Yra daugybė daržovių, kurių egzotišką skonį norisi nors kartą gyvenime pajusti. Ir yra nemažai daržovių, dėl kurių įprasto kasdieniško skonio tiesiog neįmanoma gyventi. Tai ir svogūnas.

Kas gali prilygti svogūnui? Gal tik saldieji patiekalai juo negardinami, o visos sriubos, troškiniai, mėsos, žuvies daržovių patiekalai neįsivaizduojami be aštraus svogūnų prieskonio.

Česnakinių šeimos atstovas valgomasis svogūnas yra daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Vakarų Azijos. Jis užauga iki 30–40 centimetrų aukščio: tiek išveši jo stačias stiebas ir tuščiaviduriai, vamzdiški, nusmailėjusiomis viršūnėmis lapai.
Svogūno gan gražūs ir žiedai, suaugę į skėtinius žiedynus, kurie žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais.  

Kada svogūnai pradėti auginti Lietuvoje, dabar sunku atsakyti. Ko gero, teisūs kalbininkai, kurie teigia, kad žodis „svogūnas“ yra turkų kilmės, nes turkai, azerbaidžaniečiai šį augalą vadina sogan, balkarai – sohan ir t. t. Kitas svogūno pavadinimas –  cibulė, cibulis, čibulis – taip pat nėra lietuviškas. Jis kilęs iš lotynų kalbos „cepa“ ir pas mus atkeliavęs per vakarų slavų kalbas.

Kaip bebūtų, svogūnai Lietuvoje greitai paplito ir neįsivaizduojamas nė vienas daržas ar sodas be šio augalo. Juolab kad visas šis augalas yra sunaudojamas: tiek stiebai, tiek gumbai.

Dažniausiai svogūnai naudojami kaip prieskoniai – žali, kepti, virti, troškinti, o kartais ir kaip pagrindinis patiekalo ingredientas. Pavyzdžiui, Pietų Prancūzijoje svogūnų sriuba yra vienas iš populiariausių patiekalų, o daugelyje pasaulio šalių itin mėgstamas yra svogūnų pyragas.

Be to, svogūnų lukštai yra natūralūs dažai, kuriais galima dažyti ne tik velykinius kiaušinius, bet ir medvilnę, vilną, net plaukus.

Svogūnų lukštų nuoviras yra ir puiki trąša, nes jame yra kalio, kalcio, magnio, geležies, mangano, vario, cinko, chromo, aliuminio, seleno, nikelio, švino, boro ir dar kitokių elementų.

O lukštuose esantys dažai puikiai stabdo bakterijų vystymąsi. Tada svogūnų lukštai ne tik pagelbėja trąšų stokojantiems augalams, bet ir juos apsaugo nuo kenkėjų, tokių kaip voratinklinė erkutė, amaras ir panašiai.

Dar svarbu, kad svogūnas pasižymi daugybe sveikatai naudingų savybių, nes jame gausu eterinių aliejų, vitaminų, mineralinių medžiagų, flavonoidų ir kita.

Tad svogūnas padeda nuo įvairių ligų: peršalimo, širdies negalavimų, diabeto, osteoporozės. Tinka ir aterosklerozės profilaktikai, pasižymi priešuždegiminėmis, priešvėžinėmis, antioksidantinėmis ir anticholesterolinėmis savybėmis, aktyvina medžiagų apykaitą, skatina kraujo gamybą, stimuliuoja virškinimą, šalina skysčius.

Svarbiausia, kad svogūną kaip vaistą galima naudoti labai paprastai – tiesiog per dieną suvalgyti pusę gumbo su įvairiomis žaliomis salotomis. Tiesa, ne visi žalią svogūną toleruoja, bet ir tada yra išeitis – pasigaminti svogūnų sirupo. Tam tereikia smulkiai supjaustytą svogūną užpilti medumi ir uždengtą mišinį per naktį palaikyti šaldytuve. Tad nuo kosulio, anginos ar panašių ligų tereikia kas tris valandas išgerti po šaukštą šio sirupo.

Kadangi svogūnai natūraliai mažina kraujospūdį, kartu ir galimybę susirgti insultu ar infarktu, tad verta cheminius preparatus pakeisti šiuo prieskoniu.

Be to, svogūno aštrumas turi šildantį poveikį, todėl verta jį valgyti karščiuojant peršalus, sergant gripu. Švieži svogūnai yra ir daugelio bakterijų bei virusų priešai. Jie padeda esant dantų skausmui, dezinfekuoja nubrozdinimus, žaizdas, malšina skausmą įgėlus vabzdžiams.

Ir tik vieną blogą savybę turi svogūnas – bet ką pravirkdyti. Kita vertus, svogūno sukeltos ašaros praplauna akis.