savo valstybės ateitį. Savo ruožtu būsimiems kampanijos dalyviams Prezidentė linki garbingos politinės kovos, skatinančios rinkėjų aktyvumą ir telkiančios brandžių idėjų įgyvendinimui žmonių ir šalies labui.

Šių Seimo rinkimų naujovė – po Konstitucinio Teismo išaiškinimo buvo pakeistos vienmandatinių apygardų ribos, suvienodinant jų dydžius. Todėl kas penktas rinkėjas balsuos naujoje apygardoje.

Nuo rinkimų datos paskelbimo prasideda rinkimų kampanijos dalyvių registracija, leidžiama rinkti aukas politinei kampanijai, taip pat turi būti atidarytos specialios politinės kampanijos sąskaitos, iš kurių bus apmokamos visos politinės kampanijos išlaidos, leidžiama vykdyti rinkimų agitaciją, tačiau draudžiama skleisti neatlygintiną politinę reklamą.

Tad iki rinkimų į Seimą jau nelikę net pusmečio. Agitacija įsibėgėja, nes kandidatai skuba save pateikti. Ilgas toks šešių mėnesių laikas ar trumpas? Atsakymas – kaip kam.

Taigi kalbėtojai ir žadėtojai atgyja prieš rinkimus. Veik keturis metus kažkur slėpėsi ir vėl jie čia. Jiems nemaloniausias dalykas – klausytis, o maloniausias – kalbėti. Malonu ir žadėti, ypač kai pats dar nenusprendęs, ar tuos pažadus vykdysi, ar ne. Svarbiausia pažadėti, nes žadėtojai mylimi, o jau kaip ten bus, taip bus. Jie – kaip tie žmonės užstalėje bepasakojantys savas istorijas. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įžymus.

Kalbėtojai vienas nuo kito mažai skiriasi. Tiesa, sunkiau suprasti, ar jie patys tiki tuo, ką pasakoja. Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojamoji istorija ir jos perteikimas, kiek tai, kad jis yra dėmesio centre. Žiūrėdamas į kokį nors kalbėtoją kokioje nors televizijos laidoje, jo klausydamasis ir žiovaudamas susimąstai: „Ką šiandien gali pasakyti kitiems?“

Kiek valandų žmogus prakalba per dieną, savaitę, mėnesį, metus, visą savo gyvenimą? Temų įvairovė. Kažkieno vestuvės, kažkieno skyrybos, kažkieno liga, kažkieno laidotuvės... O kiek šiųmetiniai kandidatai į Seimą prakalbės prieš rinkimus?

Pasitaiko žmonių, kurie mums pasakoja kokį nors dalyką kaip didžiausią paslaptį, nors būna jį šimtams kitų jau išplepėję. Pasitikima mūsų plepumu ir manoma, kad mes tą „paslaptį“ toliau pasiųsime. Bet mes tylėdami parodome savo išsiauklėjimą ir suduodame reikiamą smūgį tokiems „paslapčių“ platintojams. O juk labai paprasta – jeigu apie ką nors negalima kalbėti, reikia tylėti.

Blogiausia, aišku, kai kalbėti nemoka ir tylėti negali. Tiesa, yra dar menančių laikmetį, kai Pavliko Morozovo netylėjimas buvo giriamas. Šiandien iš viso to likęs nebent primityvokas anekdotas apie berniuką, klaidžiojantį mokesčių inspekcijos koridoriais. Darbuotojos, nusprendusios, kad berniukas pasiklydęs, paklausė jo pavardės. „Pavlikas Morozovas“, – atsakė vaikas. „Vaikeli, eik namo, – paragino darbuotojos. – Moka tavo tėvai mokesčius.“

Tyla visad siejama su dvasiniais dalykais. Deja, šiandien žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ užsiėmusiam žmogui kelia pašaipą ir padorioje draugijoje prilygsta keiksmažodžiui. Tūlam intelektualui dvasingumas yra įtartina, prie gero nevedanti kategorija, ir jis paliekamas kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus. Nors rekolekcijos visad turėtų būti reikalingos ir aktualios. Rekolekcijos (lot. recollectio) – susikaupimas tyloje.

