Jau primiršome tokias balandžio šventes, kaip balandžio 12 – Kosmonautikos dieną ir J. Gagarino skrydį į kosmosą bei balandžio 22 – Lenino gimtadienį. Ir gerai, kad primiršome. Visgi įžengus į mėnesį su šiomis dienomis gimė toks tekstas.

Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, prisiminiau, jog ne vienas į šią datą ragino žengti step by step (žingsnis po žingsnio). Susimąsčiau, jog taip į šią dieną buvo ir žengiama. Juk jau tarybiniais metais daug tokių žingsnių būta. Vienas bičiulis dar 1980-aisiais visiems sakė, kad po dešimties metų Lietuva bus laisva. Jam tiek ir davė, tad išėjęs iš kalėjimo Sąjūdžio mitinguose jis stovėjo drauge su tais, kurie jį pasodino.   

Iš ten mes atėjome. Dar gyvi dailininkai, kuriems buvo aiškinama, kaip reikia piešti: ką vaizduoti paveiksluose (aikštes su Lenino paminklais, kolūkių laukus su burzgiančiais traktoriais, moksleivius su pionieriškais kaklaraiščiais...) ir ko nevaizduoti (kryžių ant bažnyčių, etnografinių motyvų, ypač lietuvybės simbolių...), teatro režisieriai, kuriems aiškino, kaip jiems statyti spektaklius ir kokius statyti (tai ne dabar, kai Šiaulių dramos teatras vienas paskui kitą pastato tris amerikiečių dramaturgų spektaklius, nes anksčiau daugių daugiausiai toks galėjo būti vienas per metus ir tik tokiu atveju, kai režisuoji eilę tarybinių autorių pjesių).

Estradiniai ansambliai anuomet turėjo procentus, nurodančius, kiek programoje turi būti tarybinių autorių kūrinių, kiek lietuvių, kiek soc. lagerio ir kiek Vakarų (šių berods 2 ar 3 proc.). Tas pats ir su knygų leidyba, tas pats ir visose kitose srityse.

Dėl estradinių ansamblių, tai prisimenu, kad norėdami atlikti savo kūrybos dainas Vilniaus „Gėlių vaikai“ privalėjo sudainuoti „Kur prasideda tėvynė“ iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“ bei kitas tarybinius jausmus „žadinančias“ dainas.

Būdamas studentas, gal 1970-aisiais stebėjau „Gėlių vaikų“ koncertą Kauno profsąjungų rūmuose (didesnio koncerto Kauno sporto halėje jiems surengti niekas neleido). Ansambliečiai pradeda tą tarybiniai patriotinę dainą apie tėvynę, salė švilpia, muzikos nebesigirdi. Grojantys nutyla, salė irgi laukdama dainos „Jeigu jūsų sielos žydi, / jeigu akys nepavydi, / tapkite gėlių vaikais“. Vėl nuo pradžių pradedama ta pati „Kur prasideda tėvynė“. Viskas kartojasi. Pagaliau Stasys Daugirdas nuo savo kėdutės potekstėmis salei išaiškina, jog taip reikia, jog kitaip koncerto visiškai nebus.

Mąstydamas apie 60-mečių kartą vis prisimenu rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris yra sakęs, kad tai yra atitarnavę sovietinėje armijoje, išstudijavę KPSS istoriją, mokslinį komunizmą apmulkinti žmonės. Bet jų tarpe buvo tie, kurie stengėsi, kad jų karta visai neprasigertų ir nedegraduotų, nes bent truputėlį, kaip vėliau pasakė Vytautas Kernagis, vilties ir Dievo turi būti. Anų laikų skundo „Man sielą skauda“ šiandien, ko gero, niekas nesuprastų.

Jie gimė, kai dar buvo kalbama apie Staliną, ir augo brandaus socializmo epochoje. Kai kurie jų gimė Sibire. Girdėjau vieną itin taiklų pastebėjimą, jog rusiška dvasia jų nesugadino.

Būtent tada tie žingsniai, apie kuriuos užsiminiau teksto pradžioje, ir buvo žengti. Žengti jie poteksčių žodžiuose ir reiškiniuose ieškojimais, pirmaisiais pokalbiais apie laisvę. Berods jau čia minėtas Vytautas Kernagis ar kažkuris kitas bardas dainavo apie paukščiuką, kuris tupėdamas ant šakos viską matė, viską žinojo ir viską suprato. Tuoj buvo klausiama, ką jis matė, ką jis žinojo, ką suprato, ir ieškoma atsakymų.

