Šiauliečiai sako, kad nevengia važinėti dviračiu. Tačiau statistika rodo, kad dviračių vairuotojai dar pernelyg dažnai nukenčia eismo įvykiuose, o dažnas nežino ar nepaiso Kelių eismo taisyklėse numatytų reikalavimų ir rekomendacijų. Todėl jas reikėtų įsidėmėti.

Šiuo metu galiojančiose Kelių eismo taisyklėse numatoma, kad važiuojant keliu šalmą dėvėti privalo jaunesni nei 18 metų amžiaus dviratininkai, kitiems tą daryti rekomenduojama. Šalmus dėvėti privalo ir vežami nepilnamečiai dviračių keleiviai. Be to, visi dviračiai gale turi turėti pritvirtintą raudonos spalvos atšvaitą arba šios spalvos žibintą, o iš abiejų dviračio pusių prie stipinų ar ratų diskų turi būti pritvirtinti oranžinės spalvos atšvaitai.

Važiuojant dviračiu važiuojamąja kelio dalimi taip pat yra privalu dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba įsijungti baltos spalvos žibintą priekyje bei raudonos spalvos žibintą gale. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui privalu ne tik dėvėti ryškiaspalvę liemenę, bet ir įsijungti žibintus.

Dviratininkai, kaip ir kiti eismo dalyviai, turi paisyti kelio ženklų, būti dėmesingi, rūpintis savo ir kitų eismo dalyvių saugumu.

Asta: „Mėgstu“
– Mes visur vežamės dviračius. Važiuojame į Palangą, Švediją, Druskininkus. Stengiamės važinėtis ten, kur yra mažiau mašinų. Džiugu, kad mašinų vairuotojai dviratininkų atžvilgiu yra mandagesni. Vis dėlto dažniausiai važinėjame dviračių takais, todėl su mašinomis nesusiduriame. Stengiamės ir patys laikytis kelių eismo taisyklių.

Doma: „Važinėjame su vaikais“
– Prie namų yra dviračio takelis, tai su vaikučiais visada stengiamės ten važinėtis, keliaujame ir aplinkiniais keliais. Kitų eismo dalyvių neprisibijome, nes nevažiuojame per gatves. Džiaugiamės, kad kol kas nepasitaikė jokių nelaimingų įvykių. Orai mums taip pat neturi jokios įtakos. Kai yra šalčiau, visada galima šilčiau apsirengti, dėl to problemų nekyla.

Laura ir Tomas: „Nemėgstame“
– Dažniausiai važiuojame su mašina. Taip yra patogiau ir greičiau. Gyvename toli, o su dviračiu taip toli nenuvažiuosi. Pastebime, kad dviratininkai daro labai daug kelių eismo pažeidimų, pavyzdžiui, važiuoja per gatvę nenulipę nuo dviračio.

Danutė: „Pagrindinė transporto priemonė“
– Dviračiu visada važiuoju iš namų į miestą, su draugais prie ežero ir pan. Dažniausiai važiuoju kur nors netoli. Važinėti dviračiu mane išmokė tėtis, kai man buvo septyneri. Šiuo metu mokausi vairuoti automobilį, akivaizdu, kad kartais važiuoti automobiliu yra patogiau, tačiau aš planuoju ir toliau naudotis tiek automobiliu, tiek dviračiu.

Gytis: „Kai būna geras oras“
– Aš ir visi mano šeimos nariai turi po dviratį. Ypač kai būna geras oras, visada važinėjamės dviračiu. Netoli namų yra pušynas, tai dažnai važiuojame ten kartu praleisti laiko, susitikti su draugais. Kiti eismo dalyviai pakankamai mandagūs.

Narseta: „Mėgstu, bet tai didelis iššūkis“
– Mieste trūksta vietų, kur būtų galima pasistatyti dviratį. Jei atvirai, čia važiuoti dviračiu yra tikras išgyvenimas. Pavyzdžiui, nuvažiuoti iki miesto centro pagrindinio tako yra didelis iššūkis. Įdomu, kodėl per naująjį viaduką nepadaro dviračio tako, tuomet žmonių gyvenimas pasikeistų iš karto. Todėl važiuodama dviračiu ir vairuotojus keikiu ir tuo pačiu juos užjaučiu, nes mes taip pat gatve važiuojame.

Į viršų