O pagaliau kas gali ir turi teisę šiandien mokyti? Sovietmečiu tai tarsi galėdavo baigusieji aukštąsias partines mokyklas. O kas šiandien? Justinas Marcinkevičius jau tarsi ir ne. Sąjūdžio lyderiai išsisklaidę kas kur. Kas tada? Štai kur klausimas. Nebent galima pasiguosti tuo, jog neatsakyti klausimai yra patys geriausi. Nors pamiršau gaisrininkus. Jų reitingai stabilūs. Tai gal jie.

Artėjant Seimo rinkimams politikai suskubo reikštis – skaityti paskaitas, dalyvauti televizijos laidose, reikštis diskusijose, publikuotis spaudoje, leisti knygas, rengti įvairius koncertus ar sporto turnyrus bei tiesiog netikėčiausius renginius, žvelgti į rinkėjus nuo pastatų sienų ar net, pavyzdžiui, sėklų pakelių...

Seimo narė Irena Šiaulienė klaipėdiečius pakvietė į renginį, kuris buvo įvardytas kaip I. Šiaulienės literatūros ir muzikos rytmetys S. Dacho namuose. Kitas Seimo narys Kazys Starkevičius feisbuke nusifotografavo su avyte klausdamas, ar ją pjauti ar ne. Žmonės balsavo. Aišku, rezultatas – nepjauti, nors nežinau, ar gyvūnėlių mylėtojams tokie triukai patinka. O kaip atrodo bokso turnyras Seimo nario Antano Matulo taurei laimėti ar jo kolegos Edmundo Jonylos suorganizuotas teniso mėgėjų turnyras irgi savo vardo taurei laimėti? O kiek išvysime rinkiminių plakatų.

Labai galimas dalykas, jog atsiras net miškuose ant medžių, nes juk uogautojai ir grybautojai irgi rinkėjai. „Yra Seimo narių, kurie bando įsiteikti rinkėjams, ir sveikas protas šiek tiek pralaimi“, – Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas V. Sutkus. Mūsų politikai arba meluoja, arba nesupranta, ką kalba.

Diskusijose irgi visi stengsis dalyvauti, nes diskusijos – aukščiausia pokalbių forma, nors į visus klausimus neatsako. Puiku, kai paprasti pokalbiai virsta diskusijomis, kurios, mano galva, yra vertingesnės už tuos pavienius pokalbius, pamokymus ar pamokslavimus.

Gaila, kad diskusijų pas mus tartum nėra. O kažkada Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje (ir ne tik joje) buvo dvi sakyklos viena priešais kitą. Į jas užlipę kunigai jėzuitai diskutuodami dėstė savo pamąstymus tikėjimo temomis.

Lotynų ir lietuvių kalbų žodyne parašyta, kad „discussio – onis“ tai sukrėtimas; tyrimas, nagrinėjimas; ištryškimas iš organizmo; finansinė revizija. Aš diskusijas pavadinčiau „nesibaigiančiu pokalbiu“. Sovietmečiu diskusijų tarsi ir būdavo, tačiau kaip tik nuo tada jos įgijo tam tikrą negerą kvapelį. Diskusijų pabaiga turėdavo būti tokia, kokios reikėdavo.

Mielai tik prisimenu anuometines diskusijas miesto autobusuose. Keleiviai sudarydavo kolektyvą, kurį vienoje ar kitoje stotelėje kažkas palikdavo, bet įlipdavo nauji diskusijų dalyviai. Diskutuojama dažniausiai būdavo apie orus, miesto įvaizdį, buvo aptariamas ir vienas kitas žymesnis asmuo. Dar diskusijos vykdavo ant suolelių prie laiptinių. Tik čia diskutuojantys nesikeisdavo, tad ir diskusijų temos greitai būdavo išsemiamos, nebent viskas prasidėdavo iš pradžių. Dabar žmonės autobusuose tyli, suolelių prie laiptinių veik nelikę, tad diskusijoms reikia naujų erdvių, o jų neatsiranda.
Jei ne politinės partijos, diskusijų šiandien veik ir nebūtų. Šiandien, kai diskutuoti susėda politikai, žinok, kad diskusijų nebus, o tik monologai, besibaigiantys tuo pačiu sakiniu: „Prašau manęs nepertraukti, nes aš jūsų nepertraukiau.“