Visad sutiksiu, jog anoji karta Žalakevičiaus, Vaitkaus ar Antanėlio kūryboje sugebėjo įžvelgti tai, ko šiandien niekas net nepastebėtų. Ir „Žalgirio“ pergalės tuomet buvo ne tik pergalės, bet žymiai daugiau, ypač prieš Maskvos CASK – tarsi pasipriešinimas okupantams (ir netgi žodis „tarsi“ čia netinka, nes būtent taip buvo).

Prisiminiau senąsias vinilo plokšteles (dabar atgyjančias), juostinius magnetofonus „Daina“, „Astra“, „Jupiteris“, Liuksemburgo radiją... Kažkas turėjo ne dvigubą, bet net trigubą Vudstoko festivalio plokštelę. Kažkas klausėsi džiazo saksofonininko Džono Koltreino, kažkas – rokerio Alvino Li, Eriko Klaptono, kažkas rinkosi V. Vysockį, buvo ir S. Povilaičio ar net N. Paltinienės gerbėjų. Ką darysi, ir tarp šiandieninio jaunimo yra besiklausančių Livetos ir Petro Kazlauskų. Tuoj prisimenamos ano meto big-byto, o vėliau roko grupės, tad nepamirškime, kad jų tarpe buvo ir grupė iš Šiaulių „Saulės vaikai“. Prisimenu jų atliekamą „rolingų“ dainą „Jumping Jack Flash“ („Šokančio Džeko blizgesys“). Puikus buvo atlikimas.

Prieš 50 metų teatro mėgėjų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas. Po K. Sajos „Mamutų medžioklės“ ir J. Glinskio „Grasos namų“ režisierius Jonas Jurašas 1972 metų gegužę į sceną atvedė Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“.

Jeigu kūrinys apie Lietuvos istoriją, aišku, buvo baiminamasi cenzūros. Bet pradžioje viskas klojosi puikiai. O prasidėjo įvykiai po peržiūros. Partinių kultūros sergėtojų buvo liepta atsisakyti finalinio sprendimo, kai scenon nusileisdavo Aušros Vartų Marijos paveikslas. Manoma, kad šį paveikslą dailininkas tapė žvelgdamas į Barborą Radvilaitę. Šią finalinę sceną buvo sugalvojęs Jonas Jurašas, ilgai derėjosi, nenorėjo jos atsisakyti, tačiau kai buvo pagrasinta, kad spektaklis tuomet visai nepasirodys, nusileido. Tiesa, jis ir taip buvo užlaikytas.

O dėl Aušros vartų Marijos ir Barboros Radvilaitės sąsajų, tai reikalas abejotinas. Įdomu, kad per partinės nomenklatūros ir režisieriaus ginčą Lietuvos bažnyčios hierarchai beveik pritarė pirmiesiems, nes, girdi, nėra čia ko bet kur tokį paveikslą nuleidinėti. Bet čia tarp kitko.

O dėl Kauno dramos teatro tai dar prisimenu įvykį per šio teatro gastroles Vilniuje. Vilniaus rusų dramos teatro salėje jie vaidino A. Žari pjesę „Karalius Ūbas“. Sėdi Ūbas (aktorius Kęstutis Genys) ant rampos, ilgai stebi salę ir pagaliau prataria: „Kur tik žiūriu, vieni rusai.“ Pjesėje šie žodžiai yra, cenzoriai ne ką galėtų prikišti, bet kaip jie buvo tarti – salė ėmė ploti, nes, kaip jau minėjau, visi matė, žinojo ir suprato.

Anuometinis jaunimas pasižymėjo aistra keliauti. Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“, rečiau traukiniais. „Tranzavimas“ buvo perimtas iš bitnikų ir Džeko Keruako romano „Kelyje“. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Imlūs keliaujantys žmonės visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvindindavo, pavalgydindavo.

Bet didžiausias anuometinis žingsnis laisvės link – Romo Kalantos susideginimas. Tai įvyko pavasarį priešais Kauno muzikinį teatrą pačiame miesto centre šalia Laisvės alėjos. Ar jis buvo psichiškai nesveikas, ar narkomanas, kaip skelbė sovietinė valdžia? Romas augo su trimis broliais. Kauno Vilijampolės berniukai, o vėliau jaunuoliai buvo kaip ir visi to meto bendraamžiai. Romas tarp brolių buvo trečias, dar buvo už jį penkeriais metais jaunesnis Arvydas. Skyrėsi Romas iš brolių gal tik tuo, kad buvo tylesnis, užsidaręs. Tiesa, mėgo groti gitara, puikiai piešė.

