Mažoji dabar visų pamėgtų amarilių giminaitė snieguolė šalnų nebijo – išauga ir pražysta vos sniegui nutirpus. Ir palyginti su kitais ankstyvo pavasario augalais gana ilgai žydi – net pamerkta į vazą.

Beje, Lietuvoje snieguolė turi begalę vardų: vienur ji yra balandinė, kitur – balandžio lelijėlė, baltažiedė, ledlelija, ledlelijėlė, trečius – panelė, smiglelijėlė... O moksliškasis snieguolės pavadinimas yra kilęs iš senovės graikų kalbos ir reiškia „pieno gėlė“.

Snieguolės, svogūninės gėlės, yra kilusios iš Vidurio ir Pietų Europos bei Azijos pievų, miškapievių, akmeningų šlaitų ir kitų pusiau pavėsių. Ir įdomu, kad ne visos jos žydi pavasarį, kai kurios ir vėlyvą rudenį.

Lietuvoje labiausiai paplitusi baltoji snieguolė – kai kur jos auga net savaime, yra sulaukėjusios, nors kažkada buvo įvežtos kaip retos gėlės auginti dvaruose.

Nors kaip nereiklūs dekoratyvūs augalai dabar snieguolės yra paplitusios kone visame pasaulyje, tačiau, kaip ir Lietuvoje, populiariausios yra baltosios, nors šiaip jų rūšių yra visokių.

Sakykim, elveso snieguolės auga Pietryčių Europos kalnuose, Mažojoje Azijoje, Egėjo jūros salose ir yra laikoma viena iš vėliausiai žydinčių ir gražiausių snieguolių rūšių.

Kaukazo snieguolės auga Centrinėje ir Vakarų Užkaukazėje, o plačialapės – tik Centrinio Kaukazo kalnagūbrio alpinėse pievose.

Yra dar ir raukšlėtųjų, ir stambiažiedžių, ir dar kitokių snieguolių. O jau kiek jų yra išvestinių rūšių, nebesuskaičiuosi!

Tačiau kaip jau minėta populiariausia yra baltoji snieguolė. Ji ypač nereikli, bet kada gali būti persodinama, savaime išsisėja, sutankėja ir yra daugiametis augalas.

Vieno ar pusantro centimetro skersmens snieguolės svogūnėlis kasmet išaugina po keletą „vaikučių“ ir ankstyvą pavasarį iki 20 centimetrų aukščio liauną stiebelį su lapeliais.

Lapai būna linijiški, tiesūs (kartais su užsirietusiais pakraščiais) šviesiai ar tamsiai žali su pilkšvu apnašu arba žvilgantys. Snieguolių žiedai yra taisyklingi, balti, primenantys kūgį ar varpelį: trys išoriniai žiedlapiai prasiskleidžia nesmarkiai, o trys vidiniai dažniausiai būna perpus trumpesni ir sudaro lyg taurę. Pastarųjų viršutinėje dalyje būna širdiška iškarpa ir žalsvos dėmės (kartais – ištisinis apvadas). Šie žiedeliai dėžutėje subrandina rutuliškų sėklų, todėl snieguolės  išsisėja ten, kur nesodintos.

Sėti snieguoles rekomenduojama birželio mėnesį, o sodinti – rugsėjį. Pasodintus žiemai rekomenduojama jaunus augalėlius pridengti.

Snieguolės puikiai auga vėsioje, nesunkioje, puveningoje ir drėgnokoje dirvoje. Kadangi svogūnėlių išaugintos šaknys skverbiasi giliai, dirva turi būti įdirbta iki 30 centimetrų gylio.

Persodinti šiuos augalus rekomenduojama kas 4–5 metus tuoj po peržydėjimo. Ir jokiu būdu nereikėtų sodinti tik po vieną svogūnėlį – o tik po du–tris.

Tręšti reikėtų tik organinėmis trąšomis, mineralinės nerekomenduojamos.

Kol dar jauni, snieguolių daigeliai gali nukentėti nuo pilkojo pelėsio, tad pilkos grybienos aptrauktus augalus reikėtų negailestingai išrauti, o sveikuosius persodinti į kitą vietą.

O kur pasodinti, tikrai rasite,  nes snieguolės auginamos darželiuose, alpinariumuose. Jos labai gražiai atrodo susodintos su scylėmis,  žydrėmis, krokais, kalnų ciklamenais.