Jei diskutuodami norite dar labiau įsiutinti su jumis diskutuojantįjį, pasiūlykite jam nusiraminti. Diskusijų „bėgimą“ laimi tas, kuris paskutinis pasiekia tikslą. Diskusijos geriausiai atsako bent į vieną klausimą: „Kas yra tas kalbantysis?“ Akutės bėgioja, demagogija per kraštus liejasi... Nors šiaip jau, diskutuojantys vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Populiariausių melo frazių dešimtuke pirmauja ši: „Džiaugiuosi tave matydamas (matydama).“  Šia fraze dažnai prasideda ir diskusijos.   

Televizijoje diskusijų laida. Dalyviai net paraudę bando perrėkti vienas kitą, staiga laidos vedėja visus nutraukia: „Turime pašnekovą.“ Gal tuo norima pabrėžti koks svarbus visiems liaudies balsas? Ką tas pašnekovas pasako? Mažos pensijos, viskas brangsta, euras tapo lygus litui... Laidos dalyviai klausosi įsitempę, tarsi pirmą kartą būtų tai išgirdę.
Artėjant rinkimas liaudies balsas užkeliamas ant pjedestalo. Sugebama juo manipuliuoti, palenkti savo pusėn. Kai į rinkėjų klausimus ima atsakinėti Seimo nariai ar kiti mūsų politikai, kandidatai į šiuos postus, pamiršti ko klausiantysis klausė.

Prisiminiau smetoninės Lietuvos priešrinkiminę istoriją, kuri puikiai tiktų ir šioms dienoms. Bičiulis klausia bičiulio, kodėl šis nekelia savo kandidatūros į Seimo narius. „Kad aš vaikystėje iš medžio iškritęs“, – atsako šis. Klausiantysis ima aiškinti, jog tokių iškritusių iš medžių tarp kandidatų begalė. „Skirtumas yra: aš žinau, kad esu iškritęs, o jie nežino“, – paaiškina nenorintis kandidatuoti.

Prisimenu kaip Andrius Mamontovas pamėgino pasisakyti VAE tema. Iš jo pasisakymo supratau, kad jeigu bus mažos atominės elektrinės, bus ir mažos elektros kainos. Po to jis pavadino Lietuvą „agrarine valstybe“ ir pasirodė kaip žmogus, visiškai nepasidomintis tuo, už ką agituoja savo gerbėjams. Tiesa, Andrius, šou verslo atstovas, į politiką, atrodo, nesiveržiantis, bet kai nusišneka kandidatuojantys į Seimą, net nejauku už juos.

2015-ųjų savivaldybių tarybų rinkimai parodė, kad laimėjo tie, kas gerai sulošė interneto koziriais. Užtikau skelbiamus rezultatus, kad Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas feisbuke turi 3 300 sekėjų ir 4500 draugų. O 2015-ųjų mero rinkimuose gavo 21 000 balsų, o sąraše – apie 6 000 pirmumo balsų. Remigijus Šimašius turi 41 000 sekėjų, o rinkimuose gavo 24 000 pirmumo balsų LS sąraše ir 75 181 balsą mero rinkimų pirmajame ture. Gabrielius Landsbergis turi 10 000 sekėjų. Kiek gaus balsų per Seimo rinkimus – netrukus pamatysime.

2012 Seimo rinkimuose partijai, norint perlipti 5 procentų barjerą, reikėjo gauti bent 68,5 tūkstančio balsų. Vieno mandato skirstymo kvota buvo 16 238 balsai. Tai – 11 kartų mažiau nei Monika Šalčiūtė turi sekėjų feisbuke (173 000)!
Senovės Graikijoje nesusitvarkantys su savo pareigomis bei didžiausią pavojų aplinkai kėlę politikai buvo tremiami iš miesto. Taip nelikdavo nesąžiningų. Kaip šiandien realybės šou žaidimuose, kuriuose kiekvieną savaitę kas nors iškrenta. Senovės graikų ir šiandienos realybės šou patirtį vertėtų pritaikyti nūdienos politikams.

