Didesniuose miestuose, laukiant sankryžoje žalios šviesos, neretai priešais laukiančiųjų koloną užlenda koks, taip dabar visų vadinamas, storas-juodas-bumsintis BMW. Jis mano, kad jam taip galima. Laukiantieji eilėje niršta, bet tyliai. Todėl storas-juodas-bumsintis savo išskirtinumu mėgaujasi ir taip pradeda elgtis kasdien. Galiausiai tai tampa to miesto kasdienybe.

Tokį pastebėjimą užtikau internete ir pamąsčiau, jog Šiauliuose šito dar, atrodo, neatsiranda. Bet ir didesnių automobilių kamščių mūsų mieste nebūna. Būtų – atsirastų. Nes tokie jau dabar žmonių santykiai.

Neseniai šnekučiuojantis apie vieną bičiulį nustebino jo įvertinimas: „Padorus.“ „Padorus“ – kažkas labai sena ir didinga, kažkur girdėta, bet šiandien nevartojama, na, kaip žirgų traukiama karieta. Supratau, kad pasakyti „padorus“, vadinasi, pasakyti viską. Nieko daugiau nepriduriant.

Žinia, visi žmonės turi vienodą pamatinę vertę. Čia nėra jokio „mažiau“ ar „daugiau“. Tad kodėl tik apie retą galime pasakyti „padorus“? Radau ir atsakymą – todėl, kad minima vertė neturi lygiaverčio atitikmens.

Padorų žmogų atskirsi iš jo moralės ir doros. Padorumas – tai gebėjimas veikti ką nors, ką laikome esant gėriu. Manau, kad padorumas susiveda į tokį paprastą paaiškinimą: „Mano laisvė negali būti prievarta niekam kitam.“ Jau nepamenu, kas taip pasakė, bet pasakyta labai teisingai.

Lygiaverčio atitikmens nebuvimas žmoguje sukelia moralinį konfliktą, kuris vėliau pavadintas „sąžinės graužimu“. Romos filosofai – eklektikas Ciceronas ir stoikas Seneka – kalbėjo apie sąžinę kaip vidinį balsą, kaltinantį arba pateisinantį ir nurodantį, kaip reikia teisingai pasielgti. Jie teigė, kad laimingo gyvenimo sąlyga yra švari sąžinė.

O gėrio ir blogio kovą žmoguje puikiai aprašė apaštalas Paulius laiške romiečiams (Rom 7,15 ir toliau), kur vaizdžiai parodyta sąžinės balso ir gyvenimo tikrovės drama: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“ Kai žmogus sprendžia klausimą, kaip čia išlikus bent sąžiningam, ką jau bekalbėti apie padorumą.

„Išmintingas žmogus yra gražus“, – daugelis pasakys. Šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, kad grožis išgelbės pasaulį.

O kas yra tas tikras grožis, paklausite. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Puiku, kai žmogus vertinamas ne už tai, kad juokina, ne už dideles krūtis ar už nusimautas kelnes, o už erudiciją. Bet, aišku, gražus ir stilingai apsirengęs žmogus, nors jo proto „kiekio“ nepabendravę mes nesužinosime. Turiu draugą, kuris kompanijose neprataria nė žodžio ir visą vakarą pratyli, tačiau atsisveikindamas vis tiek atsiprašo: „Atleiskit, gal ką ne taip pasakiau.“

O rasti tobulą žmogų šiandien retas dalykas. Kartais norinčios susipažinti moterys tokio ieško ir skelbdamos savo adresą prašo, kad teistieji ir stikliuko mėgėjai joms nerašytų. Kur tokį vyrą užtiksi? Tarsi ieškotų paparčio žiedo.

Padorumas būdingas tik žmogui. Kitos gyvos būtybės jo neturi. Tiesiog nežino, kas tai yra. Nors kartais jų instinktai yra padoresni nei viską žinančių apie padorumą. Žinojimas ar nežinojimas priklauso nuo protavimo. O kas yra protavimas? Tai gebėjimas reaguoti į priežastis, iš vieno teiginio išvesti kitą ir daryti išvadas. Senas chrestomatinis pavyzdys: jeigu trys liūtai įėjo į urvą, o išėjo tik du, galima daryti išvadą, kad vienas pasiliko urve.

Įdomus savo tekstais rabinas J. Sacskas prisimena posakį, kad Dievas juokiasi, regėdamas mūsų planus. Kas priverčia Dievą juoktis? Garsus rabinas atsako – žmogaus didybės manija. Žvelgiant iš dangaus, pats didžiausias absurdas yra tada, kai žmonės ima apie save galvoti taip, tarsi jie būtų dievai.