Anuomet jaunimas Kaune labai mėgo Laisvės alėją, ypač jos atkarpą šalia Muzikinio teatro skverelio. Tai vienas, tai kitas atsinešdavo gitarą ir ką nors sugrodavo, padainuodavo. Ypač populiari daina buvo „Geltonoji upė“ iš ansamblio „Kristi“ repertuaro. Vienas iš dažniausiai grojančiųjų buvo Romas. O mokykloje jis buvo vidutiniokas, tik ypač gerai jam sekėsi istorija. Mokytoja tėvams netgi pasakiusi, girdi, kam jis taip gilinasi į tą istoriją, kam ji reikalinga, verčiau kitus dalykus labiau pasimokytų. „Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis buvo rastas jo švarko kišenėje ir dar eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas).

Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė nėra nei nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Daug yra pasakiusiųjų, dabar pagalvojau, gana kvailą frazę, kad visi buvome jauni. Kaip bebūtų, jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius. Ar galėjo gyvenę sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Atsakymas vėlgi būtų – kaip kas.

Jaunystė yra toks laikas, kad gerai ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Mes, sovietmečio jaunieji, turime, pavyzdžiui, tai, ko neturi kiti. Mes išmokome ironijos. Dabar niekas to nesupras, o mes suprantame ir ironizuojame nors ir tokį teiginį: „Kitaip mąstantys turi būti atskirai.“ Tiesa, buvo ir tokių, kurie palūžo, pasirinko mirtį. Kaip romantizmo poetai, kurie buvo linkę mirtį jausti (Lermontovas, Novalis, Patefis, Baironas, Puškinas, Slovackis...).
„X karta“ – taip 1950–1980 metais gimusiųjų kartą pavadino kanadiečių rašytojas Duglas Kouplandas, kuris 1991 m. taip ir pavadino ir savo romaną apie jaunuolius, ignoruojančius egoistinę pasaulėžiūrą. Nuo tada terminas „X karta“ įsitvirtino. Kouplando herojai niekina pinigus ir karjerą, bet gal pernelyg tokių jaunuolių kritikai ėmė jiems prikišti ciniškumą, nusivylimą, tinginystę. Man ypač įsiminė šio romano herojaus garsiai pasakytas noras: „Noriu perskaityti laišką savyje.“

Tiesa, anksčiau negu Duglo Kouplando romanas Anglijoje susibūrė pankroko grupė „Generation X“ (1976 m.), kurios subūrėjas ir siela buvo vokalistas Bilis Aidolas (tikroji pavardė Viljamas Broadas). Nors galim
e prisiminti, kad jau 1964 metais Bobas Dylanas išrėkė: „Laikai keičiasi! Jei negalite suprasti savo vaikų, pasitraukite...“
Koks šiandien skirtumas tarp mūsų ir Vakarų pasaulio? Kai mūsų paklausia, kokios pas mus didžiausios problemos, atsakome – energetinės. Kai to paklausia vakariečių, šių atsakymas – ekologinės.

O ar jaunimas neturi anų genų? Girdėjau įdomių pastebėjimų, jog, tarkim, nueinate į svečius pas visai dar jaunus žmones, kuriems gyvenimas nesuteikė „malonumo“ susipažinti su stikline pieno produktų tara ir lėtaeigėmis, zyziančiomis dantų gręžimo mašinėlėmis. Dažniausiai jie jau būna pasiėmę paskolą iš banko, nusipirkę savą būstą, įsivedę internetą ir turi visus kitus reikalingus atributus. Žodžiu, gyvena šiuolaikiškai.
Tačiau svetainėje stovi didžiulė sekcija (toks baldas), prikrauta visokiausių puodelių, lėkščių, dubenėlių. Tokio kiekio indų pakaktų pamaitinti kareivių kuopai. Kam žmonėms reikia tiek lėkščių, jei jie gyvena ne kokiame nors dvare, bet dviejų kambarių bute?