Rinkėjas daug kalbančio kandidato gali paklausti, o ar šis galėtų jo išklausyti. Štai tuomet viskas ir pasimatys. Kaip tame JAV ambasados atsakyme atėjusiems N. Savčenko gynėjams: „JAV visada buvo ir bus žodžio laisvės ir žmonių teisės reikšti savo nuomonę šalininkė.“ Ir viskas, nieko daugiau.

Ką galima pasakyti valdantiesiems? Šiandien populiaru lyginti maisto produktų kainas Lietuvoje ir Lenkijoje. Nesileisiu į didesnius svarstymus, bet būdamas Lenkijoje nepastebėjau, kad pieno 1 litro kaina būtų didesnė nei 50 euro centų. O dėl vagių Seime tai sako, kad greitai visa šalis emigruos ir jie nebeturės iš ko vogti. Ką tada jie darys? O viskas paprasta – vogs vieni iš kitų.

Kaip formuojami politikai? Sovietinės valdžios atstovai eidavo į liaudį, susitikdavo su ja kolūkių kultūros rūmuose ir atseit išklausydavo jos balsą. Tą patį mes stebime dabar: važiuojama į rajonus, demonstruojamas tariamas artumas žmonėms ir jų problemų supratimas, pažeriama gausybė pažadų.

Sovietmečiu per rinkimus veikdavo bufetai, buvo galima įsigyti deficitinių prekių. Dabar tokio pobūdžio priemonės tapo modernesnės, tačiau esmė liko ta pati. Ne vienas apžvalgininkas pastebi, kad iš Vakarų atėjusi prestižo formavimo strategija mūsų terpėje, deja, dar nepritampa.

Kad ir tas pats politiko prestižas, kuris Vakaruose formuojamas aktyviau, artimiau žmogui, nes tai turi patirtį, įgytą labai konkurencingoje rinkoje, mūsų dirvoje kartais atrodo savotiškai. Pavyzdžiui, senas amerikietiškas rinkimų kampanijų triukas, kai kandidatas, kopdamas į sceną, įvaizdžio specialistų primokytas, paskutines laiptelių pakopas įveikia bėgte arba ant paskutinės tiesiog užšoka. Tai esą turi įrodyti jo jaunatviškumą, gyvumą ir puikią sportinę formą. Prezidentas Barakas Obama, pavyzdžiui, nubėga lėktuvo trapu.

Mes žinome pavyzdžių, kai buvo kreiptasi į kitų šalių įvaizdžio profesionalus. Bet štai rinkimai laimėti, samdytieji specialistai išvyksta, realus gyvenimas ir oponentų pastangos sugriauna pasakas bei išsklaido mitus, o kurtas prestižas ima ir subliūkšta.

Girdėjau patarimą, jog jei neturi ką pasakyti, geriausiai patylėti. Antrą patarimą – nereikšk savo nuomonės nepaklaustas. Turiu draugą, iš kurio sunku ištraukti žodį, kompanijose jis visą vakarą pratyli, tačiau atsisveikindamas visad tarsteli: „Atleiskite, gal ką ne taip pasakiau.“ Baigti norisi pamokymu kaip gyventi: „Nerūkykite, negerkite, saikingai maitinkitės, ribokite sekso santykius, žodžiu, džiaukitės gyvenimu!“  

Bet jei kalbėtojų pamokymai teisingi, kodėl jie negelbsti? Likimas taip viską surėdęs ir nieko čia nepakeisi. Ėjo žmogus pro kavinę, labai norėjo užeiti, bet prisiminė visus pamokymus, sukaupė jėgas ir praėjo pro šalį. Praėjęs didžiuojasi: „Pavyko!“ Tik štai sukilo vėjas ir nubloškė jo skrybėlę atgal prie kavinės durų.

Į viršų