Daug pavasarį žydinčių gėlių yra geltonos spalvos. Ypač tų, kurios natūraliai auga miškuose ir pievose. Viena iš tų geltonžiedžių yra plukė. Nors auga Lietuvoje ir balta, kurios žiedai taip panašūs į obelų žiedus.

Plukė – anemonė
Šios gėlės, lietuvių vadinamos pluke, lotyniškas vardas yra „anemona“, kuris kilęs iš graikiško žodžio „anemos“ – tai yra, vėjas, nes šio augalo vainiklapius išblaško vėjai.

Nors plukių yra apie 120 rūšių, jos visos panašios. Tai daugiamečiai žoliniai augalai su cilindriškais arba gumbo pavidalo šakniastiebiais. Visų jų lapai suskaldyti ar plaštakiškai įskelti, žiedai pavieniai ir gana dideli, o vaisiai – riešutėliai su trumpais snapeliais, kuriuos išnešioja skruzdės. Visos ar beveik visos plukės yra nuodingos, todėl patartina jas skinti, sodinti ar kitaip prižiūrėti tik mūvint pirštines.

Sukultūrintos plukės yra labai dekoratyvios, įvairiausių spalvų ir žiedo formų, bet Lietuvoje nelabai populiarios, nors tinkamos auginti ir alpinariumuose, ir darželiuose, ir kambariuose.

Gal todėl nepopuliarios, kad vis tiek primena paprastutes pavasarį mūsų miškuose kukliais baltais ar geltonais žiedais pasipuošiančias laukines gėles, nes Lietuvoje natūraliai auga tik trys jos rūšys: baltažiedė, geltonžiedė ir lieknoji.

Baltažiedė plukė
Lietuvoje, kaip ir visoje Vakarų Europoje, paplitusi baltažiedė plukė, išgyvenanti 5–8 metus, yra iki 30 centimetrų aukščio žolinis augalas. Jos triskilčiai lapai, horizontalus rudas arba gelsvas šakniastiebis, o stiebas stačias, plikas arba šiek tiek plaukuotas, antroje vasaros pusėje nuvysta, nunyksta, bet pavasarį suželia naujos ataugos.

Ant žiedkočio būna vienas baltas žiedas iš 6–12 žiedlapių, kurių išorė kartais švelniai rausva, kartais – rausvai violetinė. O žiedo centre daugybė geltonų kuokelių...

Žydi baltažiedė plukė balandį ir gegužę, kol medžiai dar be lapų, nors pasitaiko, kad antrą kartą pražysta ir spalį, ir rugsėjį, nes auga miškuose, krūmuose, parkuose, miškapievėse – vidutinio drėgnumo humusinguose dirvožemiuose ir mėgsta saikingą šviesą ir šilumą.

Lieknoji plukė
Geltonžiedės plukės šakniastiebis rudas, žvynuotas, šakotas, stiebo lapai – tik trys, trumpakočiai, dantytais kraštais, aukščiau vidurio sudarantys menturį. Vienas arba du, retai – trys žiedai sudaryti iš penkių geltonų žiedlapių, kurių apatinė pusė plaukuota, ir iš daugybės geltonų kuokelių ir piestelių.

Žydi geltonžiedė taip pat balandžio–gegužės mėnesiais, tik šiek tiek vėliau už baltažiedę.

Lieknosios plukės šakniastiebis trumpas, rudai juodas, vertikalus arba įstrižas, su gausiomis kuokštinėmis šaknimis, o stiebas iki 20 centimetrų aukščio su vienu–dviem žiedais.

Balti, o išorėje švelniai violetiniai žiedai sudaryti iš penkių, kartais iš 7–8 žiedlapių, pražysta gegužės–birželio mėnesiais.

Ši plukių rūšis Lietuvos šiaurėje reta, pietuose dažnesnė, o vakaruose išvis neaptinkama. Ir auga lieknoji sausesnėse vietose, pamiškėse, upių bei ežerų šlaituose, retuose pušynuose ir miško aikštelėse, ir tik kalkinguose, lengvuose dirvožemiuose.

Japoninė plukė
O štai japoninės plukės, ilgaamžiai daugiamečiai žoliniai augalai dideliais, švelniais plaukuotais dekoratyviniais triskilčiais lapais, Lietuvoje savaime neauga, tačiau daugelį gėlių mylėtojų sužavi savo nuostabiais žiedais, panašiais į baltųjų narcizų.

Balsvi, rausvi, tuščiaviduriai ar pusiau pilnaviduriai japoninių plukių žiedai pražysta vasaros pabaigoje, pražysta ir ilgam, o rudenį pasipuošia puošniomis  pūkuotomis sėklų dėžutėmis.