Lietuviams tereikia atsikratyti blogųjų savo įpročių. Gyventume kitaip. Kad ir kyšininkavimo. „Kyšininkavimas yra kaip raupsai. Daugybė priežasčių, kurių čia neįvardysiu, nes ne apie jas noriu kalbėti, sukelia tai, dėl ko tas reiškinys ypač ima klestėti ir plisti. Kyšiai imami nuo viršaus iki apačios. Valdininkų luomas yra demoralizuotas kyšininkavimu iki gyvo kaulo. Šiaip jau ima beveik visi. Ima kareiviai ir policininkai, ima magistratų ir įvairiausių valstybinės tarnybos skyrių tarnautojai; žemesni ima dešimtimis ir šimtais, aukštesni – tūkstančiais...“ (1919 metų rugpjūčio 28 diena, Mykolas Riomeris, „Dienoraštis“). O jūs ką pamanėte? Kad citata iš vakarykščio laikraščio?

Kaupimo manija yra tiesioginis sovietmečio padarinys. Tarsi badmečiui pripildyti šaldytuvai, visokio niekalo prigrūsti sandėliukai, neištrauktas iš polietileninio maišelio televizoriaus valdymo pultelis – suprask, kad skaičiai nenusitrintų.
Sovietmečiu perkama būdavo ne dėl to, kad ko nors reikia, o paprasčiausiai dėl to, kad yra ką pirkti, nes prireikus kokio daikto jo gali negauti. Atsiskleidžia ir kitokia žodžio „gauti“ prasmė – sovietinė prasmė. Šia prasme „gauti“ reiškė kažką daugiau, negu šiaip įsigyti, norint „kažką gauti“ reikėjo įdėti daug pastangų: surasti, ilgai stovėti eilėje ir tikėtis, kad norimo daikto niekas nenupirks, nes prekių kiekis būdavo ribotas. Tiesa, ir šiandien gavę atlyginimą dažniausiai greitai jį išleidžiame prekybos centre. Taip ir infliaciją skatiname. Mažiau pirktume, lėčiau kainos kiltų.

Prieš kelias dienas bičiulis paklausė: „Ar įžvelgiate kokį nors esminį skirtumą tarp sovietinių ir dabartinių kriterijų?“ Jis sakė nieko neįžvelgęs, nes, pavyzdžiui, ir anuomet, ir šiandien į visus vadovaujančius postus renkama pagal priklausomybę bei ištikimybę partijai. Tik sovietmečiu visi skyrimo motyvai buvo pridengiami ištikimybe vienos partijos linijai, o dabar tų partijų begalė.

Vis dar žiūrime sovietmečio filmus ir ne vieną dar apsvaigina juose sukurtos dirbtinės laimės akimirkos, kurios buksuoja tame pačiame rate ir nerodo jokio kelio. Kvailius, aišku, kvailai tas ir veikia, nes rusai šiandien įsitikinę, kad dėl jų bėdų ir rublio nuosmukio kalti JAV ir Obama.

Laimė, kad jaunųjų, atrodo, nelaiko sukausčiusi komunizmo šmėkla, nors kelios žmonių kartos dar jai pasidavusios. Tebėra baimė iš tų laikų ir mintis, kad viskas dar gali būti blogiau.

Ta baimė stabdo ir svarbiausios demokratijai pilietinės visuomenės raidą. Dėl to valdantieji jaučiasi karaliais, dėl to didžioji dalis NVS šalių su Rusija priešakyje linksta į diktatūrą ir klimpsta į visuotinio abejingumo liūną. Komunizmas atpratino žmones galvoti, atpratino juos bendrauti, o kas baisiausia – komunizmas atėmė iš žmonių supratimą, kad jie yra piliečiai, kad jie patys atsakingi už savo gyvenimą. Sovietmetis implantavo mums pasyvumo geną. Tiesa, verta nepamiršti ir to, kad šiandien laisvė yra, bet laisvės tuščia galva nepakanka. Tik tai jau kita tema.

Sovietmečio skulptūrų nebeliko, tačiau ar jos išnyks iš mūsų prisiminimų, tekstų, nuotraukų, ar dar ilgai gyvuos ir skverbsis į mus, kad ir kitokiomis formomis? Prasidedant metams dažniau nei posmą „Taip gražiai mane augino“, citavome „Apie jį galvosiu“. Ir keista, kad ginčijama ar galima į mokyklų programą įtraukti A. Škėmos „Baltą drobulę“, nes pagrindinis herojus destruktyvus. Čia tik norisi pasidžiaugti, kad kažkas taikliai pajuokavo, girdi, sovietmečio idėjinis suvokimas gali būti gajus pirmiausia dėl to, kad yra visiškai nesuvokiamas.