J. Sacskas pateikia pavyzdį apie Babelio bokštą. Žmonės susirinko draugėn Šinaro slėnyje ir nusprendė pastatyti bokštą, kuris sieks dangų. Archeologiniai duomenys šį faktą patvirtino. Noras buvo, kad žmonės užkoptų ten, kur apsistoję dievai, ir galėtų su jais komunikuoti.

Reikia prisiminti, kad anuomet žmonės gyveno baimindamiesi gamtos: plėšrūnų, kitų genčių ir gaujų, klimato netikėtumų, sausrų ir potvynių. Jų likimas priklausė nuo dalykų, kurių jie nekontroliavo. Tik plintant prijaukintiems gyvūnams ir žemdirbystei, žmonės susibūrė į kaimus, tada miestus, vėliau – į imperijas.

Buvo pasiektas lūžio taškas galių tarp gamtos ir kultūros pusiausvyroje. Pirmą kartą žmonės nebebuvo priversti taikytis prie savo aplinkos. Jie galėjo pritaikyti aplinką taip, kad ji tiktų jiems. Tą akimirką jie, ypač lyderiai, pradėjo į save žvelgti tarsi į dievus, pusdievius ar žmones, turinčius galios paveikti dievus.

Tuomet ir kilo noras pastatyti Babelio bokštą. Statydami šį bokštą žmonės manė, kad pasieks dangų, tačiau Dievui tas pastatas buvo toks be galo mažytis, toks mikroskopinis, kad jis turėjo nusileisti žemyn, kad jį pamatytų.

Kad numalšintų žmonių puikybę, Dievas paprasčiausiai sumaišė jų kalbas. Žmonės ėmė nebesuprasti vieni kitų. Mūrininkas prašo plytos, tačiau jam paduodamas kūjis. Jis sako darbininkui sukti į dešinę, tačiau šis keliauja į kairę. Visas projektas nuskendo nesusipratimuose.

Žmonės manė galį užkopti į dangų, tačiau galiausiai jie nebepajėgė suprasti, ką jiems sako esantieji šalia. Nebaigtas bokštas tapo neišvengiamo begalinių ambicijų žlugimo simboliu. Liko tik vapaliojimai ir sumaištis. Puikybė virto nuosmukiu.

Babelio bokšto statymo pavyzdys itin aktualus šiandien. Pasipūtėlių, save aukštinančių pilna. Kur ieškoti padorių žmonių? Apie Seimą čia net nekalbėsiu, bet drįsčiau teigti, kad ir bažnyčia ar koks valstybės dienos minėjimo mitingas nėra ta vieta, kuri laidotų tokio ieškojimo sėkmę.

Žinoma, jau pirmas sutiktasis prie šventoriaus vartų ar laikantis rankose balioną tokio mitingo metu gali būti tas, kurio ieškome, tačiau gali būti ir atvirkščiai. Gyvenimas pilnas netikėtumų, ir gali būti taip, kad prie vynu ar alumi aplaistyto smuklės stalo jūs rasite irgi nemažai padorumo.

Beje, kasdien iš vadinamojo visuomenės elito kronikomis tapusių žurnalų puslapių, TV laidų į mus žvelgia žmonės, skambiai pristatomi verslininkais. Jie linksminasi prabangiuose vakarėliuose, vilki vardinius drabužius, gurkšnoja nepigius tauriuosius gėrimus. Dalydami interviu porina apie savo nemažai kainuojančius pomėgius, turiningą laisvalaikį, egzotiškas keliones.

Galėtum pamanyti, kad visų jų gyvenimas – nesibaigianti šventė. Todėl man keisti VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o pateikiamas prastas vynas. Girdi, taurėse, o iš kokio butelio įpiltas, niekas nematys. Panašiai kaip ir verslininkai, nusipirkę prabangų automobilį ir į jį įmontuojantys dujų įrangą.

Gatve eina užsienio turistų grupė – visi orūs, pasitikintys, sotūs, neskubantys. Kaip norėčiau, kad užmarštin nugrimztų posakis, jog kiek belinksmintum lietuvį, šis vis tiek bus liūdnas.