Šios atvežtinės gėlės mėgsta drėgmę, todėl puikiai auga šalia paparčių, krūmų, kurių lapai rudenį parausta, didesnių medžių paunksmėje, nes saulėje jos dažniausiai skursta. Ir žiemai jas reikia mulčiuoti durpėmis, nes šaltesnėmis žiemomis gali apšalti.

Mėgsta tik pavėsį ir drėgmę
Apskritai visos plukės yra gan lengvai auginami ir ilgaamžiai augalai, tik jiems reikia parinkti tinkamą vietą – gerą, humusingą, su kalkių priemaišomis drėgną dirvą ir pusiau pavėsį. Lietuvoje augančios geltonžiedės ir baltažiedės žiemoja neuždengtos, todėl jomis galima apželdinti didelius parkų plotus.

Pavėsyje esančiuose gėlynuose dažniausiai auginamos aukštos – daugiau nei metro aukščio – dideliais baltais, rožiniais arba raudonais tuščiaviduriais ar pusiau pilnaviduriais žiedais rudenį žydinčios hibridinės veislės, išvestos iš japoninės plukės.

Plukės prigyja sunkiai, tačiau prigijusios greitai plečiasi šaknų atžalomis ir  visai nemėgsta dažno persodinimo ar judinimo. Dauginamos plukės rudenį kero dalimis su daigais – stiebų užuomazgomis. O štai sėklomis dauginti nėra paprasta, nes ypač hibriduose mažai žiedadulkių.

Beje, japoninės plukės labai atsparios gėlių ligoms, nebent kartais jų lapus apgriaužia kirminai. Bet ir tai joms pavojaus nesukelia.

Ir kitos plukės
Taigi plukės gali savo žiedais džiuginti gėlių mylėtojus ne tik pavasarį miške, bet ir soduose, ir gėlynuose ištisus metus. Tereikia pasirinkti tinkamas jų rūšis.

Malonioji plukė, išauganti iki 15 centimetrų aukščio, pražysta baigiantis žiemai ir žydi iki pavasario vidurio. Jų žiedai, primenantys ramunes, būna melsvi, balti, rausvai violetiniai arba rausvi, o lapai – pilkšvai žali, skiautėti. Darželinė plukė, užauganti iki 30 centimetrų aukščio, žydi labai dideliais raudono, balto ir mėlyno atspalvio taurelės pavidalo žiedais pavasarį. Beje, ją kas porą metų rekomenduojama persodinti.

Iš plukių galima padaryti ir nuostabias puokštes. Tam reikia plukes nuskinti ankstyvą rytą, kol lauke dar vėsu, o žiedai dar neprasiskleidę. Įmerkti reikia į kambario temperatūros vandenį ir vazą pastatyti ne pačioje šviesiausioje, ne saulės spinduliams prieinamoje vietoje. Taip puokštė išsilaiko iki devynių dienų.

Anemonės – ir jūroje
O dabar apie gėles... jūroje. Jos, kaip ir plukės, vadinamos anemonėmis – tik jūrų anemonėmis. Nors iš tiesų tai net ne augalai, o gyvūnai – paprastosios aktinijos.

Užauga tos jūrų anemonės iki 7 centimetrų aukščio ir iki metro skersmens gyvena prisisiurbusios prie akmenų, kitų kietų paviršių, kartais – ir smėlio Atlanto vandenyne, Viduržemio jūroje. Minta jos vėžiagyviais, smulkiomis žuvimis pagaudama jas čiuptuvais, kuriuos vandenyno srovės lanksto tarsi vėjas medžius, o tarp jų it paukščiai nardo spalvingos koralinių rifų žuvelės klounai. Todėl tos aktinijos taip romantiškai ir pavadintos – jūros anemonėmis.

Jūros anemonės turi nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų įvairių spalvų ir formų čiuptuvų, kuriuose esančiais toksinais šie gyviai ir ginasi nuo priešų, ir medžioja maistą. Ir būtent šiais čiuptuvais aktinijos žavi juos išvydusius narus ir milžiniškų akvariumų savininkus, nors neatsargiai prie jos prisilietusius ir nemaloniai nudilgina.

Beje, iš kai kurių jūrų anemonių Pietų Italijoje ir pietvakarių Ispanijoje gurmanai gamina ir patiekalus – sakoma, kad tikrus delikatesus. Tam aktinija marinuojama acte, paskui pamirkoma specialioje tešloje ir kepama dideliame alyvuogių aliejaus kiekyje. Kepsnys išvaizda panašus į paprastą kroketą, bet vis tiek išlieka intensyvus jūros gėrybių skonis.