Aplankę mūsų kraštą vakariečiai iškart pastebi, kad niekas čia nesako „ačiū“, tačiau kai kurie užsieniečiai tai pateisina manydami, kad pas mus tokia kultūra. Atvykusieji iš kitos terpės stebisi, kodėl daugelis mūsiškių skundžiasi aptarnavimo kultūra, kai yra sena tiesa, jog prekybos centruose darbuotojai elgiasi taip, kaip su jais elgiasi klientai.

Bet svarbiausia reikia, kad valdžia pradėtų vykdyti duotus pažadus ir kiekvienas politikas jaustųsi už tai asmeniškai atsakingas. Apie mūsų politikus galiu tik pasakyti, kad tai žmonės, kurie visą laiką sugeba būti priekyje. Einama į vieną pusę – jie priekyje, staiga visi pasuka kita kryptimi, o jie kažkaip sugeba pro visus prasmukti ir vėl, žiūrėk, priekyje, vėl visus veda ir dar aiškina, kad ir turėjome ta kryptimi eiti. Jei vėl kryptis keisis, tikiu, jie vėl sugebės atsidurti priekyje.
Iš statistikos rinkėjų sužinojau, kad lietuviai labiausiai vertina darbštumą, norą dirbti, kurti.

Ar šie duomenys išskiria mus iš kitų tautų? Pavarčiau lenkų spaudą. Nežinau, gal itin religinės ir dorovinės pakraipos leidiniai man pateko į rankas, bet juose buvo rašoma, kad 72 procentams lenkų vertingiausias dalykas yra šeima, 50 procentų mūsų kaimynų tarp labiausiai vertinamų dalykų nurodė darbą. Net sveikata jų vertybių sąraše liko trečiojoje vietoje.

Tarp didžiausių vertybių buvo nurodyta ramybė, padorumas, sąžiningumas ir kitų žmonių pagarba. Vertybių sąraše – draugai, religingumas, patriotizmas, išsilavinimas, gerovė, žodžio laisvė, dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Net 92 procentai mūsų kaimynų respondentų pritarė minčiai, kad darbas žmogaus gyvenimui suteikia prasmę. Žodžiu, savo padorumu ir noru dirbti mes nesame išskirtiniai. Nors gal statistikos duomenų rinkėjams tiek mes, kiek kiti bando pasirodyti geresni, negu iš tikrųjų yra.

Girdėjau išsireiškimą, jog padorumas formuoja žmogaus prestižą. Bent man nėra artimas posakis „prestižinis žmogus“. Gali būti prestižinis namas, prestižinis restoranas, prestižinis sporto klubas, prestižinė įmonė. Girdėjau net išsireiškimą „prestižinė partija“. Šis žodis skambėjo tol, kol partija neapsivogė.

Pabandžiau įsivaizduoti prestižinę šeimą ar tiesiog prestižinius žmones. Žinau šeimą, kuri gyvena taip, kaip dabar gyvena beveik visa Lietuva. Jiems daug ko trūksta, bet dėl prestižo jie laiko užrakintą saloną ir atrakina jį tik svečiams. Patys neieško išrankesnio maisto, drabužių, o svečius vaišina skilandžiu, ikrais ir tauriaisiais gėrimais.
„Kaip gerai gyvenate!“ – jiems malonu išgirsti tokius žodžius. Kas tai? Kodėl negali būti prestižinė šeima, gyvenanti pagal savo galimybes?

Ir apie šalies prestižą. Ar daug žinote pasaulyje valstybių, kurios, būdamos tokioje nedidelėje teritorijoje kaip Lietuva, turėtų net tris UNESCO saugomas nuostabaus grožio paminklines vietoves – Vilniaus senamiestį, Neringą, Kernavę – ir pretenduotų į ketvirtą – Trakus?

Jei užsieniečiui tenka įteikti saldainių dėžutę, visad teikiu su Kanuto Rusecko paveikslu „Pjovėja“. Romantiškasis paveikslas, mano galva, gražus ir puikiausiai atspindintis Lietuvą.

Nors kartais atrodo, kad mūsų kaimynai prestižu labiau rūpinasi. Kadangi prestižui reikalingas ir įvaizdis, tai štai lenkai neseniai nusipiešė patrauklų blondiną, kuris skelbia: „Aš lieku Lenkijoje – aplankykite.“

Nors mūsų šalis irgi turi ką parodyti, tačiau gerieji dalykai reklamuojami šykščiai. Daugiau kalbama apie nusikaltimus, korupciją.

O matydamas žmonių santykius pagalvojau, kaip būtų reikalinga, kad antrą kartą ateitų Mozė nešinas Dešimčia Dievo įsakymų. Prisimenate iš Senojo Testamento Išėjimo knygos: „Paskui Mozė apsisuko ir leidosi nuo kalno, nešdamas rankose dvi Sandoros lenteles – plokštes, prirašytas abiejose pusėse.“

Mėgstu teologų paklausti, kuri Šventojo Rašto vieta jiems labiausiai įsimintina. Dauguma atsako diplomatiškai, jog visas Šventraštis reikšmingas, kai kas išskiria Kalno pamokslą, kur Jėzus vardija palaimintuosius, kai kas kažkurį iš Jėzaus stebuklų, kai kas tokį, atrodo, nereikšmingą epizodą – Jėzaus susitikimą su mokiniais kelyje į Emauso miestelį... Man kažkodėl pati įsimintiniausia Šventojo Rašto istorija – pasakojimas apie sūnų palaidūną.
Vienas garbingas sodietis turėjo du sūnus, kurie vienas nuo kito skyrėsi kaip diena nuo nakties: vieną viliojo lengvabūdiškas gyvenimas, o kitas išsiskyrė sutelktu rimtumu. Kai pirmasis pasiėmė savą dalį ir iškeliavo į pasaulį, antrasis liko namuose ir darbavosi ūkyje. Kol pirmasis nieko geriau nerado, kaip keliauti iš vietos į vietą, ulioti ir švaistyti iš namų pasiimtą turtą, antrasis stropiai ir tvarkingai rūpinosi ūkiu.

Kai pasprukėlis ir paklydėlis sūnus iššvaistė iš namų pasiimtą savo turto dalį ir nebeturėjo kur glaustis ir kuo misti, grįžo namo. Kai jis, jau laikytas prarastu, apdriskęs ir išsekęs, vieną vakarą staiga pasirodė – tarsi iš numirusiųjų prisikėlė, jam visi lyg pamišę puolė rodyti meilę. Galima manyti, kad tėvas kasdien lipdavo prie namų ant kalnelio, jeigu toks ten buvo, ir žiūrėdavo, ar nepasirodys grįžtantis sūnus. Viltis jo nė dienos neapleido.

Šioje istorijoje ryški ir antrojo sūnaus linija. Jis mielai būtų norėjęs atsidurti tokio didelio džiaugsmo, sutinkant jo brolį, centre. Todėl būtent jis tarp visuotinio linksmumo ir džiaugsmo liko blogai nusiteikęs ir pyktelėjęs.

Kas atsitiko su visais kitais to įvykio dalyviais bei liudininkais, nežinome. Šventasis Raštas to nemini. Be abejo, jie visi seniai mirė. Užtat tas nepatenkintasis, sako, dar gyvena. Prisiminkite, juk jis buvo užsukęs pas jus murmėdamas ir bambėdamas apie didžiulę neteisybę, apie tai, kad jis ne laiku gimė ir atsidūrė ne toje vietoje.

Rašančio apie padorumą tūlas gali paklausti, ar tas rašantysis pats padorus. Atsakysiu, jog man padorumo, kaip ir daugeliui, taip pat trūksta.

Įsiminė šių metų liepos 6-ąją, Valstybės dieną parašytas Sigito Parulskio tekstas „Kodėl nejaudina liepos 6-oji?“ Rašytojas sako, jog nejaudina todėl, kad subjaurota lietuvio tapatybė: „Į klausimą, kokią žalą padarė sovietinis laikotarpis tiems, kurių neištrėmė, nesušaudė, nepasodino į kalėjimą, neįkišo į beprotnamį, galima atsakyti labai trumpai – jie, šunsnukiai, subjaurojo tapatybę. Todėl dabar, kai artėja valstybinės šventės, jas suvokiu ir joms pritariu protu, bet ne širdimi. Nes mano krūtinėje – šuns širdis.“

Baigsiu anekdotu.

Kolektyvas šventė savo įstaigos jubiliejų. Buvo pakviesti ir anksčiau čia dirbę žmonės. Bet du buvę kolegos liko nepakviesti.
Vienas jų buvo nuostabios širdies žmogus, kolektyve draugiškas, visiems skubėdavo į pagalbą, užjausdavo. Kitas, priešingai, tik ir žiūrėdavo, kaip čia kam pakenkus, ką vyresnybei įskundus. Susitiko jie jubiliejaus vakarą ir guodžiasi. Pirmasis, tas geros širdies, liūdnai sako:
– Nepakvietė, pamiršo.
Antrasis pritaria:
– Nepakvietė, nepamiršo.